|
Lengviau nebūna: tik ranką ištiesti
Spalio 14 dienos rinkimų kelias
Aukos ašarai žodyne vardo nerasi.
Ji neįvardijama. Tik išverkiama.
Petras Dirgėla
Algirdas Endriukaitis
Ne iš piršto laužtas argumentas
Žinomas posakis Laužtis per atviras duris vietoj to, kad tiesiog įeiti taip šiandien galima apibūdinti didesnės tautos dalies elgesį. Gegužę apklausoje tik 4,6 proc. išreiškė pasitikėjimą partijomis, o Seimu apie 10 procentų. Keikiame visus beveik pamatuotai, tik kaltės sau neprisiimame. Tų skaičių kūrėjai ir gimdytojai juk esame mes patys. Ar galime savo sukurtus vaisius niekinti? Rašome kalnus skundų, piketuojame, mitinguojame, sveikatą gadiname, pinigus mėtome, gaištame laiką negalėdami dirbti tikrai kūrybinių ir ateičiai prasmingų darbų, šiandien pasodinti medį ar pasižiūrėti į saulėtekį.
Kas mums trukdo į Seimą išrinkti padorius žmones ir neturėti bereikalingų rūpesčių? Dar Ezopas yra sakęs, kad visi pavaldiniai yra verti savo valdovo, šiais laikais, sakyčiau, pačių laisvai renkamo. Ant to paties grėblio stojamės nesidairydami. Sakyčiau, vis tiek yra daug naivumo ir trūksta visuomenės bendro gėrio supratimo (gal net idealizmo), tai yra tos energijos ir dvasios, kuri buvo 1918 metų vasario 16-ąją.
Mūsų neatšaukta prievolė
Mes visi, stovėję prie Lietuvos valstybės atkūrimo ištakų 19881990 metais, atidžiai ir skausmingai stebime per 22 metus pasiektą skaudų išsivadavimo reginį ir tolimesnes pavojingas tautos bei valstybės nykimo tendencijas. Tai yra istorinis širdies balsas apie praradimus to, dėl ko Lietuva ginta 1831, 1863, 1918, 1941, 1949, 1990 metais laisvė, sava valstybė, tautos suverenitetas, teisingumas. Mūsų to meto prisiimta pareiga ir laisva prievolė neatšaukta ir reikalauja atvirai, be jokios įtakos ar asmeninės naudos pasakyti savo dabarties vertinimą ir privalomo aktyvaus gynimo bei veikimo apgalvojimą.
Šiandien iš esmės klastingu ir apgaulingu, liberalistiniu materialistinio savanaudiškumo pagrindu amžius skelbtos ir siektos moralinės, politinės ir teisinės vertybės jau palaužtos ir aktyviai sekinamos. Valstybėje yra chaosas, ji nevaldoma, einama į nežinią, nunykimą. Tauta nušalinta nuo įtakos savo problemoms spręsti, diegiamas pasyvumas, beviltiškumas ir atsakomybės beprasmiškumas.
Aukštieji ir žemesni pareigūnai, atitrūkę nuo tautos, žaidžia savo paties nusistatytus procedūrinio mąstymo, veikimo, niekinimo ir baudimo žaidimus. Garliavoje naudota jėga parodo, kiek tautai priklauso suvereniteto, kaip mušami pasipriešinimo okupacijai dalyviai, kaip negerbiami senoviniai elgesio papročiai, kaip teisėjų korpusas solidariai gina savo narius, ,,numesdamas be įtikinamo ir sveiko proto lygmens paaiškinimo sprendimus, formuoja naujus žmoniškuosius santykius (valdžia ir minia). Pirmas klausimas, kuris nutylimas šioje tragedijoje ir net nenagrinėjamas kokios institucijos ir kokie konkretūs prokuratūros pareigūnai kada, kodėl neatliko ir kaip atliko savo pareigas, kai į juos prieš trejetą metų viešai buvo kreiptasi dėl galimo nusikaltimo išaiškinimo. Dabar už gelžbetoninės teisinės sienos Valstybės saugumo departamentas (VSD), prokuratūra ir teismai traiško ir prievartauja piliečius be jokio žmogiškojo veido ir turinio.
Kur mūsų savigarba ir išdidumas?
Biudžetinių partijų veikla
2011 metais iš valstybės parlamentinės partijos gavo 6 mln., o šiais metais gauna per 20 mln. litų paramos. Partijos iš esmės yra ,,grupės draugų arba vieno asmens komanda, kuriems formali legali partinė veikla reiškia išimtinai tik visapusiškai neatsakingo ir pelningo politinio verslo projektą, iš paviršiaus pridengtą apsimestiniais ideologinio padorumo judesiais.
1990 metais buvo vienas klausimas nepriklausomybė. Tai buvo pavojinga, kilnu, drąsu ir idealistiška. Kas liko? Šiandien idealizmo veiksmų partijose nematome, o kova vyksta už postus ir portfelius su tolimesniais naudos siekiais. Kokia giluminė fakto prasmė, kai vietoj atsakingo parlamentinio darbo Seimo narys sodinamas dar ir į ministro kėdę, už kurią įnirtingai kovojama: duoti ar imti?
Atrodo, kad dabartinės parlamentinės partijos yra palūžusios, išsikvėpusios ir išlaikyti 1990 metų laisvės ir demokratijos dvasios nenori ir negali. Esantys partijose idealistai yra nustumiami, o vadovaujantys pragmatikai sprendžia politinio verslo vietos po saule ir legalios bei nelegalios naudos sau problemą. Šiandieninės partijos nepajėgios keistis, gali savitarpio grobio dalybose tik skirtingomis apimtimis reprodukuoti tą pačią nykią savanaudiškumo tikrovę ir pliuškentis maurais aptekusioje kūdroje. Seimo partijų mentalitetas, intelektas ir erudicija materializmas. Ši padėtis leidžia teigti, kad naujų, patriotinių ir dorų pajėgų atėjimas yra ne išgalvojimas, o būtinybė. Tik idealistai aušrininkai ir varpininkai atvedė į 1918-uosius. Ir kito išlikimo kelio Lietuvai nėra.
Valstybės institucijų veikla
Kiekviena valstybės žinyba jaučiasi kaip nepajudinama tvirtovė ir savaip aiškina įstatymų normas ir formaliais įgaliojimais bei procedūromis įslaptina savo veiklą. Lietuvos pilietis nepajėgus pramušti klestinčio ir niekam neatsakingo grobiamojo biurokratizmo, pasiekusio tobulą piliečio stumdymo ir sekinimo lygmenį. Praktiškai kiekviena institucija veikia kaip nepriklausoma kunigaikštystė, kurioje suverenas tauta teturi vargingo prašytojo vaidmenį. Formalus mąstymas ir sprendimai, procedūrinė tvarka, neatsakingumas, sisteminis piliečio vaikymas, negalėjimas prieiti prie valdininko, pagarbaus tradicinio požiūrio į žmogų atmetimas ir ciniškas niekinimas piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi Lietuvos kasdienybė.
Teisėtvarka
Prokuratūra, teismai ir VSD, tarpusavyje susibroliavę, susiuodegavę, nekelia pasitikėjimo, sistemiškai izoliavęsi nuo tautos nori išrodyti kaip neklystamos tobulybės ir dangiškos galios institutai. Čia svarbiausia yra sistemos uždarumas, neviešumas, teisinės sąmonės subjektyvumas, sovietiniai likučiai, sveiko proto, logikos ir papročių atmetimas, istorinis priešiškumas, piktnaudžiavimas procedūrinėmis galiomis, vilkinimas, savavališki sprendimai, visuomenės nuomonės nepaisymas ir valstybinės sąmonės lūžis.
Teisinė sistema praktiškai neturi kontrolės bei atsakomybės, veikia subordinacijos ir paklusnaus lojalumo principai, nėra jokio žmogiškojo veido, nuoširdumo. Ką reiškia Lietuvai 2010 metais buvusių per 200 tūkst. civilinių bylų arba šiandien neįvykdytų 17 tūkst. teismų sprendimų? Beje, teisininkas V. Mikelėnas teigia: Teismų teisės kuriamoji funkcija kai kuriose valstybės yra tokia akivaizdi ir agresyviai aktyvi, jog su nerimu imta kalbėti apie tai, kad teismai tapo pačia pavojingiausia valstybės valdžios šaka (Nerimas, Tyto alba, 2012, p. 130).
Visuomenės apklausoje šių institucijų reitingai yra nepaprastai žemi (15 proc. pasitikėjimas), o rezonansinių bylų buvimas rodo, kad sistema dirba pasitikinčiai ir drąsiai aptarnaudama žmonių engimo sistemas. Iš visuomenės sulaukta atskirų šios sistemos institucijų kritika atremiama teiginiu, kad griaunama teisinė valstybė. Kokia šiandien yra atvirai palaužta valstybinė suvereni sąmonė, kad VSD, prokuratūra ir teismai praktiškai yra integruoti Rusijos FSB erdvėje kartu dorojant terorizmu Rusijoje apkaltiną Eglę Kusaitę ir savo sprendimais savanoriškai visuotinai dalyvaudami Rusijos kare prieš Čečėniją. Ši byla yra Lietuvos negalios simptomas, ir to niekas negali paneigti, nes Lietuvoje nėra institucijos, kuri gintų Lietuvos 1990-ųjų vertybes.
Sistema visagalė, savimi patenkinta, sucementuota gudriomis procedūromis ir tvirtina, kad visuomenės nuomonė yra nepagrįsta, tai yra, kad visuomenė nesupratinga. Struktūra turi dirbti taip, kad visuomenė negalėtų nesuprasti, jog dirbama sąžiningai ir morališkai pamatuotai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Mokykla
Tyliai, be triukšmo atmetus išsvajotą tautinės mokyklos idėją, mokytoją pavertus paslaugų tiekėju, o moksleivį klientu su abejotinu ,,krepšeliu, t.y. biznio, objektu, valstybė atsisako savo ir tautos moralinės, politinės ir teisinės ateities kūrimo bei buvimo prasmės. Pilietis be sielos ir šaknų tampa tik rinkos elementu, kaip to reikalauja anarchistiniu pamatu liberalų be triukšmo ir tyliai formuojama antiidealistinė, antivalstybinė, antitautinė, federalistinė pasaulėžiūra bei pasaulėjauta. Šiuo ir kitais pamatais Lietuvoje propaguojamos kosmopolitinės, išimtinai materialistinės pažiūros, atmetančios istorinę atmintį, tradicijas, išdidumą, savigarbą, tautos, kaip žmonių socialinio bendrumo patikrintą resursą buvimo ir naudojimo prasme. Atimama istorinė patirtis keičiama tuščiomis abstrakcijomis, kurių praktika Vakarų pasaulyje veikia kaip žmogiškosios kultūros susinaikinimo ir žlugimo skaudi bei neatstatoma realybė, naudinga tik pasaulio megamonopolijoms.
Kas gali problemą pajudinti?
Šiandien tokios jėgos Seime ir Vyriausybėje nėra. Ir čia net ne pasaulėžiūros klausimas, o elementaraus padorumo išpažinimo ir elgesio netekimas. Prisiminkime daugelio požiūrį į Seimo rinkimus nebalsuosiu, vis tiek tas pats liks! Raginčiau nebūti kažkokiu valstybės priedėliu, o tapti jos kūrėjais ir ne tik šią valandą, bet ir ateityje.
Kokie šiandien mūsų esminės veiklos sampratos trūkumai? Lenkimasis Vakarų pasauliui tikintis jo labdaringos visagalybės ir kilnumo (baudžiauninko, išlaikytinio pozicija), nusivylimas savo valstybe (išdidumo stoka), inteligentijos abejingumas ir pasyvumas (kur Aušros ir Varpo gadynė?).
Kita jėga
Neabejojant visuotinai pripažintų dabartinių parlamentinių partijų idealistiniu nepajėgumu (tai liudija visuomenės apklausos), palaipsniui turi ateiti kita jėga, nesusijusi su politiškai ir teisiškai elementarių lūkesčių nepateisinusiais atstovais. Tai būtų Lietuvos centro partijos, Lietuvos socialdemokratų sąjungos ir Tautininkų sąjungos sukurtas susivienijimas ,,Už Lietuvą Lietuvoje. Galima oponuoti, kad šis junginys yra dar silpnas ir rinkimuose nelaimės pakankamo mandatų kiekio. Tačiau jei taip galvotume, tada niekas nesikestų kaip buvo, nykumos dykuma, tamsi padangė, taip ir liktų. Tai reikštų, kad mus toliau tenkina savivalės simfonija ir valstybės vėžio atvejis. Pasyvumo atveju esama dvasinė ir politinė pelkė garantuota.
Kodėl siūloma nauja galimybė? Tai vienintelė nuslopinto atgimimo, atsinaujinimo, brandumo galimybė, grįžimo prie iškentėtų nepriklausomos ir demokratinės valstybės idealistinių pamatų siekis arba nauja, arba sena, pasirinkimo nėra. Tik senosios sistemos išstūmimas duos galimybę atsikvėpti. Vilties atvejis susivienijimo ,,Už Lietuvą Lietuvoje idealistinis nusiteikimas. Nereikia bijoti, paprastai pasinaudokime galimybe, savo pamatuotu noru. Galbūt tai yra vienintelė ir paskutinė proga pasikeisti. Tik dvasinis troškulys gali duoti tiesos ir teisingumo siekiamybę.
Politinio siekio uždavinys
Susivienijimas Už Lietuvą Lietuvoje savo programoje pirmiausia turėtų formuluoti uždavinį sugriauti savanaudišką besielę valdžios sistemą, nes arba lieka sena, arba kuriama nauja tarpinio atvejo nėra. Tokiu pat principu ir būdu kaip Sąjūdis keitė Lietuvos okupacinę sistemą sugriauti, o ne reformuoti. Pažiūrėkime, ar kuri parlamentinė partija šiandien formuluoja tokį uždavinį? Kalbama tiktai apie tai, kas bus premjeras (pinigai?). Sugriauti besielę valdžios sistemą tai pirmas, idealistinis pasitikėjimo valstybe klausimas ir tik tuo pagrindu galėtų rezultatyviai vykti visi sunkūs ūkiniai ir politiniai sprendimai. Kaip prieš karą sakydavo: ,,Vyrai, pajudinkime žemę! Būtų labai miela, jeigu mes spalio 14 dieną pajudintume Lietuvą.
Keletas momentų
Seimo narys neturėtų būti ministru, reikia panaikinti rinkimus pagal sąrašus, įvesti teismuose tarėjų pareigybę, sureikšminti visuomenę skiriant teisėjus, juos skirti terminuotam laikui, panaikinti partijų valstybinį finansavimą.
Sunkumai
Žinoma, kad susivienijimas Už Lietuvą Lietuvoje neturi turčių ir lėšų, galės tik primityviomis priemonėmis apie save kalbėti. Tai turėtų būti paprastas, kasdieninis ėjimas į tautą žodžiu ir proklamacijomis kalbant valstybės ir žmoniškumo prasme. Tai gali atlikti tik idealistai, o tai, manome, turėtų būti jų skiriamasis bruožas, sugrįžimas į Lietuvos namus mūru stojant už jos išlikimą, už atvirumą, švarumą ir teisingumą.
Pabaigai
1990 metais pasauliui parodėme, kad galime labai daug. Nejaugi jau nusigyvenome, kad mus valdytų be idealizmo susikūrusios grupuotės? Tik prasiplaukime akis, Lietuvai plakančiu pulsu atlikime ketverių metų darbą paimkime rinkimų biuletenį. Nieko nekainuoja ir paprasta: tik ranką ištiesti! Juk 4,6 procentų pasitikėjimas dabartinėmis parlamentinėmis partijomis mums pasako, už ką reikia balsuoti už naująsias jėgas.
© 2012 XXI amžius
|