Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Zuoko armotos vėjuoja tvaiku

Algimantas Zolubas

Piliečius prilyginęs žuvies uodegai, Zuokas juos kviečia į referendumą

Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoje šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko.

Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis prieš zuokiškąją. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas tarsi iš armotos, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines pinigėlių sumas turi pakloti.

Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta. Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje išėjusios iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklų turtingame Vilniuje. Tarp duobėtų pakraščių gatvių įsiterpė ir pats Gedimino prospektas. O kiek kainuoja vien sostinės transporto vizijos?

Antai pernai pavasarį su VGTU ir keliomis bendrovėmis buvo pasirašyta sutartis. Jos vertė – 790 tūkst. litų. Šių bendrovių paslaugos savivaldybei jau kainavo 355 tūkst. litų. Likusi suma, regis, bus panaudota, dar kitoms miesto transporto vizijoms išaiškinti. „Tolesnėje rengiamo projekto detalizavimo stadijoje pirmenybė būtų teikiama tramvajaus ir BRT tipo greitojo autobuso tinklo plėtrai“, – aiškina savivaldybė. O kokia vizijų realizavimo kaina?..

Dauguma vilniečių vis dar prisimena oranžinių dviračių likimą, kai šimtai dviračių buvo išvogti ar sulaužyti. Aritmetika tokia: jei dviratis kainuoja kelis šimtus litų, tai vėjais paleista dešimtys tūkstančių litų. Dabar savivaldybėje svarstomas projektas skelbti konkursą ir ieškoti investuotojų, kurie padėtų įrengti dviračių nuomos sistemą sostinėje, nors tai galėtų padaryti savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“. Ši įmonė elektrinius dviračius gebėjo nuomoti ir eksploatuoti, o paprastų tarsi nebegali, tuo labiau, kad dar nuo oranžinių dviračių laikų įmonėje yra išsaugoti terminalai. Stovų irgi mieste dar yra, vargu, ar jų daugiau bereikia. Aišku, elektronikos, technikos klausimus būtina išspręsti, bet juk „Susisiekimo paslaugos“ automobilių statymo patirties turi tikrai daug, todėl nelabai suprantama, kodėl reikia ieškoti kitų. Gal „nuoviros“ („otkatas“) nuo konkursų ir projektų labiau rūpi?

Pernai Vilniaus miesto taryba patvirtino koncepciją, kurioje numatoma sostinės viešojo transporto plėtra iki 2040 metų. Joje siūloma įvesti naują visuomeninio transporto rūšį – tramvajų. Mat, A. Zuoką sužavėjo prancūzų kompanija „Systra“, kuri imtųsi Vilniuje įgyvendinti mero vizijas. Paryžiuje tramvajus perveža vos 1,9 proc. keleivių, likusieji keleiviai tenka kitoms transporto priemonėms. Meras, žinoma, supranta, kad Vilniui toks transportas nereikalingas, tačiau jį žavi geras būdas prasimanyti milijonais skaičiuojamas lėšas. Minimoje koncepcijoje palikta galimybė ateityje svarstyti ir metro sistemos diegimą. Betrūksta pasiūlyti maršrutinius malūnsparnius; vėl rastųsi lėšos vizijoms, kurios pašalintų transporto kamščius, duobių gatvėse problemą. Kuo toliau, tuo merui „šviesiau“...

Transportui reikalingos geros gatvės, stovėjimui – aikštelės. „Įžvalgusis“ meras pradėjo nuo sostinės pagrindinės gatvės. Gedimino prospekto rekonstrukcijos pradžia – nuo Katedros aikštės – pradėta 2002 m. birželį. 1-ojo etapo – nuo Katedros aikštės iki Jogailos gatvės rekonstrukcija kainavo per 22 mln. 500 tūkst. litų, 2-ojo etapo – nuo Jogailos gatvės iki Vasario 16-osios gatvės – per 20 mln. 772 tūkst. litų., 3-ojo etapo – nuo Vasario 16-osios gatvės iki senojo Žvėryno tilto – 44 mln. litų. Viso Gedimino prospekto rekonstrukcijos vertė, įskaitant požeminių aikštelių įrengimą, – apie 104 mln. litų.

Tačiau po rekonstrukcijos pasirodė, kad prospekto danga netinkama, o požeminės aikštelės transportui nelabai reikalingos. A. Zuoko armotos šūvis pasklido tvaiku. Pasigirdo, kad senosios gerosios grindinio trinkelės iššvaistytos po buvusių mero bendrapartiečių kiemus, o naujoms kokybiškoms pakloti reikėtų dar 10 milijonų litų. Patirtis rodo, kad dešimties neužteks; reikės skelbti konkursus, reikės projektų, tačiau tikra, kad liks „nuovirų“, kurių labai reikės, nes artėja rinkimai į Seimą. Nebegelbės ir Guggenheimo muziejaus projektas (Vilnius jo atsisakė), nes Valstybės kontrolieriai nustatė, kad sostinės savivaldybė neteisėtai skyrė 810 tūkst. litų Jono Meko vizualiųjų menų centrui. Šiuos pinigus J. Meko centras panaudojo Guggenheimo projektui, nors, kontrolierių manymu, negalėjo to padaryti. „Vilniaus savivaldybei 810 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų buvo skirta Vilniaus tarptautinio konkurencingumo didinimo projektui įgyvendinti. Neparengusi šio projekto, savivaldybė, nesilaikydama Biudžeto sandaros įstatymo nuostatų, šias lėšas pervedė J. Meko vizualiųjų menų centrui, kuris beveik 600 tūkst. litų šių lėšų panaudojo S. R. Guggenheimo fondo parengtai galimybių studijai apmokėti ir pagal sutartį su savivaldybe techninio projekto parengiamiesiems, organizaciniams ir kitiems darbams bei paslaugoms apmokėti, – paskelbė Valstybės kontrolė.

A. Zuokas 2003–2010 metais vadovavo Liberalų ir centro sąjungai, bet prieš savivaldos rinkimus iš jos pasitraukė ir su rinkėjus mulkinančiomis rožinėmis vizijomis pavyko tapti sostinės meru. Praėjusių metų pabaigoje jis įsteigė partiją „Sąjunga Taip“ (Tėvynės Atgimimas ir Perspektyva), nors 2008 metais teismo pripažintas kaltu dėl bandymo papirkti buvusį sostinės savivaldybės tarybos narį (jam skirta 13 tūkst. litų bauda). Dabar jis, drebindamas orą reformų vizijomis, jau taiko pakliūti į Seimą.

Gegužės 14 d. „Taip Seimo atgimimui!“ referendumu driokstelėjo A. Zuoko armota, žinoma, užtaisyta „makaronais“. Akivaizdu, kad ne Seimo narių skaičiaus mažinimas (sena dainelė) bei kiti struktūriniai Seimo pakeitimai jam rūpi, tačiau savo vardą ir „abrozdą“ drauge su „makaronais“ rinkėjams ant ausų kabinti, nes pats taikosi būti kandidatu į premjerus.

Kaip ir kokiu tvaiku prabiltų tuomet A. Zuoko armotos, nesunku numanyti.

© 2012 „XXI amžius“