Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai ieškoma naudos partijai

Seimo rinkimų „kampanijos“ metu visi susidūrėme su tuo, ką galima įvardyti 5–6 partijų diktatūra.

Ji pavojingesnė už bet kurį atvirai rodomą autokratinį valdymą, nes apgaudinėja valstybės piliečius tariama demokratija ir jau iš anksto (pagal susidarytą ir savo įstatymais patvirtintą tvarką) neprileidžia prie valstybės valdymo demokratiškai ir patriotiškai nusiteikusių piliečių. Tokių politikų sudaryto plano dėka rinkimų kampanijos metu jų rankose atsiduria dešimtis milijonų ar net milijardus litų valdančios ministerijos ar valstybinės bendrovės, kurių finansinių išteklių pagalba finansuojami vienos ar kitos partijos kandidatai (vienas tokių paskutinių pavyzdžių yra Vilniaus vicemeras Adomavičius, savo rankinėje turėjęs kelias dešimtis tūkstančių litų, „rengęsis“ juos įdėti į rinkimų sąskaitą). Ir tam netrukdo vis kaitaliojami „politinių partijų rėmimo“ įstatymai. Ministerijas išsidalinusios „parlamentinės“ partijos valdo ir iš Europos Sąjungos atplaukiančius pinigų srautus. Partijos kaip kokie klanai veikia pagal savo susikurtus dėsnius ir aplinkybes slaptai ar net atvirai ir viena kitai netrukdydamos. (Kai praėjusią savaitę paaiškėjo, jog į V. Romanovo sukurtos partijos sąskaitą per vieną dieną iš 22 asmenų įplaukė 220 mln. litų, nė vienas politikas, nė viena partija, net mokesčių inspekcija nė žodeliu neužsiminė apie tokį „stebuklingą“ pinigų iš dangaus kritimą į milijonieriaus maišą.) Tad ar verta stebėtis, kad valstybėje jau paskutinius 7–10 metų nevyksta jokios pažangos, tik didžiulius mastus pasiekusi politinė korupcija ir visus rekordus pasaulyje sumušusi emigracija, kurią įvairiais savo gražbyliavimais pateisina ir net skatina užsienio žiniasklaidoje „laimėjimais“ ir „krizės sutramdymu“ nuolat besigiriantis, į „šviesią ateitį“ Lietuvą vedantis premjeras? Apie kokį valstybės gelbėjimą tautai gali meluoti tokie politikai, jeigu, kaip liudija viena Seimo narė, premjeras A. Kubilius dar 2008 metų pabaigoje Turniškėse, savo kelių draugų būrelyje, „prie butelio“ pasakė, kad pensijas reikia rėžti kuo greičiau, ir jie, tie 600 tūkst. pensininkų, vis tiek po trejų metų „viską pamirš“. Seimo narė, pasakodama apie tokius „valstybės valdymo“ metodus, dar pridūrė, kad Seimo „partinių“ ar „koalicinių“ klanų sistemoje esi tik vargšas varžtelis – jei nesi jų „chebroje“, jei neturi „kiaulės akių“, tampi niekam nereikalingu. Štai taip elgiasi tie kai kurių garbinami „valstybininkai“, pasirengę pasauliui parodyti, kaip gelbsti valstybę.

Matydami tarpstantį neteisingumą Lietuvos piliečiai dažniau nei bet kurios kitos valstybės žmonės pasirenka emigracijos kelią. Tai kyla ir iš mūsų patriotiškumo stokos. Jis dabar visiškai pamirštas ir tapęs „nereikalingu“ nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje. Žmogus turi ieškoti galimybių išsigelbėti, o tokiems sprendimams kaip emigracija pritariantys ir net juos skatinantys valdančiosios partijos vadai. nerodo net menkiausio rūpesčio dėl tautos nykimo. Aišku, emigracijos pagalba kovojant su nedarbu šalyje greitai nebeliks net ir tų 200 tūkst. bedarbių. Bet ar toks emigracijos lygis buvo prieškario nepriklausomybės metais, ekonomiškai ir politiškai tikrai sunkesniais nei dabar? Tada emigracija tęsėsi tik 3–5 metus, pradedant nuo 1920-ųjų. Dabar ji tęsiasi 22 metus nesustabdomai, dar plojant valdžiai, kad „mažėja“ bedarbių skaičius ir besigiriant, jog emigrantai „grįžta“. Beje, prieš porą savaičių rinkimų kampanijos laidoje „Lyderių forumas“ premjeras aiškiai net neraudonuodamas melavo apie prieš trejus metus sužinotą tokio „grįžimo“ atvejį – esą viena lietuvė iš Londono sugrįžo į Lietuvą ir puikiai dirba „Barklay“ banke Vilniuje. Redakcijos žiniomis, toji lietuvė, prieš dvejus metus ištekėjusi, suspėjo ne tik pati išvažiuoti į JAV, bet ten kartu išvežė ir savo sukurtą šeimą – vyrą ir dukrą. Taip naikinant tautą nebeliks ką ir skaičiuoti, o Seimo nariai pasijus vieni besantys krašte. Bet jie vis tiek kuria sau laimingą „Lietuvą 2030“. Todėl būtina demaskuoti tų 5–6 partijų („parlamentinių“, valdančiųjų ir opozicinių) jau seniai įvestą diktatūrą, tiksliau, tų partijų vadų sukurtų UAB-ų, susitarusių jokiu būdu nepraleisti į valdžią jokių kitų politinių jėgų ir grupių ar partijų, diktatūrą. Tą diktatūrą būtina sugriauti, bet tai priklausys nuo piliečių sąmoningumo.

Pamatėme, kad Lietuvoje elgiamasi perdėtai skrupulingai ir „davatkiškai“. Štai rinkimų kampanijos metu uždrausta per LRT komentuoti bet kokius politinių partijų veiksmus, nors tuo metu per visas televizijas liejasi valdžioje įsitvirtinusiųjų partijų disputai ir kitokia reklaminė medžiaga (netgi tapo įprasta, kad per LRT nevaržomai galimybę reklamuotis turi vien TS-LKD) ar spaudoje pilasi aiškiai užsakyti straipsniai. Jie kainuoja šimtus tūkstančių ar milijonus litų, kuriuos turi iš biudžeto „įstatymiškai“ vis dar nesuvaldytos (oficialiai – jau nuo 2009 metų vidurio „suvaldytos“) krizės metu pasigrobusios partijos, bet apie kuriuos net pasvajoti negali dauguma nuskriaustųjų, visai jokių lėšų neturinčių partijų, t.y. tos, kurioms jokių pinigų rinkiminei kovai neskyrė valdžią uzurpavusios ir pinigus sau pasiglemžusios „partijos“. Tad apie kokį teisingumą galima kalbėti?

Tapo akivaizdu, kad visus politikus ištiko smūgis sužinojus, kad jų nemėgiama Neringa Venckienė ir jai atstovaujanti „Drąsos kelio“ (DK) partija gali patekti į Seimą, nes jos reitingas viršija 6 ir gali siekti net 10 proc. Kaip skelbiama, kai kuriuose miestuose DK gali surinkti iki 20–25 proc. balsų. Aišku, prieš DK vykdoma stipri ir įžūli melo kampanija, esą tai yra „bandito“, „žudiko“ partija, o jos atstovai yra menkai išsilavinę ar neišsilavinę asmenys. Tačiau, giliau paanalizavus, tos partijos rinkimų sąraše rasime daug labai padorių, išsilavinusių ir netgi profesionalių žmonių, daug padoresnių nei valdančiosiose partijose. Padoresni jau vien todėl, kad visos valdančiosios („parlamentinės“) partijos begėdiškai, nesąžiningai išsidalino milijonus, o kitas partijas, tarp jų ir DK, paliko be jokių pinigų – reklamuotis jos gali ne televizijose, bet plyname lauke kišenėse švilpaujant vėjams. Džiugu, kad politinėse vingrybėse išskaičiavimų neturinti N. Venckienė savo kuklia, neaikštinga laikysena ir išmintimi debatuose nugali patyrusius „liūtus“. Unisonu sakoma, kad ji nėra politikė, ji tik atsitiktinė politikoje, ji kalba tik apie savo problemą. Tačiau net ir tie nedideli debatai, kuriuose dalyvauti prileidžiama N. Venckienė, parodo, kad DK neatsirado atsitiktinai ar per D. Kedžio bylą (aišku, stimulas kilo iš ten), tačiau būtent susiklosčiusios teisėtvarkos aplinkybės lėmė šios partijos susikūrimą. Norėdami dar labiau įbauginti visuomenę ir pritraukti prie savęs, kai kurie politikai kalba apie kažkokį ypatingą DK „projektą“, esą sukurtą kažkokių neaiškių jėgų, tačiau neįvardija nieko konkrečiai. O jeigu politikai turi pakankamai informacijos, jų tikslas ir net pareiga turėtų būti atskleisti to „projekto“ sukūrimo aplinkybes. Juk informacijos slėpimas nuo visuomenės prilygsta nusikaltimui.

Štai tie neteisingumai, kylantys iš TS-LKD, trukdo pasisakyti už šią partiją. Juk tikrai ne be Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, premjero Andriaus Kubiliaus sutikimo ir visapusiško pritarimo buvo „įvykdytas“ neteisingas teismo sprendimas pasitelkiant 240 policininkų ir kaukėtų pareigūnų jėgą „pakeisti Deimantės gyvenamąją vietą“ ir uždaryti mergaitę nuo visuomenės, nuo artimų jai žmonių, o paskui net Seime pritarti tai prievartai, persekioti N. Venckienę visomis priemonėmis lyg didžiausią nusikaltėlę tariamai su „samdytų banditų“ gauja (o iš tiesų su himnu, maldomis ir žmonėmis) „daužiusia“ niekuo nekaltus policininkus ir jėga „neleidusia“ mažai mergaitei sugrįžti pas motiną. Paskubomis sukurta Seimo komisija (pirmininkas konservatorius E. Jurkevičius) nesidrovėjo atmesti bet kokius N. Venckienės pateiktus vaizdo įrodymus apie grubų susidorojimą su ja, su saugojusiais žmonėms, su mergaite, o Seimo dauguma (su opozicija susivieniję valdantieji) pritarė tam akivaizdžiai neteisingam sprendimui. Tokie pavyzdžiai rodo, kaip tariami politikai įsibaiminę naujos jėgos, siekiančios teisingumo ir tiesos. Ar ne per ilgai užsisėdėję tokie veikėjai Seime, kad atitrūksta nuo visuomenės, nuo tiesos, nuo teisingumo? Tie neteisingumai, pasireiškiantys ir dažnai skatinami valdančiosios TS-LKD partijos, trukdo pasisakyti už ją.

Rinkimų kampanijos metu per televiziją A. Kubilius kartoja, kad jam rūpi moderni Lietuva, jis dėkoja, kad lietuviai – tvirta tauta, didžiuojasi, kad yra lietuvis ir pan. Tai tik apgaulingi žodžiai, skirti suvilioti patriotiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius. A. Kubilius ir visada jam pritariantis liberalas E. Masiulis yra parengę kitą planą: jie sudarys koaliciją su bet kuo, kad tuoj pat, po rinkimų, įvestų ne tik mokesčius gyvenamajam būstui, automobiliams, didintų PVM ir akcizą automobilių kurui, bet, nedarydami jokių „išimčių“ dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumažinimo (tai iškart didina penktadaliu prekių ir paslaugų kainas ir dar labiau skurdina Tautą), dar įves 21 proc. PVM šildymui, kuris ir taip brangus, ir jokiu būdu neįves progresinių mokesčių, kad turtingieji (tarp jų ir Seimo nariai, ypač jo milijonieriai) ir toliau turtėtų. Paprašytas paaiškinti, kaip jis konkrečiai supranta gyvenamojo būsto apmokestinimą, A. Kubilius per „Lyderių forumą“ aiškino: už kiekvieną metrą bus mokama galbūt po vieną litą. Vadinasi, mokėti turės visi, kas tik turi „gyvenamąjį plotą“, net ir pašiūrę ar butą daugiabučiame name. Galbūt šie „koalicininkai“, pasirengę toliau „valdyti valstybę“, privers visus Lietuvos piliečius papildomai mokėti už jau turimą ir brangiai išlaikomą būstą. A. Kubilius atsisako apriboti monopolininkų grobuoniškumą – netrukdys didinti šildymo, elektros, dujų ir kitų prekių bei paslaugų kainų o pakeldamas jų PVM iki 21 proc.,  dar daugiau susirinks į biudžetą lėšų ministerijų darbuotojams išlaikyti. O toji A. Kubiliaus paminėta „riba“ tikrai nėra tikroji – ji gali siekti ir 2, ir 3, o gal ir 5 litus už kvadratinį metrą, nesvarbu, kokius „rūmus“ turėsime – gal tik „šuns būdą“ (taip būstą daugiabutyje įvardijo liberalsąjūdietis E. Masiulis, iš „Lietuvos pašto“ sugebėjęs gauti didžiulį pelną, didžiausiais siuntimo įkainiais apkraudamas leidinius). Kaip sako kai kurie savo kandidatūras keliantys kandidatai (ypač iš TS-LKD), jie negali konkuruoti su E. Masiulio vadovaujamo LS kandidatais, nes šie gauna didžiulę finansinę paramą iš turtingą Susisiekimo ministeriją valdančio ministro (sočiai pasiimančio ir dosnią ES paramą). Taip iš teisingumo ir patriotiškumo idealus propaguojančios jėgos TS-LKD tapo vien pragmatine, sau naudos siekiančia partija, tiksliau, klanu, sambūriu, grupuote, kuriai tauta visiškai nerūpi. Tai mato ir nesunkiai suvokia paprasti Lietuvos piliečiai. Gaila, kad į tą partiją įtraukti krikščionių demokratų vadai dėl „30 sidabrinių“ (kelių vietų Seime) pasidavė A. Kubiliaus vilionėms ir su juo kartu toliau prisideda prie Tautos išvijimo iš gimtojo krašto.

© 2012 „XXI amžius“