|
Kai teisingumas suprantamas dvejopai
Gntaras Visockas
Spalio 1-ąją Seimo konferencijų salėje buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavę visuomeninio judėjimo Už teisingumą atstovai svarstė, kaip Lietuvoje įveikti neteisingumo įšalą. Žinoma, konferencijos organizatorių bei dalyvių intencijos buvo gražios. Kas gi gali smerkti tuos, kurie trokšta didesnio ir platesnio teisingumo bei mažesnės korupcijos aukščiausios valdžios koridoriuose? Ir vis dėlto konferencija paliko slogų įspūdį vien populistiniai lozungai, vien pasigyrimai apie gausėjančias gretas, vien pasižadėjimai daug ir atkakliai dirbti! Konferencijos iniciatoriaus parlamentaro Gintaro Songailos pranešime teigta, jog vasario mėnesį Lietuvoje kilo visuomeninis judėjimas Už teisingumą, kuris gynė neteisėtai atleidžiamus FNTT pareigūnus, jog prie šios Sąjūdžio pirmeivių Nepriklausomybės Akto signatarų iniciatyvos prisijungė ir kitos visuomeninės jėgos, nebiudžetinės tautinės krypties politinės partijos, vėliau susibūrusios į susivienijimą Už Lietuvą Lietuvoje. Tokiu būdu esą gimė visuomeninis-politinis judėjimas Už teisingumą Lietuvoje, kuris galėjo tapti plačiu, Lietuvos piliečius vienijančiu judėjimu, bet sistema, suprask, padarė viską, kad šias pajėgas išsklaidytų, kad visuomenininkus nustumtų nuo pirminio tikslo kovos su aukšto lygio korupcija ir valdžios savivale. Konferencijoje dalyvavę Kovo 11-osios Akto signatarai, politikai Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Alvydas Medalinskas piktinosi, jog valdžia daro viską, kad šį pavasarį gimęs visuomeninis-politinis darinys būtų ignoruojamas, o informacija apie jį visaip, visada ir visur blokuojama, todėl šiomis dienomis, kai valdžios savivalę pajunta net mokytojai ir moksleiviai, vėl kyla klausimas, ar galime įveikti neteisingumo įšalą Lietuvoje, kurį pradėjome laužti pavasarį, o jeigu taip, tai ką reikia daryti ir kokias kliūtis įveikti, kad šį tikslą pasiektume.
Taigi ko griebtis, kokią taktiką naudoti? Atsakymas akivaizdus. Pirmiausia, liautis rengti menkai naudos teduodančias spaudos konferencijas, liautis apgaudinėti save, esą tokių konferencijų internetines transliacijas stebi tūkstančiai tiesos ir teisybės ištroškusių Lietuvos piliečių. Antra, pats metas visuomeninio judėjimo Už teisingumą Lietuvoje aktyvistams paaiškinti, kodėl jie domisi toli gražu ne visomis bylomis. Pastaruoju metu iš darbo atleisti buvo ne tik FNTT pareigūnai, bet ir VšĮ Karoliniškių poliklinika darbuotoja, medikų profsąjungos lyderė Albina Kavaliauskaitė. Tik po ilgo bylinėjimosi maratono specialistė grąžinta į darbą. Iš poliklinikos vadovybės dabar ji sulaukianti pačių įvairiausių spaudimų. Bet jos bėdomis judėjimas Už teisingumą Lietuvoje kažkodėl nesusidomėjo. Per daug smulku, neįspūdinga? Nereikšmingų, nesvarbių bylų nebūna. Nuo to, ar A. Kavaliauskaitė išsilaikys Karoliniškių poliklinikoje, priklauso ir kitų šioje gydymo įstaigoje dirbančių medikų likimas. Jei masažuotojos pareigas einančiai A. Kavaliauskaitei pavyks teisinėmis priemonėmis pasiekti pergalę, vadinasi, daugiau teisių turės ir kiti šios įstaigos darbuotojai, kokybiškesnių paslaugų sulauks ir Karoliniškių poliklinikoje besigydantys pacientai. Tad net pragmatiškais sumetimais skaičiuojant, judėjimo Už teisingumą Lietuvoje nariai galėtų tikėtis kelių šimtų vilniečių padėkos, bet teisybės ieškotojų energija nukreipta kažkur kitur.
Šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama garsioji Medininkų žudynių byla. Nejaugi Kovo 11-osios Akto signatarams nerūpi šios bylos tyrimo ypatumai? Jos atgarsiai pasiekė net Latviją, ir regis, jos tarp oficialiojo Vilniaus ir oficialiosios Rygos kyla nepasitenkinimo įtampa. Kovo 11-osios Akto signatarui B. Genzeliui asmeniškai dar 2012 metų pavasarį buvo papasakota apie šios istorinės bylos Achilo kulną, tačiau politikas tuo nesusidomėjo. Vilniaus apygardos teisme nūnai tiriama garsioji narkotikų platintojų byla. Judėjimo Už teisingumą Lietuvoje dalyviams neįdomu, kodėl kaltinamųjų suole vien smulkūs narkotikų platintojai ir nė vieno tiekėjo? Valdžios ir teisėsaugos spaudimą vis dažniau jaučia žurnalistai, atliekantys sudėtingus žurnalistinius tyrimus, tačiau neteko girdėti, kad judėjimas Už teisingumą Lietuvoje imtų viešai svarstyti, kodėl naudinga dekriminalizuoti žodžio laisvę panaikinti baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ar įžeidimą. Štai VšĮ Karoliniškių poliklinika darbuotoja A. Kavaliauskaitė, nepriklausanti judėjimui Už teisingumą Lietuvoje, nuoširdžiai susidomėjo šia tema, o spalio 1-osios konferencijos rengėjai apie tai nė neužsiminė. Jie tik piktinosi, jog stambioji žiniasklaida juos ignoruoja, tačiau nutylėjo, jog, pavyzdžiui, laikraštis XXI amžius, portalas Slaptai.lt, jų niekad neignoravo. Jie patys nerasdavo laiko pabendrauti su didelių tiražų neturinčiais leidiniais. Matyt, mano, kad bendrauti galima tik su didžiaisiais, o kiti esą nesvarbūs.
Subtilų, rafinuotą valdžios ir teisė saugos spaudimą vis dažniau ima jausti advokatai, dalyvaujantys ypač sudėtingose baudžiamosiose bylose, tačiau spalio 1-ąją pustuštėje parlamento konferencijų salėje kalbėję judėjimo Už teisingumą Lietuvoje atstovai tesvarstė, ar neatsirastų advokatų, kurie jų interesus... gintų nemokamai. Tokio pobūdžio draugystė turėtų būtų sveikinama. Advokatai išties galėtų kai kurių bylų imtis nemokamai, ypač tokių, kurios visuomeniškai reikšmingos. Tačiau tikra bičiulystė tik ta, kuri naudinga abiem pusėms. Judėjimo Už teisingumą Lietuvoje atstovai galėtų pasidomėti advokatų rūpesčiais. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje vis sunkiau imtis gynybos, kodėl kai kuriems advokatams svyra rankos? Lietuviškieji įstatymai byloja, jog teisėjai privalo būti vienodai reiklūs tiek prokurorams, tiek gynėjams, tačiau realybė kiek kitokia. Privilegijuotą statusą Lietuvoje dažnai turi būtent valstybės kaltintojai.
Spalio 1-ąją parlamento konferencijų salėje daug sykių retoriškai klausta, ar galima pralaužti neteisingumo ledus? Ne tik galima, bet ir įmanoma. Tereikia konkrečiai dirbti. Vienas iš veiksmingiausių būdų stebėti teismo salėse nagrinėjamas bylas nuo pradžios iki pabaigos, nuo pirmojo iki paskutiniojo posėdžio. Šių eilučių autoriaus patirtis, sukaupta per pastaruosius kelerius metus, byloja, jog visi proceso dalyviai, įskaitant ir teisėjus, ir prokurorus, ir liudytojus, ir advokatus, elgiasi kruopščiau, principingiau, atsakingiau, jei žino, jog salėje esama žmogaus, kuris atidžiai stebi visus bylos nagrinėjimo niuansus ir juos aprašo žiniasklaidoje, net ir neturinčioje milijoninių tiražų.
Be abejo, pareiškimai apie ypatingojo prokuroro ar visuomeninių tarėjų institucijų būtinumą reikalingi, tačiau daug ką galima nuveikti esant ir šiandieninei situacijai tik reikia konkrečiai dirbti, todėl judėjimo Už Lietuvą Lietuvoje aktyvistai pirmiausiai turėtų skubėti ne į Seimo konferencijų, o į teismų posėdžių sales ir tik po to jie galėtų susirinkti į Seimą aptarti sukauptus konkrečius duomenis. Tada būtų galima apibendrinti, lyginti ir prognozuoti. Tačiau toks kelias, nors ir veiksmingas, reikalauja daug darbo, jėgų, nuoseklumo, todėl kai kurie labai garsiai teisingumo reikalaujantys visuomenininkai, politikai, žurnalistai nenori juo eiti. Jie pasirenka slydimo paviršiumi taktiką. Deja, paviršutiniški tyrimai, kai kurių nepatogių bylų ignoravimas, bandymai laviruoti dvigubų standartų jūroje apčiuopiamų rezultatų ir pergalės šių metų rudens rinkimuose neatneš.
Beje, spalio 1-ąją, kai pustuštėje Seimo konferencijų salėje buvo iškilmingai postringaujama apie teisingumo poreikį ir šeštadienį prie Seimo numatomą surengti protesto mitingą, Vilniaus apygardos teisme toliau nagrinėta garsioji narkotikų platintojų byla. Užuot rengę konferenciją Seime judėjimo Už teisingumą Lietuvoje lyderiai verčiau būtų užsukę į tą teismo posėdį ir patys savo akimis išvydę, kaip rimtai, kruopščiai, principingai teisiami tik paties žemiausio rango narkotikų platintojai, organizatorius bei narkotikų tiekėjus demonstratyviai paliekant ramybėje. Nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį prokurorui, teisėjui bei advokatams būtų padaręs Kovo 11-osios Akto signatarų vizitas. Deja, judėjimo Už teisingumą Lietuvoje atstovai pasirinkę kitokią taktiką. Jie nenori kuruoti konkrečių bylų, imtis konkrečių temų, todėl ir šeštadienį prie Seimo rengiamas mitingas greičiausiai turės minimalią naudą. Daug triukšmo, energijos, emocijų, o dešimtys konkrečių, visuomeniškai svarbių bylų ir vėl liks be visuomenės dėmesio.
© 2012 XXI amžius
|