|
Švediškas akibrokštas
Gintaras Visockas
Lietuvos televizijos, neišskiriant ir visuomeninio transliuotojo LRT, vis dažniau parodo įdomių laidų istorinėmis temomis. Pirmiausia galvoje turiu Lietuvos tematiką XX amžiaus slaptuosius archyvus. Sunku nesutikti, jog tai pirmasis išsamus lietuviškas istorinės dokumentikos serialas, turįs keletą itin svarbių privalumų. Jis parengtas išradingai, patraukliai, įtikinamai, naudojant vaidybinius elementus. Taigi, sukaltas be nuobodumo, be primityvumo elementų. Vadinasi, kūrėjų išradingumo dėka jis turėtų tapti patrauklus ir mūsų jaunimui. Be jokios abejonės, už serialo pasirodymą viešumoje pirmiausiai privalome dėkoti istorikui dr. Arvydui Anušauskui bei TV žurnalistei Gražinai Sviderskytei. Kai kuriose filmo anotacijoje rašoma, jog Lietuvos ir užsienio archyvuose tebėra daug įslaptintos medžiagos apie mūsų valstybei svarbius XX amžiaus įvykius ar reiškinius. Stokojant duomenų, dažnai paklaidina nežinomos aplinkybės, prieštaringos versijos. TV žiūrovo XX amžiaus Lietuvos istorijos žinios gali būti ne itin tikslios, svarbiausių įvykių ar reiškinių vertinimas nepagrįstas, įsivaizdavimas klaidingas. Taigi serialas gera proga pagilinti istorines žinias. Ypač įspūdinga serija, kurioje pasakojama, kaip tuometiniai mūsų nedraugai, įskaitant Lenkiją, Vokietiją ir Rusiją, Lietuvoje rengė įvairiausio pobūdžio neramumus, perversmus, pučus. Toje serijoje užtektinai įtaigiai atskleidžiama, kokius sudėtingus galvosūkius aiškinosi ano meto mūsų slaptosios tarnybos. Svarbiausia, kad mūsų tarpukario žvalgai galvosūkius ne tik tirdavo, bet ir ištirdavo. Žvelgiant šių dienų akimis, net sunku patikėti, jog jie tiek daug neutralizavo specialiai kurstomų prorusiškų, prolenkiškų ir provokiškų neramumų, mokėjo grumtis net keliuose frontuose. Kas ką besakytų, o Antano Smetonos valdymo laikotarpis buvo užtektinai turiningas. Tai turėtų pripažinti net didžiausi smetoninio režimo kritikai. Tačiau kiekviena tarpukario Lietuvos pergalė tarsi priekaištas mūsų nūdienai. 19181940 metų sėkmingos žvalgybinės ir kontržvalgybinės operacijos byloja, kad net ir negausi tauta, patekusi į itin nepalankią geopolitinę padėtį, pajėgi priešintis kelis sykius gausesnėms jėgoms. Deja, šiandieninės mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos neturi kuo pasigirti. Įvardinkite bent vieną sėkmingą dabartinių mūsų slaptųjų tarnybų operaciją? Regis, nieko kito nemokame, tik persekioti jaunas merginas, įtariamas terorizmu, ir buvusias teisėjas, nebetekusias teisinės neliečiamybės statuso. Na, dar be gailsečio, suomių žmogaus teisių gynėjų vertinimu, visai be pagrindo išdraskėme čečėnų našlaičius Kauno rajone auginusią šeimą. Tuo mūsų pergalių sąrašas lyg ir baigiasi.
O juk nenuveiktų darbų yra užtektinai. Reikia tik atidžiau pasižvalgyti. Štai LRT laida Savaitė, kuriai vadovauja Nemira Pumprickaitė, pastarosiomis dienomis paskelbė nerimą keliančios informacijos, kaip Rusija vieną po kito kuria įvairiausio pobūdžio fondus, kaip po savo sparnu bando priglausti Lietuvos, Latvijos, Estijos rusakalbius. Kad Rusija rūpinasi užsienyje gyvenančiais tėvynainiais nieko smerktino. Svarbiausia, kokiais sumetimais ji tai daro. Dar tiksliau tariant, svarbu išsiaiškinti, kokias nuostatas tie fondai Lietuvos ar Latvijos rusakalbiams brunka. Pastarųjų kelerių metų įvykiai byloja, jog Kremlius specialiai ir kryptingai kursto antibaltiškas nuotaikas, o tarp Lietuvos ir Latvijos rusakalbių karštligiškai ieško bendraminčių. Siekdamas į savo politines užmačias įvelti kuo daugiau Baltijos valstybių rusakalbių, Kremlius negaili nei lėšų, nei jėgų. Pavyzdžiui, į Vilnių, Rygą ir Daugpilį siunčia savo emisarus, kurie ten rengia specialius susitikimus, seminarus, pasitarimus. Tokių susitikimų ir seminarų metu svarstoma, ar Latvijoje įmanoma įteisinti rusų kalbos, kaip valstybinės, statusą. Ginčijamasi, ką būtina nuveikti, jei norima į Latvijos Seimą prastumti kuo daugiau antilatviškai nusiteikusių politinių partijų. Taip pat vertinama padėtis tuose Latvijos regionuose, kur itin daug rusakalbių. Situacija analizuojama viliantis, jog galbūt kada nors pavyks balsų dauguma ten įkurti plačią rusišką autonomiją, o dar vėliau minėtus Latvijos regionus prijungti prie Rusijos. Nuošalyje nepaliekami ir ambicingi Lietuvos planai pasistatyti naują atominę jėgainę Visagine. Minėti Rusijos emisarai akivaizdžiai kursto nuotaikas tų, kurie abejoja Lietuvos, kaip atominės šalies, perspektyvomis. Taigi, savo reikmėms bando išnaudoti kiekvieną galimybę net ir skeptikus. Jų darbotvarkėje numatyti susitikimai su kai kuriais Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovais. Matyt, tikimasi, jog prorusiškas imperines intrigas pavyks derinti su prolenkiškomis imperinėmis ambicijomis... Žinoma, Baltijos valstybės teisingai pasielgė, kelis Rusijos piliečius, aršiausiai propagavusius antilietuviškas ir antilatviškas nuotaikas, paskelbusi nepageidaujamais asmenimis personomis non grata. Nėra reikalo įsileisti tų, kurie į Vilnių, Rygą ar Daugpilį atvyksta tik tam, kad žlugdytų lietuviškumą ir latviškumą. Mes jau žinome Baltijos valstybėse nepageidaujamais asmenimis paskelbtų Rusijos piliečių pavardes. Tai Modestas Kolerovas ir Igoris Pavlovskis. Taip pat žinome, jog šių Rusijos piliečių tribūna internetinis portalas regnum.ru. Taip pat žinome, jog prie jų šliejasi liūdnai pagarsėjęs Fronto lyderis Algirdas Paleckis. Taigi šį tą jau žinome. Gera pradžia pusė darbo. Bet nederėtų pamiršti ir tokio klausimo: o kiek dar daug dalykų nežinome?! Ir ar kada nors sužinosime? Svarbiausia ar laiku sužinosime? Todėl kiekvieną sykį, kai knygų lentynoje išvystu naują knygą apie KGB veiklą Lietuvoje iki pat 1990 metų ar pamatau istorinį-dokumentinį filmą apie lemtingus tarpukario įvykius, džiaugiuosi ir nerimauju. Kiekvienu atveju labai svarbus balansas. Istorijos pamiršti nevalia. Tačiau jei visą dėmesį sukoncentruosime į praeities dalykus, turėsime mažiau laiko ir jėgų gilintis į šių dienų realijas.
Pirmiausia prisimenu mūsų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką istoriką dr. A. Anušauską. Kai į tarpukario laikotarpį ir KGB intrigas gilinasi istorikai, mokytojai, žurnalistai, džiugu. Bet kai į praeitį kryptingai gilinasi Seimo NSGK pirmininkas, norom nenorom kyla pagrįstas klausimas: ar užtenka laiko ir energijos šių dienų realijoms aiškintis? Štai viena iš mums itin draugiškų valstybių tyčia ar netyčia pridarė nemalonumų, įveldama į vadinamąjį pliušinių meškiukų skandalą. Švedų lakūnų skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją visgi ne fantazija, ne iš piršto laužtas melas. Ir dėl neteisėto įsiveržimo į Baltarusijos oro erdvę kalti ir mes, lietuviai. Kad esama švedų kaltės, menka paguoda. Taip, šią niekam nemalonią tiesą ilgokai neigė pats Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir net Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė, tačiau Seimo NSGK vadovas pastaruoju metu viešai pareiškė LRT televizijai, jog švedų lakūnų pilotuojamo lengvojo lėktuvo skrydis nebuvo fiksuotas dėl tąsyk Karmėlavos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės bazėje budėjusių estų specialistų aplaidumo ar klaidų. Lietuvos Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Seimo NSGK nariai šį incidentą ketina aptarti savo posėdyje. Šio skrydžio priežastis, naudą bei pasekmes būtina išsamiai apsvarstyti, nes dėl virš Baltarusijos išmėtytų kelių tūkstančių pliušinių meškiukų A. Lukašenka itin supyko ir net pagrasino. O Baltarusijos valdžia nėra toji institucija, kurią įmanoma lengvai prognozuoti. Štai ims ir sumanys savo krovinių srautus pasukti ne Klaipėdos pusėn, ir, matyt, Lietuva be nuostolių iš balos neišlips. Seimo NSGK vadovas tikino norįs manyti, jog oficialusis Minskas nesiims jokių ekonominių sankcijų, nes pasekmes pirmiausia pajus skurdžiai gyvenantys baltarusiai. Menka paguoda. Naivu manyti, jog A. Lukašenka nuoširdžiai išgyvena dėl pablogėsiančio baltarusių pragyvenimo lygio. Diktatoriams tokie dalykai nerūpi. Be to, Lietuva irgi priskirtina ne itin prabangiai gyvenančių šalių grupei. Todėl pliušinių meškiukų desantas galįs pakenkti ir lietuvių kišenėms. Bet vardan ko? Jokiu būdu nenorėčiau sutikti, jog, vadovaudamiesi ekonominiais sumetimais, neturėtume spausti oficialiojo Minsko. Tačiau ar pliušinių meškiukų išmėtymas virš Minsko būtent toji akcija, dėl kurios verta rizikuoti? Akivaizdu, jog Europos Sąjunga neranda metodų, kuriais būtų įmanoma bent jau koreguoti A. Lukašenkos antikonstitucinius, antidemokratinius išpuolius, todėl ir kuria akibrokštus, kurie neatnešė jokios naudos nei Švedijai, nei Lietuvai, nei baltarusiams. Lietuva ir vėl įvelta į diskusijas bei tyrimus, kurie jai nereikalingi. Tikriausiai mažiau laiko bei jėgų turi svarbiausiems, reikalingiausiems tyrimams, pavydžiui, kokių klaulysčių mums iškrėsti ketina personomis non grata paskelbti modestai kolerovai. Ir vėl kažkas mus bando atitraukti nuo svarbiausių uždavinių. O Baltarusijos diktatoriui pakištas šimtaprocentinis koziris, kuriuo jis gali mojuoti, kadangi švedai su lietuviais nesilaiko tarptautinių susitarimų, Minskas taip pat pažeidinės tarptautines sutartis.
© 2012 XXI amžius
|