2012 m. spalio 5 d.    
Nr. 37
(2012)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pamėginkime

Liudvikas Jakimavičius

„Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie „Rigondos“ radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti „Amerikos balso“ žinių nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po šv. mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu. Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą, todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje. Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį. Apie ką ši keistoka scena byloja? Paskelbėme Nepriklausomybę prieš 22 metus, įstojome į Europos Sąjungos demokratinių šalių broliją, mus saugo NATO naikintuvai, o mes ta pačia pagalve užspaudžiame savo telefono aparatus. Laiko ciklas apsisuko, ir vėl suvokiame, kad esame, kur buvę.

Tikrosios tiesioginės demokratijos ragavome nedaug – kol būrėmės į gyvą ir platų pilietinį Sąjūdį, arba keletą pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų. Patyrę anų laikų strategai buvo sutrikę neilgam. Jie suglaudė pečius ir pradėjo skaldyti bei priešinti visuomenę, atsirėždami vis daugiau teritorijos ir galių sau, siaurindami laisvą visuomenės raiškos lauką. Pakaktų patyrinėti vieną iškalbingą trajektoriją – kaip tolydžio slopintas laisvas žodis Lietuvos radijuje ir televizijoje nuo „Sąjūdžio bangos“ laikų iki dabartinės „Teisės žinoti“. Tai – lyg diena ir naktis. Esame kažkur pusiaukelėje į „Kasperviziją“ ir į tą pusę gravituojame.

Savo atkurtoje valstybėje prie Nepriklausomybės ištakų stovėję dori Lietuvos piliečiai tampa disidentais. Žiūrėk, tuoj taps ir politiniais kaliniais, tiesos ir teisingumo ieškotojai – viešosios tvarkos pažeidėjais ir nusikaltėliais. Su pareigūnu bendrauti įstatymas leidžia tik per 25 metrų atstumą, su Prezidente ir jos patarėjais – per 75 metrus.

Vadinasi, reikia turėti labai stiprią gerklę ir labai garsiai rėkti, kad būtum išgirstas, tačiau tavo riksmo niekas išgirsti nenori. Valdžia nuo žmonių užsirakino savo Olimpe ir su pasimėgavimu žaidžia ciniškus galios žaidimus. Slaptomis kameromis iš Alma Mater Vilnensis Filosofijos fakulteto pareigūnai filmuoja ir retransliuoja tiesiai į VSD kabinetus laisvus menininkus, Simono Daukanto aikštėje kreidelėmis rašančius žodį TIE–SOS, o tuose kabinetuose susėdę cinikai šaiposi: „Kokios jie ten tiesos užsigeidė? Jiems reikia lazdos“. Ir visos šios pavojingos slinktys vyksta dabartiniam Seimui tylint ir laiminant demokratijos pamatų griovimą. Visuomenei mėginama įkalti galvon, kad Seime turėtų dirbti tik ekonomistai, teisininkai, dabar dar – ir energetikai. Tai baisus blūdas. Ekonomistų, teisininkų ir energetikų dauguma turi dirbti vyriausybėje, o į parlamentą žmogus turėtų būti renkamas pagal sąžinės, padorumo ir nepaperkamumo kriterijus. Kad Seimas atgautų žlugusį piliečių pasitikėjimą, turi iš esmės pasikeisti Seimo narių prekeiviškas diskursas ir elgesys. Kol mūsų Aukščiausioje Taryboje, Atkuriamajame Seime ir vėlesniuose Seimuose dirbo sąžiningi rašto žmonės Kazys Saja, Saulius Šaltenis, Algirdas Patackas, Jonas Avyžius, buvo ramiau, nes žinojai, kad šie vyrai netylės ir neleis tyčiotis iš žmonių, iš valstybės. Kol seimuose būdavo humanitarų ir rašytojų, ten nesiautėjo cinikai: jie bent šiek tiek susilaikydavo, nes bet kada viešai galėjo būti sugėdinti. Jei į Seimą šį rudenį būtų išrinkta humanitarų – filosofų, filologų, istorikų, – atsirastų toje belangėje daugiau moralinio jautrumo, o visuomenė gal imtų pagarbiau žiūrėti į pagrindinę mūsų valstybės instituciją, kuri ir yra Lietuvos veidas. Man šiandien skauda dėl žeminamų žmonių, dėl niekinamos ir apvaginėjamos valstybės, todėl ir apsisprendžiau paaukoti viešiems reikalams ketverius dar visai kūrybingo savo gyvenimo metus. Man rūpi padėti žmonėms susigrąžinti laisvą valstybę, atgauti orumą. Lietuva – per daug brangus kraštas, kad leistume cinikams iš jos tyčiotis.

Pamėginkime tai nykumai pasipriešinti, pamėginkime padėtį keisti. Kaip Sąjūdžio laikais turiu vilties, kad mums pasiseks.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija