|
Lengviau nebūna: tik ranką ištiesti
Spalio 14 dienos rinkimų kelias
Aukos ašarai žodyne vardo nerasi.
Ji neįvardijama. Tik išverkiama.
Petras Dirgėla
Algirdas Endriukaitis
Ne iš piršto laužtas argumentas Žinomas posakis Laužtis per atviras duris vietoj to, kad tiesiog įeiti taip šiandien galima apibūdinti didesnės tautos dalies elgesį. Gegužę apklausoje tik 4,6 proc. išreiškė pasitikėjimą partijomis, o Seimu apie 10 procentų. Keikiame visus beveik pamatuotai, tik kaltės sau neprisiimame. Tų skaičių kūrėjai ir gimdytojai juk esame mes patys. Ar galime savo sukurtus vaisius niekinti? Rašome kalnus skundų, piketuojame, mitinguojame, sveikatą gadiname, pinigus mėtome, gaištame laiką negalėdami dirbti tikrai kūrybinių ir ateičiai prasmingų darbų, šiandien pasodinti medį ar pasižiūrėti į saulėtekį.
|
|
Pamėginkime
Liudvikas Jakimavičius
Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie Rigondos radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti Amerikos balso žinių nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po šv. mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu. Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą, todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje. Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį. Apie ką ši keistoka scena byloja? Paskelbėme Nepriklausomybę prieš 22 metus, įstojome į Europos Sąjungos demokratinių šalių broliją, mus saugo NATO naikintuvai, o mes ta pačia pagalve užspaudžiame savo telefono aparatus. Laiko ciklas apsisuko, ir vėl suvokiame, kad esame, kur buvę.
|
|
Mintys rinkimų išvakarėse
Šiandien krašte trūksta ne viską žadančių ir karingų politikų,
o mąstančių ir atsakingai veikiančių patriotų.
Lauras Bielinis
Prof. Ona Voverienė
Akivaizdu, kad šie rinkimai į Seimą bus kitokie negu iki šiol. Politinių paradigmų kaita geopolitiniame lygmenyje jau iš teorinio lygmens leidžiasi į realybę ir pradeda gąsdinti tradicinių parlamentinių partijų ideologus. Štai buvęs VSD viršininkas Mečys Laurinkus, dabar tapęs politologu ir labai pamėgęs prorusišką tribūną (Lietuvos rytą), viename iš savo straipsnių 2011 metų rugpjūčio pabaigoje rašė: Gali atsirasti nauja, jau dabar agresyviai pulsuojanti nacionalizmo tema, kuri iš esmės politinės sistemos nepakeis, bet gali kitaip nei tikimasi sudėlioti būsimos politinės mozaikos daleles. Įsižiebus tautinės savimonės lemputei lietuvių galvose nacionalizmo tema per istorines pervartas visada buvo aktuali. Vienaip ji reiškėsi prieš karą, kitaip okupacijos metais, trečiaip dabar. Todėl rūpinimąsi tautinių vertybių išlikimu perims politinėse gyvenimo paraštėse esančios partijos, ir, manau, joms pasiseks patekti į Seimą (Mečys Laurinkus. Be kaukės // Lietuvos rytas. 2011 08 27, p. 4).
|
|
Apsisprendimų valandai artėjant
Eugenijus Ignatavičius
Jau čia pat spalio 14-oji lemtinga Lietuvai diena. Nuo mūsų žmonių išmintingumo ir protingo pasirinkimo priklausys visų mūsų tolimesnis kelias žengsime pirmyn ar murgdysimės vietoje... Laukia ne tik rinkimai į Seimą, bet ir ne mažiau svarbus referendumas dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos. Kaip tik šie klausimai ir buvo aptariami rugsėjo 22 d., Genocido muziejaus salėje įvykusioje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) valdybos iniciatyva surengtoje konferencijoje. Programoje buvo aptariami ir kiti klausimai: fotoalbumo Laisvės šviesa pristatymas, bendrijos filialų finansavimas, dviejų kelionių į Sibirą įspūdžiai.
|
|
Zuoko armotos vėjuoja tvaiku
Algimantas Zolubas
|
Piliečius prilyginęs žuvies uodegai,
Zuokas juos kviečia į referendumą
|
Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoje šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs dar ir tvaiko. Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio Mirusių sielų personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis prieš zuokiškąją. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas tarsi iš armotos, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines pinigėlių sumas turi pakloti.
|
|
|