Skęstame beprasmių ginčų jūroje
Gintaras Visockas
Kartais apima didelė neviltis: ko tik besiimtume, visos lietuviškos iniciatyvos būtinai atsitrenkia į šimtus diametraliai ir kardinaliai priešingų nuomonių, pozicijų, versijų. Ar atkreipėte dėmesį: kuo reikalas rimtesnis, tuo daugiau skirtingų nuomonių. Jei tik svarstoma valstybei gyvybiškai aktuali tema, būtinai atsiras šimtai ekspertų, kurie tuos pačius skaičius traktuos skirtingai. Tad kuo labiau ieškome tiesos, tuo mažiau turime aiškumo. Štai kad ir paskutinysis aršus iečių laužymas dėl skalūninių dujų reikalingumo ar nereikalingumo. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas daugelyje televizijos ir radijo laidų tvirtino, esą artimiausiu metu būtina kreiptis į šalies Vyriausybę, kad ši kuo greičiau atsisakytų absurdiškos idėjos skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje. Seimo komiteto pirmininko argumentai lyg ir įtikinami. Televizijų, radijo laidų metu parlamentaras klausdavo, kur dėsime išgręžtą gruntą, kur pilsime išpumpuotą nešvarų vandenį, koks bus gręžiniams reikalingų cheminių regentų poveikis Lietuvos gamtai, kodėl šios rūšies dujų paieškoms pasirinkta būtent Amerikos, o ne Europos kompanija, kam Lietuvai ar Amerikai priklausytų Lietuvoje išgautos minėtos rūšies dujos? Tokie klausimai reikalingi. Tačiau prisiminkime ir viešai išdėstytą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos vadovybės poziciją, ir matysime priešingą vaizdelį. Štai opozicijos lyderis Andrius Kubilius pabrėžia, jog skalūno dujos itin perspektyvus ir Lietuvai vertingas gamtinių dujų šaltinis, kuriuo tiesiog būtų kvaila nepasinaudoti. Opozicijos vadovas įsitikinęs, jog valstybė, pradėdama darbus Vakarų Lietuvos regione, privalo atsižvelgti į vietos gyventojų baimes dėl galimos žalos gamtai ir aplinkai. Tačiau jis mano, kad Vakarų Lietuvos bendruomenės yra tendencingai bauginamos tariamomis grėsmėmis, o ta propaganda subtiliai užsiima būtent Gazprom atstovai, nesuinteresuoti, kad Lietuva turėtų alternatyvių energijos šaltinių.
|