Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Netikėtas Benedikto XVI pasitraukimas

Mindaugas BUIKA

Asmeninio svarstymo pasekmė

Be abejonės, popiežiaus Benedikto XVI priimtas sprendimas dėl atsistatydinimo iš apaštalo šv. Petro tarnystės buvo sutiktas su didele nuostaba bei apgailestavimu visame krikščioniškajame pasaulyje. Visi suprantame, kad šį Šventojo Tėvo nusistatymą privalu gerbti, meldžiant jam sveikatos, dvasinės stiprybės ir visos įmanomos gerovės. Jo pareiškimas dėl negalėjimo toliau pilna jėga vadovauti Visuotinei Bažnyčiai buvo padarytas Lurdo Dievo Motinos liturginėje šventėje, vasario 11 dieną, Romoje gyvenantiems kardinolams susirinkus į viešąją konsistoriją patvirtinti nutarimo dėl naujų šventųjų skelbimo, kurio iškilmė įvyks septintąjį Velykų sekmadienį (gegužės 12-ąją). Tame susitikime pasibaigus dalyvavusių keturiasdešimties kardinolų pritariančiam balsavimui dėl minėtos kanonizacijos – įprastos ir reguliariai pasikartojančios kanoninės ceremonijos – popiežius Benediktas XVI netikėtai dar kartą kreipėsi į susirinkusiuosius, teigdamas, kad sušaukė šią konsistoriją ne tik dėl naujų šventųjų skelbimo, bet ir norėdamas pranešti apie kitą svarbų Bažnyčios gyvenimui sprendimą – atsistatydinimą.

Popiežius Benediktas XVI atsistatydina

Pranešimą apie atsistatydinimą Popiežius perskaitė pirmadienį priešpiet pasibaigus Vatikane vykusiai konsistorijai dėl trijų naujų šventųjų skelbimo.

Brangieji broliai, sukviečiau jus į šią konsistoriją ne tik dėl trijų kanonizacijų, bet taip pat norėdamas jums pranešti apie labai svarbų Bažnyčios gyvenimui sprendimą. Daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje apsvarstęs, pasiekiau tikrumą, jog mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, jau nepakankamos, kad galėčiau deramai vykdyti Petro tarnystę.

Puikiai suprantu, kad ši tarnystė, dėl savo dvasinės reikšmės, turi būti vykdoma ne tik darbais ir žodžiais, bet taip pat kančia ir malda. Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai kintančiame ir blaškomame tikėjimo gyvenimui svarbių klausimų, Petro laivo vairavimui ir Evangelijos skelbimui reikalingos ne tik dvasios, bet ir kūno jėgos, jėgos, kurios pastaraisiais mėnesiais manyje tiek nusilpo, kad turiu pripažinti nesąs pajėgus gerai vykdyti man patikėtą tarnystę. Dėl to, puikiai suprasdamas šio sprendimo rimtumą, būdamas visiškai laisvas, pareiškiu, jog atsisakau Romos Vyskupo, Šventojo Petro Įpėdinio tarnystės, man kardinolų patikėtos 2005 m. balandžio 19 d., taip kad 2013 m. vasario 28 d. 20.00 val. Romos sostas, Šventojo Petro sostas, bus laisvas ir tie, kam priklauso, turės sušaukti konklavą naujo Popiežiaus išrinkimui.

Popiežiaus palinkėjimai prasmingam Gavėnios šventimui

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI pasiuntinys, Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas afrikietis kardinolas Robertas Sara lanko Sirijos karo pabėgėlių stovyklas Libane ir perduoda Šventojo Tėvo ir pasaulio vyskupų aukas

Tikėjimo ir meilės sąsajos

Popiežiaus Benedikto XVI tradicinį kreipimąsi dabar švenčiamai Gavėniai, kuriame aktualiai analizuojamas tikėjimo į Dievą ir praktinių artimo meilės darbų santykis, galima būtų įvardyti kaip dar vieną svarbų Bažnyčios socialinio mokymo dokumentą. Ši svarstymo plotmė ypač reikšminga, kadangi nuo vasario 13 dienos, Pelenų trečiadienio, prasidėjęs pasirengimo Šv. Velykoms liturginis laikotarpis visada skatina ne tik intensyvinti sakramentinį gyvenimą, bet „kartu augti meile Dievui ir artimui, konkrečiu būdu praktikuojant pasninką, atgailą ir išmaldą“, – rašo Šventasis Tėvas kreipimesi, prasmingai pavadintame „Tikėjimas meile žadina meilę“. Jame akcentuojamas dabartinių Tikėjimo metų ir naujosios evangelizacijos kontekstas, skatinantis visus krikščionis, ypač vykdančius karitatyvines užduotis, iš naujo patirti „susitikimą su Dievu Kristuje, žadinantį meilę bei atveriantį širdį kitiems, kad artimo meilė nebūtų iš išorės primestas įsakymas, bet trykštų iš paties tikėjimo“ (Enciklika „Deus Caritas Est“, 31)

Naujasis Benedikto XVI saulėtekis

Kun. Vytenis Vaškelis

Daugybė žmonių pasaulyje buvo didžiai nustebinti, išgirdę visai nelauktą naujieną: didžiausios pasaulyje, daugiau nei milijardą tikinčiųjų turinčios Katalikų Bažnyčios galva – popiežius Benediktas XVI – viešai pareiškė, kad po ilgų svarstymų, būdamas visiškai laisvas, atsisako visų šv. Petro įpėdinio tarnystės pareigų. Šios žinios paskelbimas liudija ne tik drąsaus Šventojo Tėvo apsisprendimo savitumą, bet ir jo nuolankumo dorybės grožį, nes kai ateina aiškus suvokimas, kad sveikata silpsta, fizinės jėgos apleidžia ir pasidaro pernelyg sunku (net kompetentingiems patarėjams bei įvairiems pagalbininkams padedant) aprėpti milžiniškus visuotinės Bažnyčios reikalus ir operatyviai į juos reaguoti, tada, remiantis paties Benedikto XVI prieš keletą metų pasakytais žodžiais, kartais atsiranda net pareiga atsistatydinti, ypač kai tam nėra jokių objektyvių kliūčių.

Gydanti Dievo galia

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ mėgsta pagroti gitara ir padainuoti

2013-ieji paskelbti ir Tikėjimo, ir Sveikatingumo metais. Šis sutapimas turbūt ne atsitiktinis: jau senokai moksliniais tyrimais nustatyta, kad tikintys žmonės lengviau gyja po ligų, pasveiksta po sunkių operacijų. Tad kaip tikėjimas gydo, kaip padeda žmogui būti sveikesniam? Apie tai su Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vicerektoriumi, kunigu, teologijos magistru, Bažnyčios sielovados Vilniaus aukštosiose mokyklose sielovadininku, vienuoliu jėzuitu Mindaugu Malinausku kalbasi žurnalistė Daiva Červokienė.

1863 metų sukilimo metai

1863–1864 metų sukilimas

Algimantas DAUGIRDAS

Sukilėlių vadas kun. Antanas Mackevičius 1863 m. gruodžio 28 d. buvo pakartas

Sukilimo priežastys

Sukilimams bręsti ir kilti visada reikalingos tiek vidinės, tiek išorinės sąlygos. Po pralaimėto Krymo karo (1853–1856 m.) Rusija buvo priversta imtis neatidėliotinų reformų. Reikėjo kuo skubiau pertvarkyti visuomeninę-politinę šalies sistemą, įgyvendinti žemės ūkio reformą, nes daugiau laukti nebuvo galima. Carinė vyriausybė suprato, kad valdyti imperiją senomis priemonėmis nebegalima, todėl nutarė padaryti kai kurių nuolaidų visuomeninių santykių ir valdymo srityje. Išsivadavimo iš Rusijos imperijos siekis stipriausiai buvo juntamas Lenkijoje ir Lietuvoje. Caro vyriausybei pradėjus vykdyti pirmąsias reformas, viltis atgauti laisvę ar autonominę nepriklausomybę šiuose kraštuose dar labiau sustiprėjo.

Atmintis

Paminėtos vaikų poeto gimimo metinės

Rūta Averkienė

Pirmosios Martyno Vainilaičio literatūrinės premijos laureatė, rašytoja Elena Kurklietytė ir literatūros kritikas Petras Bražėnas

Varėnoje paminėtos vieno žymiausių kraštiečių – vaikams rašiusio poeto, daugybės eiliuotų pasakų, poemų, eilėraščių rinkinių autoriaus, vertėjo Martyno Vainilaičio 80-osios gimimo metinės. Šia prasminga proga į Varėną suvažiavo jo artimieji, kolegos, buvę bendradarbiai, draugai bei visi, kam nesvetimas stebuklinga žodžio galia išties užburiantis M. Vainilaičio kūrybos pasaulis.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio diena

Vida Mickuvienė,

Palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Palaimintojo J. Matulaičio draugijos konferencijos dalyviai Marijampolės Dramos teatre

Sausio 27 dieną Marijampolėje tėvų marijonų, vargdienių seserų ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos rūpesčiu buvo iškilmingai paminėtos Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC 86-osios mirties, arba gimimo dangui, metinės. Draugijos nariai bei tikintieji buvo pakviesti į tradicinį, jau šeštąjį, renginį – metinę konferenciją, skirtą Tikėjimo metams. Į Marijampolės Dramos teatro salę suėjo, suvažiavo žmonės iš 20 draugijos skyrių. Džiaugėmės, kad buvo ne tik draugijos nariai, bet ir daug marijampoliečių, svečių iš Pasvalio, Kauno, Vilniaus parapijų bei įvairių organizacijų ir judėjimų. Įnešus draugijos vėliavą, pagiedojus draugijos giesmę „Kur tiesias lygos lankos“, konferencijos vedėjai – draugijos tarybos pirmininkas Vitas Buškevičius ir sesuo Onutė Petraškaitė MVS – po įžanginio žodžio pakvietė vyskupą emeritą Juozą Žemaitį MIC pradėti renginį malda.

Paminėtas Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mikalojaus bažnyčioje prie Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio portreto. Iš kairės: Liudvikas Skardinskas, parapijos klebonas kun. Medardas Čeponis, dr. Aldona Vasiliauskienė, LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, Virgina Skirienė ir prof. Juozas Skirius

Vasario 3 dieną, sekmadienį, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje prie altoriaus buvo padėtas Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) portretas, apsuptas degančių žvakučių, ir Evangelija, o kairėje bažnyčios pusėje, lango vitraže, ties šv. Mikalojaus altoriumi, – arkiv. M. Reinio ir arkiv. Julijono Steponavičiaus portretai. Prie M. Reinio portreto – įrašas: Arkiv. Mečislovas Reinys (1884–1953). Dievo tarnas, kankinys, lietuvybės puoselėtojas, arkivyskupijos valdytojas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, filosofijos daktaras, profesorius, Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos lietuvių globėjas. Vitražas sukurtas Vilniaus dailės akademijos dailininko doc. Algirdo Dovydėno, tuometinio klebono kun. Edmundo Paulionio iniciatyva, 2003 m. gegužės 16 d.

Rytų Lietuvoje rytas dar neišaušo

Vytautas Visockas

„Ryto“ draugijos šimtmečio minėjimo dalyvius sveikina akademikas Antanas Tyla Autoriaus nuotraukos

Sausio 31 dieną Lietuvos Nacionaliniame muziejuje įvyko „Ryto“ draugijos 100-mečio sukakties minėjimas-konferencija.

* * *

Ką mes šiandien žinome apie šią šimtametę draugiją? Turbūt labai nedaug. O apie lietuviškos spaudos draudimą, knygnešius? Šį tą esame girdėję. J. Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas... Jaunajai kartai, tikiuosi, irgi teko girdėti, o kai kuriuos bent jau ant litų banknotų matyti. Kunigai J. Steponavičius, P. Kraujalis, K. Čibiras, arkivyskupas M. Reinys ir daug kitų vardų, nusipelniusių didelės pagarbos ir nenusipelniusių užmaršties, jaunimui gal ir nežinomi. Ar žodžiai šiaudinė pastogė, balanos gadynė, vargo mokykla mums dar ką nors sako, primena?

Skęstame beprasmių ginčų jūroje

Gintaras Visockas

Kartais apima didelė neviltis: ko tik besiimtume, visos lietuviškos iniciatyvos būtinai atsitrenkia į šimtus diametraliai ir kardinaliai priešingų nuomonių, pozicijų, versijų. Ar atkreipėte dėmesį: kuo reikalas rimtesnis, tuo daugiau skirtingų nuomonių. Jei tik svarstoma valstybei gyvybiškai aktuali tema, būtinai atsiras šimtai ekspertų, kurie tuos pačius skaičius traktuos skirtingai. Tad kuo labiau ieškome tiesos, tuo mažiau turime aiškumo. Štai kad ir paskutinysis aršus iečių laužymas dėl skalūninių dujų reikalingumo ar nereikalingumo. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas daugelyje televizijos ir radijo laidų tvirtino, esą artimiausiu metu būtina kreiptis į šalies Vyriausybę, kad ši kuo greičiau atsisakytų absurdiškos idėjos – skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje. Seimo komiteto pirmininko argumentai lyg ir įtikinami. Televizijų, radijo laidų metu parlamentaras klausdavo, kur dėsime išgręžtą gruntą, kur pilsime išpumpuotą nešvarų vandenį, koks bus gręžiniams reikalingų cheminių regentų poveikis Lietuvos gamtai, kodėl šios rūšies dujų paieškoms pasirinkta būtent Amerikos, o ne Europos kompanija, kam – Lietuvai ar Amerikai – priklausytų Lietuvoje išgautos minėtos rūšies dujos? Tokie klausimai reikalingi. Tačiau prisiminkime ir viešai išdėstytą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos vadovybės poziciją, ir matysime priešingą vaizdelį. Štai opozicijos lyderis Andrius Kubilius pabrėžia, jog skalūno dujos – itin perspektyvus ir Lietuvai vertingas gamtinių dujų šaltinis, kuriuo tiesiog būtų kvaila nepasinaudoti. Opozicijos vadovas įsitikinęs, jog valstybė, pradėdama darbus Vakarų Lietuvos regione, privalo atsižvelgti į vietos gyventojų baimes dėl galimos žalos gamtai ir aplinkai. Tačiau jis mano, kad Vakarų Lietuvos bendruomenės yra tendencingai bauginamos tariamomis grėsmėmis, o ta propaganda subtiliai užsiima būtent „Gazprom“ atstovai, nesuinteresuoti, kad Lietuva turėtų alternatyvių energijos šaltinių.

Prokuroras M. Dūda įkalins „teroristę“

Praėjusį penktadienį prokuroras Mindaugas Dūda Vilniaus apygardos teismo posėdžio metu pasiūlė Eglę Kusaitę pripažinti kalta dėl rengimosi įvykdyti teroro aktą ir skirti jai 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro „išsamiais“ tyrimais įrodyta, kokia baisi teroristė buvo nukenksminta 2009 m. spalio 24 d., kai Kaune ji buvo sulaikyta rengiantis išvažiuoti į Maskvą. Tariamos teroristės tikslas, pagal kruopščiai surinktus prokuroro įrodymus, – įvykdyti teroro aktą prieš strateginės reikšmės objektą. Iš pradžių pagal baigiamąją prokuroro kalbą negalima buvo suprasti, kas yra tas „strateginis objektas“ ir kur jis yra, tačiau ir kaltinamoji, ir į posėdį susirinkę gausūs stebėtojai – patriotiškai nusiteikę asmenys, buvę disidentai, laisvės kovotojai – per beveik penkias valandas trukusią kaltinamąją prokuroro kalbą buvo supažindinti, kad tas objektas yra Rusijos karinė bazė Čečėnijoje, o daugybė „taikių“ aukų, kurias esą rengėsi sunaikinti E. Kusaitė, reikia manyti, yra kariškiai, kurie tikrai prisidėję prie visuotinio čečėnų tautos naikinimo. (Tokių faktų prokuroras, gaila, nežino, nors iš Rusijos FSB galėtų nesunkiai šią informaciją gauti). Prokuroras įrodė, kad kaltinamoji netgi verbavo dvi klaipėdietes merginas taip pat vykti į Maskvą, žadėdama sumokėti po 20 tūkst. JAV dolerių, nors tai, kad „reikės susisprogdinti“, Eglės „parengtos“ teroristės Laura ir Neringa pačios nežinojo, bet svarbu, kad tai žino prokuroras. Tiesa, kaip jis pats įrodė, Eglė save apibūdino kaip neturtėlę, netgi „bomžę“, tad taip ir liko neaišku, iš kur ji būtų gavusi tokius pinigus sumokėti naujoms „pasamdytoms“ teroristėms, jeigu ji pati į Maskvą atvykti būtų galėjusi tik, kaip prokuroras įrodė, iš teroro akto „bendrininkų“ – brolio ir sesers Magmadovų – išreikalavusi 500 dolerių. Iš kur būtų suradusi net 40 tūkst. dolerių, prokuroras net nesiteikė išsiaiškinti, bet užtat gal penkis kartus pateikė svarius „neginčijamus“ įrodymus apie 500 dolerių gavimą (juos, kaip akivaizdų teroro įkaltį, prokuroras pasiūlė rekvizuoti iš kaltinamosios, o jai neturint jokio turto, prievarta išieškoti iš jos). Tokių tariamų prokuroro įrodymų jo baigiamojoje kalboje, trukusioje net penkias valandas, klausytis turėjo ir pati „teroristė“, ir jos motina, ir motinos sesuo, ir posėdžio stebėtojai, kurie vos sutilpo į didelę teismo salę. Taip pat visi turėjo klausytis įrodinėjimų ir apie net keturis Eglės vyrus čečėnus – matyt, prokuroras visiškai susipainiojo savo iš anksto susidarytoje „įrodymų“ sekoje, nes visiems žinoma, kad tik musulmonai vyrai gali turėti keturias žmonas, o ne atvirkščiai. Tad kokios nors logikos čia nėra. Užtat kraujo troškulys – didžiulis: prokuroras pareikalavo „teroristę“ suimti iškart teismo salėje, kai tik bus nuteista, ir gąsdino, kad ji pasirengusi užmušti bet kurį kataliką – esą tokią didžiulę teroristės neapykantą krikščionims jis įrodęs.

„Atsiprašymai“, pavardės, egzaminai...

Kalbos apie tai, kas atsitiko praėjusią savaitę santykiuose su lenkais, nenutyla iki šiol. Dar prieš šią savaitę prasidėjusį premjero Algirdo Butkevičiaus vizitą į Lenkiją toje kaimyninėje šalyje lankėsi ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris netikėtai „atsiprašė“ lenkų tautos už tai, kaip Lietuvos politikai nepagarbiai pasielgė tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio atžvilgiu, kai 2010 metais jam viešint Lietuvoje buvo nepritarta lenkiškų pavardžių rašymo daliniam įteisinimui. Atsiprašymą L. Linkevičius išsakė interviu įtakingam dienraščiui „Rzeczpospolita“. L. Linkevičius lenkų dienraščiui kalbėjo: „Tai didžiulė gėda. L. Kaczynskis buvo didelis Lietuvos draugas. Tai, kas nutiko jo vizito metu, yra liūdna. Tuomet nebuvau Seimo narys, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti“.

Ramybę ir pusiausvyrą atgauna tik sudėtinguose alpinistų žygiuose

Žurnalistas Bronius Matelis

Panevėžietį Bronių Matelį kai kas įsidėmėjo iš jo komentarų portale www.lrytas.lt, anksčiau nemažai jo tiriamosios žurnalistikos tekstų, ypač apie teisėtvarką ir gaujų siautėjimą, buvo galima paskaityti dienraštyje „Lietuvos rytas“. Kviečiame iš arčiau susipažinti su šiuo žmogumi, kuris sutiko duoti išskirtinį interviu laikraščiui „XXI amžius“. Su Panevėžio krašto žurnalistu B. MATELIU kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.