|
Pakilkime apšviesti Vasario 16-osios šviesa...
Zigmas Tamakauskas
Štai ir įpusėjo vasaris su šokinėjančiomis snaigėmis, pasidabruotais namų stogais, blizgančiais lediniais tiltais ir vėjais. Gal toks pats vaizdas buvo ir prieš 95 metus, vasario 16-ąją, kai Lietuvos Taryba, įgaliota 1917 metų rugsėjį vykusios Lietuvių konferencijos, rinkosi padaryti mūsų tautai nepaprastai reikšmingą sprendimą pasirašyti Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. Tai įvyko 1918 metų vasario 16 dienos popietę (12 val. 30 min.), siaučiant okupaciniams vėjams. Jų tada nepabūgta, kaip neišsigąsta ir 1991 metų sausio žvarbiosios žiemos, kada mūsų širdys glaudėsi prie Tėvynės širdies.
Kelias į Vasario 16-ąją ėjo per mūsų tautiečių nacionalinės sąmonės augimą, kuriai didelės įtakos turėjo daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Reikšminga buvo Jono Basanavičiaus 1883 metais pasirodžiusi Aušra, nuo kurios išleidimo šiemet sukanka 130 metų. Aušra prikėlė iš miego ir Vincą Kudirką. Pabudęs Lietuvai, jis ragino ir kitus dirbti Tėvynės labui. Savo kilniais darbais jis ryškiai brėžė būsimos Nepriklausomos Lietuvos valstybės kontūrus, skelbė Šviesos, Tiesos, Doros ir Vienybės idealizmo idėjas. 2013 metų pabaigoje Lietuva turėtų deramai paminėti mūsų himno autoriaus dr. V. Kudirkos gimimo 155-tąsias metines. Panašias lietuvių kalbos, tikėjimo, savų papročių, tautiškumo, doros saugojimo idėjas, akcentuodamas katalikiškas vertybes, propagavo ir 1896 metais pasirodęs katalikiškas mėnesinis laikraštis Tėvynės sargas, davęs impulsą susikurti krikščionių demokratų politinei grupei. Šio leidinio kūrėjas ir redaktorius kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau rašė: Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai atidavinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus...
1917 metų rugsėjo 1822 d., vokiečių okupacijos metu, Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo. Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku Steponas Kairys. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tarybos darbas okupacijos sąlygomis buvo nepaprastai sunkus, norėdama pasiekti savo tikslą, ji turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams. Tai rodo 1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškimas. Tačiau jame pirmuoju punktu Taryba skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė siekdama sunaikinti 120 metų.
Vasario 16-osios Aktas buvo pasirašytas, pirmininkaujant dr. J. Basanavičiui, su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20 vyrų, pasirašiusių šį dokumentą Petras Klimas sakė: Mes pasirašėme nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės. Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje, jame nebuvo nurodyti santykiai su Vokietija, kurie buvo paminėti 1917 metų gruodžio 11 dienos pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi.
Vasario 16-osios Aktas dar nesukūrė valstybės neturėta tuo metu nei savos vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų, tačiau padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų. Šį kilimą netrukus teko vykdyti kraujo aukos kaina, kovos lauke kaunantis net trimis frontais: viename su sovietų Rusija, kitame su bermontininkais, o trečiame su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamąją Litbielos respubliką. Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą Tautų apsisprendimo deklaraciją, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik su Lietuva pasirašytą Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose.
1918 metų lapkričio 2 dieną buvo priimtas labai svarbus dokumentas Lietuvos valstybės konstitucijos pamatiniai dėsniai, o lapkričio 5 dieną paskirtas pirmasis Ministras Pirmininkas. Juo tapo Augustinas Voldemaras, kuris per šešias dienas sudarė Pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę. 1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Susirinko apie 10000 savanorių. Jie, rodydami didelį patriotizmą, narsiai gynė Lietuvą, Vasario 16-osios idėjas. 1919 metų antroje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė, o gruodį nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio (Pakruojo raj.) 1919 m. sausio 16 dieną žuvo pirmasis Lietuvos partizanas Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV misiją nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis. Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko išaiškinti Kaune 1919 metais veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Nepasisekus sąmokslui, 1920 metais bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta link Kauno. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos pakilęs iš ligos patalo generolas Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: Būsiu laimingas stoti į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletišką klausimą: būti Lietuvai ar nebūti? Čia nugalėta lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-tosios idėjas. Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai, sudarę iš septynių narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti pasiaukojamai stojo į frontą ginti savo Tėvynės. Šį gražų pavyzdį turėtų prisiminti ir dabartinis Lietuvos Seimas, ypač dabar, kai reikia drąsos apginti mūsų valstybės Konstitucijos nuostatas.
Vasario 16-toji davė impulsą ir Klaipėdos kraštui. 1918 m. lapkričio 30 d. buvo paskelbtas plačiai žinomas Tilžės Aktas, kuriuo reikalauta atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva atkurta Lietuvos valstybe. Į Klaipėdos kraštą, užgrobę Vilnių, pretendavo ir lenkai. 1923 m. sausio 1015 d. kilęs sukilimas įgalino Mažosios Lietuvos daliai Klaipėdos kraštui susijungti su Lietuvos Respublika. Tai buvo pats sėkmingiausias mūsų jaunos valstybės laimėjimas.
Vasario 16-ąją galima lyginti su rašytojo Jono Biliūno apsakymu. Kelias į Laisvę, į tą Laimės žiburį, buvo žmonių lavonais nuklotas: mūsų tautos sąmonės žadintojai, sukilimų dalyviai, knygnešiai, o Nepriklausomybę paskelbus, jos gynėjai savanoriai, kariai, 1941 metų birželio sukilėliai, sovietų okupacijai besipriešinusieji narsieji partizanai ir dvasinės rezistencijos dalyviai tai mums visiems brangūs vardai, kurių darbu, kančiomis ir kruvina auka buvo atnaujinta Vasario 16-osios gyvoji prasmė. Ši idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Ja rėmėsi visa rezistencinė veikla. Gyva buvo ir dr. J. Basanavičiaus, kaip Lietuvos laisvės simbolio, dvasia. Prie jo kapo Vilniaus Rasų kalnelyje 1956 metais studentiškas jaunimas organizavo žinomą antisovietinį Vėlinių susibūrimą. Tuomet aidėjo ne tik Lietuvos laisvės šūkiai, bet buvo sveikinama ir Vengrijos revoliucija. Mokėmės nesuklastotos Lietuvos istorijos, organizuodami ekskursijas po Lietuvą, lankydami istorinius paminklus, tvarkydami lietuvių karių kapus, skaitydami Tėvynės tema paskaitas.
Kai kas mūsų istoriją stengiasi skaičiuoti tik nuo unijos su Lenkija laikų, teisinti pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, o kai kas, žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi restauruotų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais. Susirūpinti verčia vadinamosios Lenkų kortos sklaida, kurią bruka į mūsų piliečių rankas kaimyninė Lenkija, ir kai kurių buvusių autonomininkų vis ryškėjantys kėslai pažeisti mūsų raidyną, sumažinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, sulenkinti nulietuvinant Vilnijos kraštą, teisinis nesugebėjimas pašalinti iškraipytus nelietuviškus gatvių bei mūsų sostinės pavadinimus, antilietuviškos kalbos tarptautinėje bendruomenėje, didėjanti mūsų tautiečių emigracija, amoralumą skatinantys kėslai ir kiti negatyvūs reiškiniai. Girdime, kad siekius įvesti antrą valstybinę (lenkų ar rusų) kalbą remia ir skatina Lenkijos bei Rusijos oficialios valdžios. Keista, bet į tokias ar panašias veikiančių Lietuvoje lenkų ir rusų nacionalistinių partijų antikonstitucines užmačias nekreipia reikiamo dėmesio mūsų valstybės Vyriausybė, teisėtvarkos bei saugumo struktūros. Šiuo metu įžūliai reikalaujama mažumų mokyklų mokiniams pažymių rašymo nuolaidos į nelygiateisę, diskriminacinę padėtį pastatant lietuviškų mokyklų mokinius.
Į akis krinta pasigirstantys Europos federalizmo svaičiojimai, tautinės valstybės neigimo rašiniai, noras sukosmopolitinti ir nudvasinti tautines valstybes, kurių išlikimą pradžioje garantavo Europos Sąjungos sutartis. Kartais Europos maskuote stengiamasi jauną žmogų atitraukti nuo savo šaknų, diegiant jam tautinio nihilizmo sampratą.
Sąmoninga tauta savo praeityje randa stiprybės, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Mes turime atsisakyti mažos tautos komplekso. Kai sueiname krūvon vienos idėjos vedami, mūsų pasidaro gana daug, tąsyk galima ir didelis darbus nuveikti. Svarbu neištižti, nepasiduoti vertelgiškos dvasios laikinoms vilionėms, besaikio turtėjimo vergovei.
Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių. Čia turėtų dar svaresnį žodį tarti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, tėvai. Tenka apgailestauti, kad tik nedaugelyje mokyklų surengti istorijos konkursai, įgalinantys mokinius protu ir širdimi dar kartą prisiliesti prie mūsų tautos istorijos, pasiaukojimo, Valstybės atkūrimo puslapių. Lietuvos ateitis yra mūsų pačių rankose kokie mes, tokia ir Lietuva.
2012 metais Lietuva minėjo Palaimintojo Jurgio Matulaičio ir mūsų tautos dainiaus poeto Maironio metus. Šie metai yra Tikėjimo, Klaipėdos krašto sukilimo ir išvadavimo, 1863 metų sukilimo bei Dariaus ir Girėno skrydžio minėjimo metai. Į juos gražiai įsipina istorinio Mėlynųjų Vandenų mūšio, Žemaitijos krikšto, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Vasario 16-osios, mūsų valstybės Konstitucijos pamatinių dėsnių paskelbimo, pirmosios Vyriausybės sudarymo ir 1938 metų Konstitucijos jubiliejinės datos. Tad yra proga dar kartą įsiklausyti į savo žemės balsą, pažvelgti geromis akimis į jos dvasinės kultūros gelmes. Į Lietuvą turime eiti pakilę Vasario 16-osios sparnais per savo namus, per savo žemę, per savo savitą kultūrą, per neužterštą svetimybėmis savo kalbą, per savo istoriją. Tegul visų mūsų širdis ir protus nušviečia Vasario 16-osios prasmės šviesa, poeto Maironio raginimas:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno...
Čia tavo kūnas sau maisto semia,
Čia irgi dvasiai atrasi peno...
© 2013 XXI amžius
|