|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
1863 metų sukilimo metai 18631864 metų sukilimas Algimantas DAUGIRDAS
Sukilimo priežastys Sukilimams bręsti ir kilti visada reikalingos tiek vidinės, tiek išorinės sąlygos. Po pralaimėto Krymo karo (18531856 m.) Rusija buvo priversta imtis neatidėliotinų reformų. Reikėjo kuo skubiau pertvarkyti visuomeninę-politinę šalies sistemą, įgyvendinti žemės ūkio reformą, nes daugiau laukti nebuvo galima. Carinė vyriausybė suprato, kad valdyti imperiją senomis priemonėmis nebegalima, todėl nutarė padaryti kai kurių nuolaidų visuomeninių santykių ir valdymo srityje. Išsivadavimo iš Rusijos imperijos siekis stipriausiai buvo juntamas Lenkijoje ir Lietuvoje. Caro vyriausybei pradėjus vykdyti pirmąsias reformas, viltis atgauti laisvę ar autonominę nepriklausomybę šiuose kraštuose dar labiau sustiprėjo. Vakarų valstybių įsikišimas į Rusijos karą su Turkija ir jo baigtis sustiprino daugelio lenkų ir lietuvių viltis, kad Prancūzija, o gal ir Anglija gali susidomėti Lenkijos nepriklausomybės atstatymu. Tai suaktyvino įvairių mūsų emigrantų organizacijų narius visoje Vakarų Europoje. Stengdamiesi išnaudoti savo asmeninius ryšius, jie bandė diplomatiniais kanalais paveikti anglų, prancūzų, turkų vyriausybių narius siekiant padaryti Lenkijos nepriklausomybės klausimą šių šalių užsienio politikos prioritetu. 1856 metais naujojo Rusijos caro Aleksandro II paskelbta politinė amnestija 1831 metų sukilimo tremtiniams paskatino revoliucines nuotaikas. Iš Sibiro bei kitų tremties vietų ėmė grįžti daug patriotiškai nusiteikusių žmonių. Dauguma jų tik dar labiau užsigrūdino ilgai išsivadavimo kovai. Jau karo su Turkija ir sąjungininkais metu Rusijos vyriausybė suprato, kad didžiausias stabdis šalies ūkinei sistemai yra baudžiavinė santvarka. Baudžiavos panaikinimo tvarką, vadinamuosius Bendruosius nuostatus, Lietuvos valstiečiai sutiko su nepasitikėjimu, nes ne visoms jų kategorijoms buvo numatyta galimybė išsipirkti žemę. Dalis patriotiškai nusiteikusių bajorų bei miestiečių šį nepasitenkinimą bandė panaudoti nacionalinio išsivadavimo siekiams įgyvendinti. Skirtingi sukilėlių keliai tikslui pasiekti Svarstymai, kokiu keliu siekti laisvės, aktyviausiuosius visuomenės atstovus suskirstė į dvi pagrindines grupes. Viena pusė tikėjosi savo tikslus pasiekti einant nuolaidų ir reformų keliu, o kita pusė laisvę iškovoti tikėjosi ginkluota jėga. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje susiformavo dvi visuomeninės politinės jėgos, kurioms greitai buvo sugalvoti pavadinimai: baltieji ir raudonieji. Baltieji stambių žemės savininkų, aristokratų, iškilusių pramonininkų ir kitų turtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Dauguma jų užėmė aukštą padėtį carinės visuomenės hierarchijoje, valdė nemažą turtą. Kai kurie tiesiogiai bendradarbiavo su carine administracine valdžia, tikėjosi iš jos legalių nuolaidų krašto valdymui. Šis sluoksnis vengė ginkluotos kovos idėjos, nes nenorėjo ką nors prarasti patyrus pralaimėjimą. Pagrindiniu tikslu baltieji, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, laikė bendros valstybės Lenkijos atkūrimą su 1772 metų sienomis. Savo tikslą pasiekti galvojo derybomis su caro valdžia ir Vakarų valstybių politiniu spaudimu. Baltieji Lietuvoje pradėjo organizuotis 1861 metų viduryje ir 1863 metų pradžioje jau turėjo šešių žmonių komitetą, vadovaujamą J. Geištoro. Į šį komitetą įėjo A. Oskierka, A. Jelenskis, P. Dalevskis, J. Lopacinskis ir J. Kienevičius. Lietuvoje baltųjų organizacija neturėjo vieningo požiūrio į sukilimą. Iš pradžių nenorėjo pradėti ginkluotos kovos, tačiau lenkų raudoniesiems pradėjus sukilimą ginklu, nusprendė prisidėti. Dalis Lietuvos smulkiosios bajorijos, miestiečių, studentų ir inteligentijos atstovų, susižavėjo Vakarų Europos demokratinių sluoksnių idėjomis ir subūrė radikalų bloką, kuriam greitai prigijo raudonųjų pavadinimas. Jam vadovauti 1862 metų vasarą buvo įkurtas Judėjimo komitetas, į kurį įėjo L. Zvieždovskis, V. Malachovskis, E. Veryha, B. Dluskis, K. Kalinauskas, J. Koziela-Poklevskis ir kiti. Raudonųjų sukurta organizacija svarbiausiu tikslu laikė parengti kraštą sukilimui. Raudonuosius sudarė trys pagrindinės frakcijos: dešinieji, nuosaikieji ir kairieji. Dešinieji Lietuvos valstybingumą suprato tik Lenkijos sudėtyje. Nesutarė ir dėl sukilimo pradžios, stengdamiesi ją visaip atitolinti. Nuosaikieji pasisakė už kuo greitesnę sukilimo pradžią, pritarė bendrai su lenkais valstybei. Kairieji siūlė sukilimą pradėti kuo greičiau, o valstybingumo atžvilgiu buvo tos nuomonės, kad tai yra kiekvienos tautos žmonių sprendimas. Lenkijos demokratų įkurtas Nacionalinis centro komitetas (NCK) 1862 m. liepos 24 d. išleido sukilimo rengimo programą, kuria turėjo vadovautis ir Lietuvos sukilėliai, tačiau jie, nenorėdami besąlygiškai paklusti NCK, įkūrė Lietuvos Provincijos komitetą. NCK potvarkiai Lietuvą pasiekdavo gerokai pavėlavę, tad Lietuvos Provincijos komitetas dažnai darė daug savarankiškų sprendimų, leido savo įsakymus, skirdavo pavietų karinius viršininkus. Sukilimo pradžia bei kariaujančių pusių pajėgos Sausio 22 dieną Lenkijoje prasidėjo sukilimas. Varšuvoje esantis NCK pasivadino Laikinąja Nacionaline Vyriausybe (LNV) ir pakvietė sukilėlius pradėti karinius veiksmus visose buvusios Lenkijos karalystės vietose, pulti tokius objektus, kur leidžia jėgos, naikinti priešo įgulas, užimti apskričių miestus. Lietuvoje tokį manifestą 1863 m. vasario 1 d. (senu stiliumi sausio 20 d.) paskelbė Lietuvos Provincijos komitetas, pasivadinęs Laikinąja Vyriausybe Lietuvoje. Carinė žvalgyba iš savo šaltinių turėjo nemažai žinių apie rengiamą sukilimą ir stiprino vakarinėse imperijos teritorijose savo karines pozicijas. Prieš pat sukilimo pradžią Vilniaus karo apygardoje buvo dislokuota 66482 kariai bei karininkai ir 120 patrankų. Čia stovėjo I pėstininkų korpusas. Vėliau, sukilimui prasidėjus, šis skaičius kito, kadangi per Lietuvą nuolat būdavo persiunčiami kariniai daliniai į Lenkiją. Metų pabaigoje jau buvo 123495 rusų kariuomenės kariai. Vėliau šis skaičius Vilniaus karo apygardoje dar padidėjo beveik iki 145000 karių. Sukilėlių kariuomenės daliniai atskirais metų laikotarpiais galėjo daugiausia siekti 1520 tūkstančių karių. Šį skaičių sunku nustatyti, nes dažnai vien dalgiais ginkluoti valstiečių daliniai, praradę viltį sulaukti geresnių ginklų, išsiskirstydavo po namus, o po kurio laiko į jų vietą stodavo nauji kovotojai. 18631864 metų sukilėlių veiksmai buvo daug kuo panašūs į Lietuvos partizanų pokario kovas. Jie vengdavo atvirų susidūrimų su stambiais rusų kariuomenės daliniais. Sukilėliai užpuldinėjo nedideles miestelių įgulas, karinį bei pašto transportą, carinei administracijai lojalius dvarus, ardė telegrafo linijas, žudė carinius pareigūnus bei šnipus, teikiančius informaciją apie sukilėlius, surengdavo atakas prieš gabenamus į Rusijos kariuomenę rekrutus, kurie vėliau dažniausiai papildydavo sukilėlių gretas. Šiaurės Vakarų krašto, kuriam priklausė Lietuva (kartu su Baltarusija), administracinio padalinimo pagrindas buvo gubernija. Sukilėliai laikėsi šio suskirstymo, tik gubernijas vadino vaivadijomis. Pagal Nacionalinės Vyriausybės instrukciją vyriausiuoju sukilimo vadu buvo laikomas dviejų vaivadijų karinis viršininkas. 1863 metų balandį Lietuvos sukilėlių vadovybė vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu paskyrė buvusį Rusijos kariuomenės generalinio štabo kapitoną Zigmantą Sierakauską. Svarbiausieji sukilimo mūšiai Pirmosios sukilėlių kautynės su caro kariuomenės daliniais dabartinės Lietuvos teritorijoje įvyko 1863 m. vasario 2 d. Čia, Pilviškių apylinkėje, prie Čystos Būdos, 200 sukilėlių būrys, vadovaujamas dimisijos karininko Karolio Jastržembskio, susikovė su gen. mjr. Suchodolskio kavalerijos daliniu. Rusams pavyko atkirsti sukilėlius, besitraukiančius miško link, ir priversti kautis nepatogioje pozicijoje. Šioje kovoje žuvo apie 30 sukilėlių ir pats būrio vadas. Kauno gubernijoje vienas pirmųjų sukilimo organizatorių buvo kunigas Antanas Mackevičius. Lietuvoje prasidėjus pirmosioms sukilimo kovoms, 1863 m. kovo 20 d. Paberžės bažnyčioje A. Mackevičius pasakė ugningą pamokslą ir su 150 dalgiais ir šautuvais ginkluotų vyrų patraukė į Krekenavos miškus. Kovo 27 dieną ties Surviliškio valsčiaus Naujaberžės kaimu įvyko pirmosios kunigo A. Mackevičiaus vadovaujamo būrio kautynės. Sukilėliai didvyriškai priešinosi Narvos pėstininkų pulko vadui baronui plk. Delingsgauzenui, vedančiam į mūšį keturių kuopų pėstininkų ir dragūnų rinktinę, lydimą dešimties kazokų. A. Mackevičiaus sukilėliams pavyko atsilaikyti prieš rusų puolimą. Remiami B. Dluskio šaulių, jie sėkmingai pasitraukė miško pusėn, kur rusai jų persekioti neišdrįso. Stipri sukilėlių organizacija veikė Peterburge. Jai priklausė daug iš Lietuvos kilusių kariškių. Ypač aktyviai čia reiškėsi Zigmanto Sierakausko vadovaujama kariškių grupė. Balandžio 6 dieną, gavęs oficialų karinės vadovybės leidimą išvykti į užsienį, Z. Sierakauskas atvyko į Vilnių. Čia jis pateikė parengtą sukilėlių kovos planą, prieš tai pasiderinęs su Kauno gubernijos kariniu viršininku Boleslovu Dluskiu. Pagal šį planą pirmiausia turėjo susijungti Kauno gubernijos sukilėlių pajėgos. Toliau sukilėliai numatė veikti dviem svarbiausiomis kryptimis žygiuoti link carinės kariuomenės tvirtovės Daugpilio ir, padedant ten tarnaujantiems iš Lietuvos kilusiems kariškiams, užėmus šį svarbų strateginį punktą, apsirūpinti ginklais bei amunicija. Dar planuota paimti į savo rankas Kuršo kontrolę, kad būtų užtikrintas ginklų atgabenimas iš Vakarų Europos bei patikima komunikacija su Lenkija ir kitomis šalimis, iš kur tikėtasi paramos. Pagal Z. Sierakausko planus netrukus turėjo prasidėti Anglijos ir Prancūzijos intervencija prieš Rusiją, labai palengvinsianti sukilėlių padėtį. Šiems tikslams įgyvendinti sukilėliai Andrioniškio miške prie Teresboro palivarko (dabar Knebių kaimas) įrengė stovyklą, kurioje vykdė naujokų mokymus, būrių reorganizavimą. Čia veikė karo lauko ligoninė sužeistiesiems gydyti. Šioje stovykloje Z. Sierakauskas pertvarkė sukilėlių dalinius reguliariosios kariuomenės pagrindu. Iš viso buvo sudaryti devyni batalionai po šešias kuopas, iš kurių keturios kuopos turėjo šaunamuosius ginklus, o dvi ištiesintus dalgius ir durtuvus. Kiekviename batalione buvo po 300 vyrų. Batalionų vadais buvo paskirti B. Žarskis, J. Radavičius, A. Mackevičius, Antonievičius, E. Vžesnievskis, S. Kozakauskas, D. Maleckis, K. Maleckis, M. Stanišauskas. Svarbu tai, kad Teresboro karinėje stovykloje visi mokymai ir komandos buvo atliekamos lietuvių kalba. Sukilėliai parinko žygio į Kuršo guberniją maršrutą, kuris vedė per Salas, Kupiškį, Skapiškį, Pandėlį, Panemunį, Papilį ir Biržus. Deja, nenumatyti įvykiai privertė pakoreguoti sukilėlių planus. Po nepavykusio grafo Liudviko Pliaterio antpuolio prieš Rusijos kariuomenės karinio transporto gurguolę, vykusią į Daugpilį, teko atsisakyti šios tvirtovės puolimo, nes jos karinė vadovybė perprato sukilėlių veiksmų planą. Laivas su užsienyje pirktais ginklais ir amunicija vėlavo, žadėti D. Garibaldžio savanoriai Lietuvos nepasiekė. Nutilo ir kalbos apie Vakarų intervenciją. Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatorius V. Nazimovas balandžio pabaigoje įsakė gen. mjr. I. Ganeckio vadovaujamam kariuomenės daliniui žygiuoti į Ukmergės apskritį ir sunaikinti ten susibūrusius sukilėlius. Z. Sierakauskas nusprendė prasibrauti į Kuršo guberniją ir ten sulaukti žadėto laivo su ginklais. Sukilėlių kariuomenę padalino į tris kolonas, jų vadais buvo paskirti A. Mackevičius bei B. Kolyška. Centrinei kolonai vadovavo pats Z. Sierakauskas. Visi išžygiavo Biržų kryptimi skirtingais maršrutais, po to turėjo susitikti Medeikių kaime. Į sutartą vietą pirmieji atėjo B. Kolyškos ir Z. Sierakausko daliniai, o A. Mackevičiaus kolona vėlavo. Gavę žinią, kad prie Medeikių artėja stambus mjr. Merlino rusų kariuomenės dalinys, sukilėliai bandė pasislėpti pamiškėje, tačiau juos greitai aptiko žvalgybą vykdantys rusų kazokai. Gegužės 7 dieną prasidėjusiose kautynėse abiem pusėms nepavyko pasiekti ryškesnės persvaros. Rusai netgi pasitraukė, nes sukilėliai buvo pradėję supti ir pulti iš užnugario. Kitą dieną Medeikių kaimą pasiekė ir gen. I. Ganeckio rinktinė. Išvarginti vakarykščių kautynių, sukilėliai neatsilaikė. Sužeidus Z. Sierakauską, dar kurį laiką priešinosi, bet po kurio laiko teko trauktis labai sunkiomis sąlygomis, palikus nemažai žuvusių. Ir tik kautynėms pasibaigus pasirodė A. Mackevičiaus vadovaujama kolona, kurios labai trūko kautynėse. Sužeistas Z. Sierakauskas buvo apsistojęs Kraštų dvaro savininko Teofilio Gano Skrebiškio palivarke. Čia jį gegužės 10 dieną, išdavus vietiniams gyventojams, aptiko ir suėmė podporučiko fon Gaso (Von Gass) dalinys. Po nepavykusių žygių Biržų girioje sukilėliai suprato, kad jiems kovoti dideliais būriais su rusų kariuomene yra neparanku ir ėmė keisti taktiką. Sukilėlių kariuomenė buvo padalinta į mažesnius būrius po kelis šimtus kovotojų kiekviename. Veikdami mažesnėmis pajėgomis, sukilėliai pridarydavo nemažai nuostolių carinės administracijos įstaigoms, puldinėdavo mažesnius rusų kariuomenės dalinius. Jie kontroliavo didumą krašto teritorijos. Lietuvos teritorijoje per 1863 metus įvyko 249 sukilėlių mūšiai su caro kariuomenės daliniais. Iš jų 81 mūšis Vilniaus gubernijoje ir 168 Kauno. Dar 62 mūšiai įvyko Augustavo gubernijoje. Šioje Lietuvos Užnemunės teritorijoje atkaklūs mūšiai vyko Augustavo, Kalvarijos, Seinų ir Marijampolės apskrityse. Sukilimo silpnėjimas ir kovos pabaiga 1863 metų pabaigoje sukilėlių kovos ėmė silpnėti. Ypač sukilėlių nuotaika krito, kada tapo aišku, jog žadėtos užsienio valstybių intervencijos nebus. Anglija, Prancūzija bei Austrija, turėdamos tarpusavio prieštaravimų, nesiryžo paskelbti karo Rusijai ir apsiribojo diplomatinėmis notomis skelbdamos apgailestavimą. Kiek aktyviau vyko kovos Kauno gubernijoje, kur sukilėlių vadas buvo kunigas A. Mackevičius. Jis turėjo didelį autoritetą ir dažnai Šv. Mišias aukodavo miško paunksmėse, sakė ugningus pamokslus, tuo dar labiau patraukdamas gyventojus į sukilėlių gretas. Turėdamas didelį vietinių gyventojų palaikymą, buvo nesugaunamas. Šis faktas kėlė didelį susirūpinimą Rusijos karinei vadovybei. Naujasis generalgubernatorius M. Muravjovas 1863 m. spalio 15 d. išleido specialų įsakymą dėl būtinumo sunaikinti A. Mackevičiaus būrį, pabrėžė, kad labai svarbu patį vadą paimti gyvą. Buvo manoma, kad tik jį suėmus sukilimas bus galutinai palaužtas. Mūšiai sekė vienas po kito. Daugiausia kautynių A. Mackevičiui teko atlaikyti Kauno ir Panevėžio apskrityse. Rugpjiūčio 12 dieną jo būrys kovėsi prie Kėdainių, rugsėjo 18-ąją prie Krekenavos, rugsėjo 24-ąją prie Pušaloto, rugsėjo 27-ąją prie Butnialaukio ir vis po kautynių sėkmingai pasitraukdavo. Spalio 20 dieną A. Mackevičiaus dalinį užklupo stiprus rusų kariuomenės dalinys, žvalgęs plačią miškų teritoriją ruože nuo Biržų ir Ukmergės. Kartu su juo į mūšį prie Šventybrasčio su rusų kariuomene stojo ir Medardo Končios bei Povilo Stanevičiaus būriai iš viso apie 220 sukilėlių. Netikėtai užklupti sukilėliai nespėjo užsiimti gynybinės pozicijos. Tuo pasinaudojo rusų pėstininkai ir pradėjo supti sukilėlius. Sunkiame mūšyje sukilėliai neteko daug kovotojų, tačiau A. Mackevičiui pavyko persikelti į kitą Nevėžio krantą. Ten rusai jo jau nepersekiojo. Lapkričio 15 dieną Lietuvos sukilimo vadovybė paskyrė A. Mackevičių vyriausiuoju Kauno gubernijos sukilėlių dalinių organizatoriumi ir kariniu viršininku. Rudenį, sukilimo kovoms blėstant, jis ryžosi atnaujinti susilpnėjusius organizacinius ryšius su Vyriausiąja sukilimo vadovybe Varšuvoje ir gauti naujų instrukcijų. Atsisveikinęs su savo būriu, vadas su adjutantu F. DArtuzi ir iždininku J. Rodovičiumi patraukė link Nemuno. Tarp Vilkijos ir Seredžiaus jų turėjo laukti valtis, kuria buvo ketinama persikelti per upę į Augustavo guberniją. Sutartoje vietoje valties neradę, užsuko pasišildyti į Ringovės kaime prie kelio esančią valstybinio eigulio trobelę. Čia juos užklupo Astrachanės grenadierių pulko dalinys, vadovaujamas štabo kapitono Ozerskio. Rusų kariai lydėjo transporto vilkstinę panemunės keliu iš Kauno į Jurbarką ir užėjo į tą pačią trobelę ieškoti ugnies, norėdami prisidegti pypkes. Taip nelemto atsitiktinumo dėka gruodžio 17 dieną pasibaigė nesugaunamojo sukilėlių vado ir kunigo kovos kelias. A. Mackevičius buvo įkalintas ir teisiamas Kaune. Generalgubernatorius M. Muravjovas įsakė tardymą baigti per 48 val. Šv. Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, buvo paskelbtas nuosprendis A. Mackevičių nubausti mirtimi pakariant. Bausmė buvo įvykdyta Kaune 1863 m. gruodžio 28 d. Taigi 2013 metų gruodį sukaks 150 metų nuo vieno žymiausių kovotojo už laisvę vadų kunigo A. Mackevičiaus žūties. Sukilimui malšinti caro valdžia Vilniaus karo apygardoje sutelkė dideles karines pajėgas. Karinė žvalgyba sukūrė platų šnipų tinklą, įtraukdama į šią veiklą vietinius rusus (daugiausia sentikius) ir žydus. Už sukilėlių rėmimą valdžia gyventojams taikė žiaurias sankcijas. Dvarininkus ir bajorus už menkiausią ryšį su sukilėliais apkraudavo kontribucijomis, konfiskuodavo dvarus, o jų savininkus trėmė į Rusijos gilumą bei Sibiro platybes. Į atimtus dvarus ar valstiečių sodybas būdavo atkeliami vietiniai sentikiai ar kolonistai iš Rusijos gilumos. Vien į Kauno guberniją buvo atkelta 653 šeimos iš Rusijos. Bažnyčios ir vienuolynai buvo pertvarkomi į cerkves. Visame krašte per trumpą laikotarpį pastatytos 96 naujos cerkvės. Plačiai buvo vykdoma kurstymo politika. Įgyvendindama baudžiavos panaikinimą ir dalindama žemes buvusiems baudžiauninkams, carinė valdžia pirmiausia imdavo parceliuoti sukilime dalyvavusių bajorų žemes, stengdamasi supriešinti valstiečius su dvarininkais. Vilniaus karinės apygardos Laikinojo karo lauko auditoriato duomenimis už dalyvavimą 18631864 metų sukilime nuteista mirties bausme: Kunigų 7 Kilmingųjų luomo 68 Valstiečių ir miestiečių 53 Iš viso: 128 Teismo sprendimais išsiųsta į katorgą: Kunigų 36 Kilmingųjų luomo 592 Valstiečių ir miestiečių 25 Iš viso: 853 Teismo sprendimais ištremta į Sibirą: Kunigų 6 Kilmingųjų luomo 414 Valstiečių ir miestiečių 84 Iš viso: 504 Be to, teismo sprendimais ištremta gyventi į nuošalesnes Rusijos vietoves 825 žmonės, eiliniais į karinę tarnybą Kaukaze ir Centrinėje Azijoje nusiųsta 320 žmonių. Skaičiai toli gražu nėra tikslūs. Karo lauko auditoriato duomenimis, iš viso dėl politinių kaltinimų iš krašto priverstinai išvyko 12 483 žmonės. 1864 metų pavasarį sukilėlių kovos ėmė silpti. Rusų karinei vadovybei pavyko suimti ir nubausti mirtimi daugelį žymių sukilėlių vadų. Žiauraus teroro sąlygomis sukilėlių kovos dar labiau mažėjo, kol galiausiai 1864 metų antroje pusėje visai išblėso. Po sukilimo numalšinimo carinė administracija ėmėsi priemonių nutautinti Lietuvos gyventojus, uždraudė lietuvišką spaudą. Tačiau mėginimas sunaikinti mūsų tautą davė priešingą rezultatą. Lietuviai priespaudos sąlygomis dar labiau susitelkė, gimtąją kalbą perteikdavo vaikams daraktoriai kaimo mokyklose. Gausios represijos ir egzekucijos nepalaužė Lietuvos žmonių. Užgimė Nepriklausomos Lietuvos, kuriamos etniniu pagrindu, idėja. 18631864 metų sukilimas tapo lūžiu, po kurio ėmė sparčiai formuotis tautinė nekilmingoji inteligentija. Šis sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Nepriklausomybę.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |