Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiškasis mokymas apie Dievo Motinos garbę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina jį pasitikusius maldininkus prie Kastelgandolfo parapijinės bažnyčios

Šventasis Tėvas kalba piligrimams, susirinkusiems į jo vasaros rezidencijos rūmų kiemą

Marijos širdis neaprėpiama

Žolinės iškilmės šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI pabrėžė svarbiausią Bažnyčios tikėjimo ir mokymo apie Dievo Motiną bruožą, kad Švč. Mergelė Marija paimta į dangų ir, būdama su Dievu, yra pasirengusi išklausyti kiekvieno iš mūsų rūpesčius ir atsiliepti į mūsų pagalbos šauksmą. Po paėmimo į dangų ir būdama visiškoje Dievo bendrystėje, Marija „nenutolsta nuo mūsų, neįžengia į nežinomą galaktiką“, bet kaip ir Dievas lieka labai arti tikinčiųjų, – kalbėjo Šventasis Tėvas rugpjūčio 15 dienos pamaldose. Juk Dievo Motina „turi širdį, kuri tokia neaprėpiama, kad visa kūrinija galėtų tilpti toje širdyje“. Popiežius pastebėjo, jog tai, kad Marija tikrai yra arti, gali kiekvieną išgirsti ir padėti, kad jos širdis „tokia didelė kaip Dievo širdis“, liudija didžiosiose šventovėse piligrimų palikti votai bei statulos atsidėkojant už išklausytas maldas ir prašymus.

Svarbiausią Dievo Motinos liturginę šventę, Ėmimo į dangų iškilmę, popiežius Benediktas XVI šventė kartu su Kastelgandolfo miestelio, netoli Romos, kur yra jo vasaros rezidencija, bendruomene. Anksti rytą jis pėsčias, pasiremdamas lazdele ir lydimas bendradarbių, atėjo į Šv. Tomui Vilanoviečiui dedikuotą parapijos bažnyčią, esančią prie tos pačios miestelio centrinės aikštės, kurios kitoje pusėje stovi Popiežiaus namai. Pamaldose dalyvavo kartu su juo poilsiaujantis vyresnysis brolis 88 metų prelatas Georgas Ratcingeris. Sakydamas homiliją, Šventasis Tėvas beveik nesinaudojo iš anksto parengtu jos tekstu, padėjęs užrašus į šalį, laisvai improvizavo, pasiremdamas dideliu intelektu, aiškino dogminį mokymą apie nepaprastą Švč. Mergelės Marijos išaukštinimą.

Tikėjimo tiesa, kad Dievo Motina, „užbaigusi žemiškąjį gyvenimą, su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją garbę“, garbingojo popiežiaus Pijaus XII paskelbta 1950 m. lapkričio 1 dieną, buvo Švenčiausios Mergelės pašlovinimo, didžiulės pagarbos jai reiškimo aktas. Kartu, kaip buvo patvirtinta ta proga paskelbtoje apaštalinėje konstitucijoje, dogmos paskelbimu norėta pagerbti jos Sūnų, padėkojant Jam už Motinos išaukštinimą visos Bažnyčios džiaugsmui. Pagaliau, žinant evangelinį pačios Marijos pranašišką pripažinimą – „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Luk 1, 48), – išsakytą apsilankius pas savo giminaitę Elžbietą, Bažnyčia tiesiog turėjo pareigą tokiu būdu priminti Dievo Motinos didingumą savo tikėjime. Švč. Mergelės Marijos garbinimas, ryškus nuo pirmųjų krikščionybės amžių, yra „visų kartų tikinčiųjų bendruomenės pareiga ir užduotis“, akcentavo popiežius Benediktas XVI.

Ištikimas tikėjimo liudijimas

Popiežius nurodė, kad svarstant natūralų klausimą, kodėl Dievo Motina taip buvo pagerbta paimant ją į dangų, svarbu pripažinti jos nepaprasto, bet žmogiško tikėjimo liudijimo pavyzdį. Tai patvirtina ir pati giminaitė Elžbieta – „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), – o ir visa Marijos „Magnificat“ giesmė iš esmės yra „tikėjimo ir meilės himnas, sklindantis iš Palaimintosios Mergelės širdies gyvajam Dievui, kuris nuolat ir nepertraukiamai veikia istorijoje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Nuo pat pradžių iki pabaigos Marija išgyveno pavyzdingą ištikimybę prisiimtai „nuolankios tarnaitės“ užduočiai, giliai vertino Dievo gautus pažadus. Ji priėmė Dievo Žodį, tapusį kūnu jos įsčiose, ir tokiu būdu pačią Mariją galima laikyti Dievo „apsilankymu“, kuris atnešė išganymo džiaugsmą žmonėms.

Taigi, iškilmingas liturginis Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų minėjimas mums parodo, kad visuomet „Dieve yra erdvės žmogui, kad, kaip pats Jėzus skelbė, dangiškojo „Tėvo namuose daug buveinių“ (Jn 14, 2), į kurias amžinybėje norime ir galime patekti, sekdami Marijos ištikimo liudijimo pavyzdžiu ir priimdami jos pagalbą bei užtarimą. Taigi, „Dievas yra žmogaus namai“, į kuriuos keliaujame. Jis yra arti, kaip ir Marija, būdama visiškoje vienybėje su Dievu, – aiškino homilijoje popiežius Benediktas XVI. Iš to jis darė teologinę išvadą, kad pagal Palaimintosios Mergelės pavyzdį kiekviename tikinčiame „žmoguje yra erdvės Dievui“, jos turi būti paties asmens gerovės labui. Tokia Dievo būtis mumyse taip pat yra svarbi šviesos nešimui į pasaulį, kuriame daug liūdesio ir problemų. Tai, pasak Šventojo Tėvo, realizuojama tvirtu įtikėjimu: „tikėjime mes atveriame savosios būties duris, kad Dievas galėtų įeiti ir mūsų žemiškojoje kelionėje galėtų nešti pasauliui savosios galios šviesą“. Popiežius kvietė klausytojus atverti savosios sielos duris Dievui ir Jo veikimui, kaip tai padarė Marija, sakydama: „Tebūnie, aš esu Viešpaties tarnaitė“. Atsiverdami Dievui, mes nieko neprarandame: priešingai, mūsų gyvenimas tampa turtingas ir didingas, dvasingas ir pilnavertis.

Jame tada tinkamai dera trys didžiosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Tai išskirtinai svarbu mąstant apie savo ir pasaulio geresnę ateitį. „Ar bus šis pasaulis geresnis ir kada tai ateis, mes nežinome, aš irgi nežinau, – pripažino popiežius Benediktas XVI. – Bet tikra yra tai, kad nutolęs nuo Dievo jis netampa geresnis, o blogesnis“. Tik Dievo būties priėmimas gali užtikrinti pasaulio gerumą. Tikra yra kita viltis, kad Dievas laukia mūsų atėjimo amžinybėje, kad ten rastume Dievo Motinos gerumą, tuos, kuriuos mylime ir amžinąją Meilę. Kaip tik Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės šventimas suteikia šią džiugią viltį kartu su žinojimu, jog „Marija mus lanko, ji yra mūsų gyvenimo džiaugsmas kartu su džiugia viltimi“.

Baigdamas homiliją ir pabrėžęs, kad Marija yra ne tik triumfuojančios Bažnyčios aušra ir spindesys, bet ir žmonių žemiškosios piligrimystės „paguoda ir viltis“, Šventasis Tėvas kvietė tikinčiuosius patikėti save jos motiniškam užtarimui, kuris reikalingas gauti iš Viešpaties jėgų „tikėjimui į amžinąjį gyvenimą“. Bet ši viltis neturi būti pasyviai reiškiama „nostalgija dangui“, o gyvas ir aktyvus Dievo troškimas jau šiame pasaulyje. Tai mus daro nepailstančiais piligrimais su reikiama stiprybe tikėti ir mylėti kiekvienoje krikščioniškoje veikloje.

Vatikano II Susirinkimo tvirtinimai

Vertingus apmąstymus Žolinės šv. Mišių homilijoje apie Dievo Motinos žemiškojo gyvenimo nuopelnus ir tolesnį užtariamąjį poveikį iš dangaus popiežius Benediktas XVI apibendrino po pamaldų susitikęs su piligrimais savo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe kieme šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai. Jis priminė Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos „Liumen Gentium“ mokymą, visiškai patvirtinusį popiežiaus Pijaus XII paskelbtos tikėjimo tiesos nuostatas, jog Švč. Mergelė Marija „apsaugota nuo bet kokio gimtosios nuodėmės sutepimo, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, yra paimta į dangaus garbę su kūnu ir siela ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos karalienė“ (LG, 59). Šventasis Tėvas taip pat nurodė minėto dokumento kitą esminį teiginį, jog Dievo Motina „paimta į dangų, neatsisakė savo išganingo vaidmens, bet savuoju užtarimu tęsia toliau, parūpindama mums amžinojo išganymo dovanų. Ji su motiniška meile rūpinasi savojo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingą amžinąją tėvynę“ (LG, 62). Galima priminti dar vieną svarbų minėtos dogminės konstitucijos teiginį, jog Švenčiausioji Mergelė, dieviškosios motinystės dovanos ir pareigos dėka sujungta su Sūnumi Atpirkėju, dėl savo ypatingų malonių bei vaidmens taip pat betarpiškai siejasi su Bažnyčios veikimu. „Jėzaus Motina, su kūnu ir siela esanti dangaus garbėje, yra Bažnyčios paveikslas ir įvaizdis, kuris (...) šviečia kaip tikros vilties bei paguodos ženklas keliaujančiai Dievo tautai“ (LG, 68).

Popiežius Benediktas XVI rugpjūčio 15 dienos katechezėje pastebėjo, kad norėdami suprasti Ėmimą į dangų, turime mesti žvilgsnį į Velykas, didįjį mūsų Išganymo slėpinį, kuris ženklina Jėzaus perėjimą į Tėvo šlovę per kančią, mirtį ir prisikėlimą. „Marija, suteikusi Dievo Sūnui kūniškąjį gimimą, yra artimiausiai su tuo slėpiniu susijęs kūrinys, atpirkta nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos ir ypatingu būdu suvienyta su savo Sūnaus kančia ir garbe, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Taigi, Marijos ėmimas į dangų yra Kristaus Paschos slėpinys, realizuotas joje“. Šis Dievo Motinos visiškas susivienijimas danguje su prisikėlusiuoju Sūnumi, nuodėmės ir mirties nugalėtoju, paliečia ir mus, kadangi nuostabiu būdu nurodo žmonijos pagrindinę paskirtį istorijoje. „Marijoje kontempliuojame tikrovę tos garbės, į kurią yra pašauktas kiekvienas iš mūsų ir visa Bažnyčia“, – aiškino Popiežius. Tad Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų, parodantis, kokia šviesi ateitis laukia mūsų visų, kartu galingai kviečia pasitikėti Dievu ir sekti Jo žodžiu bei veikti pagal Jo valią visoje kasdienybėje. „Tai yra kelias, kuris daro mus „palaimintus“ žemiškoje piligrimystėje ir atveria mums dangaus vartus“, – darė išvadą Benediktas XVI. Tame kelyje jis kvietė melsti Švenčiausiąją Mergelę, kad ji būtų žvaigždė, vedanti ir nušviečianti mūsų kelionės žingsnius į susitikimą su Sūnumi amžinam džiaugsmui pasiekus dangiškąją garbę. Tegul šios maldos ir Marijos, Dangaus Karalienės, pavyzdys įkvepia ir palaiko mus toje tikėjimo piligrimystėje, laukiant Jos Sūnaus pažadų išsipildymo.

© 2012 „XXI amžius“