Kai ieškoma naudos partijai
Seimo rinkimų kampanijos metu visi susidūrėme su tuo, ką galima įvardyti 56 partijų diktatūra. Ji pavojingesnė už bet kurį atvirai rodomą autokratinį valdymą, nes apgaudinėja valstybės piliečius tariama demokratija ir jau iš anksto (pagal susidarytą ir savo įstatymais patvirtintą tvarką) neprileidžia prie valstybės valdymo demokratiškai ir patriotiškai nusiteikusių piliečių. Tokių politikų sudaryto plano dėka rinkimų kampanijos metu jų rankose atsiduria dešimtis milijonų ar net milijardus litų valdančios ministerijos ar valstybinės bendrovės, kurių finansinių išteklių pagalba finansuojami vienos ar kitos partijos kandidatai (vienas tokių paskutinių pavyzdžių yra Vilniaus vicemeras Adomavičius, savo rankinėje turėjęs kelias dešimtis tūkstančių litų, rengęsis juos įdėti į rinkimų sąskaitą). Ir tam netrukdo vis kaitaliojami politinių partijų rėmimo įstatymai. Ministerijas išsidalinusios parlamentinės partijos valdo ir iš Europos Sąjungos atplaukiančius pinigų srautus. Partijos kaip kokie klanai veikia pagal savo susikurtus dėsnius ir aplinkybes slaptai ar net atvirai ir viena kitai netrukdydamos. (Kai praėjusią savaitę paaiškėjo, jog į V. Romanovo sukurtos partijos sąskaitą per vieną dieną iš 22 asmenų įplaukė 220 mln. litų, nė vienas politikas, nė viena partija, net mokesčių inspekcija nė žodeliu neužsiminė apie tokį stebuklingą pinigų iš dangaus kritimą į milijonieriaus maišą.) Tad ar verta stebėtis, kad valstybėje jau paskutinius 710 metų nevyksta jokios pažangos, tik didžiulius mastus pasiekusi politinė korupcija ir visus rekordus pasaulyje sumušusi emigracija, kurią įvairiais savo gražbyliavimais pateisina ir net skatina užsienio žiniasklaidoje laimėjimais ir krizės sutramdymu nuolat besigiriantis, į šviesią ateitį Lietuvą vedantis premjeras? Apie kokį valstybės gelbėjimą tautai gali meluoti tokie politikai, jeigu, kaip liudija viena Seimo narė, premjeras A. Kubilius dar 2008 metų pabaigoje Turniškėse, savo kelių draugų būrelyje, prie butelio pasakė, kad pensijas reikia rėžti kuo greičiau, ir jie, tie 600 tūkst. pensininkų, vis tiek po trejų metų viską pamirš. Seimo narė, pasakodama apie tokius valstybės valdymo metodus, dar pridūrė, kad Seimo partinių ar koalicinių klanų sistemoje esi tik vargšas varžtelis jei nesi jų chebroje, jei neturi kiaulės akių, tampi niekam nereikalingu. Štai taip elgiasi tie kai kurių garbinami valstybininkai, pasirengę pasauliui parodyti, kaip gelbsti valstybę.
|