Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežiaus palinkėjimai prasmingam Gavėnios šventimui

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI pasiuntinys, Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas afrikietis kardinolas Robertas Sara lanko Sirijos karo pabėgėlių stovyklas Libane ir perduoda Šventojo Tėvo ir pasaulio vyskupų aukas

Tikėjimo ir meilės sąsajos

Popiežiaus Benedikto XVI tradicinį kreipimąsi dabar švenčiamai Gavėniai, kuriame aktualiai analizuojamas tikėjimo į Dievą ir praktinių artimo meilės darbų santykis, galima būtų įvardyti kaip dar vieną svarbų Bažnyčios socialinio mokymo dokumentą. Ši svarstymo plotmė ypač reikšminga, kadangi nuo vasario 13 dienos, Pelenų trečiadienio, prasidėjęs pasirengimo Šv. Velykoms liturginis laikotarpis visada skatina ne tik intensyvinti sakramentinį gyvenimą, bet „kartu augti meile Dievui ir artimui, konkrečiu būdu praktikuojant pasninką, atgailą ir išmaldą“, – rašo Šventasis Tėvas kreipimesi, prasmingai pavadintame „Tikėjimas meile žadina meilę“. Jame akcentuojamas dabartinių Tikėjimo metų ir naujosios evangelizacijos kontekstas, skatinantis visus krikščionis, ypač vykdančius karitatyvines užduotis, iš naujo patirti „susitikimą su Dievu Kristuje, žadinantį meilę bei atveriantį širdį kitiems, kad artimo meilė nebūtų iš išorės primestas įsakymas, bet trykštų iš paties tikėjimo“ (Enciklika „Deus Caritas Est“, 31)

Vasario pradžioje Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje, pristatydamas aptariamąjį Benedikto XVI laišką, už Bažnyčios karitatyvinių darbų koordinavimą atsakingos Popiežiškosios „Cor Unum“ („Viena širdis“) tarybos pirmininkas, iš Gvinėjos kilęs afrikietis kardinolas Robertas Sara paminėjo, kad tikėjimo ir artimo meilės raiškoje yra dvi sąsajos: negali būti tikro tikėjimo be veiklos, be gerų darbų, nes kas tiki, visada turi išmokti paskirti (dovanoti) save kitiems, o artimo meilė kviečia iškelti savąjį tikėjimą, daro mus jo liudytojais. Tokiu būdu ir prasmingai besirengdami Šv. Velykoms, kurios yra tikroji meilės versmė, nes Kristus mirė ir prisikėlė iš meilės, Gavėnioje didesnį dėmesį skiriame kovai su skurdu, įvairių nelaimių ir kančių pasekmėmis. Stengiamasi aktyviau pagelbėti gamtos stichijų ar smurtinių konfliktų aukoms, šeimoms, kurios patiria ekonominius bei finansinius sunkumus, bedarbiams, išnaudojamiesiems, visiems, kurie neturi privalomų pagarbos žmogiškajam orumui sąlygų.

Nurodydamas į kreipimesi pabrėžiamą tikėjimo ir artimo meilės sričių neatsiejamumą, Popiežius pastebėjo, jog kartais pasitaiko klaidingų jų supriešinimų, kada kalbama, jog tikėjimui, neva, svarbiausia yra liturgija, „žvakių liepsna“, už kurios nematomi realūs žmonės su jų problemomis. O štai artimo meilės darbai jau yra „praktinė“ Bažnyčios veikla, kuri naudinga asmeniui ir visuomenei. Tačiau, kaip nedera galvoti, jog Bažnyčia „atsiskiria nuo realaus pasaulio“, susitelkdama į teologinius debatus, nematydama žmogaus ir viso jo integralumo, taip pat yra klaidinga matyti Bažnyčią kaip kokią įprastą filantropinę ar humanitarinės paramos organizaciją su grynai žmogiškojo solidarumo raiškos prioritetais. Negalima užmiršti, kad pirmoji Bažnyčios misija yra atsiliepimas į kiekvienam asmeniui būdingą Dievo poreikį, kuris yra pats mūsų egzistencijos centras, o minėtasis daugiau dirbtinis ideologinio pobūdžio bažnytinių plotmių atsiejimas yra bandymas atskirti „gerą Bažnyčią“, kuri tik užsiima karitatyvine veikla ir slaugo ligonius, nuo „blogos Bažnyčios“, kuri kalba apie tiesą ir sąžinę, gina gyvybę, šeimą ir visuotines moralines vertybes.

Evangelizacija ir socialinė pažanga

„Tikėjimas leidžia atpažinti gero ir dosnaus Dievo mums patikėtas dovanas; meilė padaro jas vaisingas“ (plg. Mt. 25, 14–30), – rašo kreipimesi Šventasis Tėvas, pasinaudodamas evangeliniu Jėzaus palyginimu apie „talentų“ panaudojimą. Turint tai prieš akis, tampa akivaizdu, kad tikėjimo ir meilės negalime perskirti, viena ir kita supriešinti. Tikėjimas ir meilė turi eiti kartu kaip Evangelijos pažinimas ir atitinkama veikla. Kaip vienas tikėjimas be atitinkamų darbų sumenksta iki „banalaus sentimentalumo“, taip būtų klaidinga perdėti artimo meilės ir jos darbų viršenybę, manant, kad darbai gali pakeisti tikėjimą. „Siekiant sveiko dvasinio gyvenimo, būtina vengti ir fideizmo, ir moralizuojančio aktyvizmo“, – daro išvadą popiežius Benediktas XVI. Taigi tiesos pažinimas ir žengimas su šia tiesa turi sietis: pirmenybė visada teiktina ryšiui su Dievu, o tikrasis evangelinis dalijimasis, parama stokojantiems turi šaknytis tikėjime. Tai akcentuodamas Šventasis Tėvas nurodo Kristaus pirmųjų apaštalų pavyzdį, kurių uolus Evangelijos skelbimas buvo artimai susietas su meilės kupinu rūpesčiu tarnauti vargšams. Pagaliau ir pati evangelizacija, kaip „žodžio tarnyba“, iš tikrųjų yra, anot Popiežiaus, didžiausias artimo meilės darbas, nes tai yra visapusiškiausias žmogiškosios esmės sklaidos skatinimas. „Nieko nėra naudingesnio ir nuoširdesnio artimui, kaip kartu laužyti Dievo žodžio duoną, dalytis su juo evangeline Gerąja Naujiena, įvesdinti jį į santykį su Dievu“, – rašoma šiemetinės Gavėnios proga paskelbtame dokumente. Jame primenama Dievo tarno popiežiaus Pauliaus VI socialinėje enciklikoje „Populorum progressio“ išdėstyta mintis, kad Kristaus skelbimas yra pirmas ir pagrindinis visuomeninės pažangos veiksnys. Todėl ir dabar popiežiaus Benedikto XVI iškelto naujosios evangelizacijos uždavinio įgyvendinimas kartu su „meilės civilizacijos“ kūrimu iš esmės yra rūpestis bendrąja žmonijos gerove ir jos ateitimi.

Primindamas apaštalo šv. Pauliaus mokymą, kad per Jėzaus Kristaus atperkamosios malonės veikimą mes esame sukurti „geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10), Šventasis Tėvas pabrėžia, kad žmonių socialinio veikimo „iniciatyva kyla iš Dievo“. Kita vertus, tai jokiu būdu neapriboja mūsų laisvės ir atsakomybės dėl šios paskirties įprasminimo, nes tikėjimas be artimo meilės darbų „yra medis be vaisių: abi tos dorybės yra neatsiejamos“. Abiejų šių dorybių ryšį popiežius Benediktas XVI palygina su dviejų pagrindinių Bažnyčios sakramentų – krikšto ir Eucharistijos – santykiu. „Krikštas (sacramentum fidei) yra pirmesnis už Eucharistiją (sacramentum caritatis), bet kreipia į pastarąją, kuri yra krikščioniškojo kelio pilnatvė. Panašiai tikėjimas yra pirmesnis už meilę, bet autentiškas pasirodo tik tada, kai yra vainikuojamas meilės“, – pabrėžia Šventasis Tėvas. Baigdamas laišką jis linki, kad ypač šiuo brangiu Gavėnios metu mes gaivintume tikėjimą į Jėzų Kristų ir kartu su Juo įžengtume į veiklią meilę dangiškajam Tėvui bei visiems broliams ir seserims, kuriuos sutinkame savo gyvenime.

„Ateistinės antropologijos“ pavojus

Papildydami popiežiaus Benedikto XVI socialinio mokymo apie tikėjimo į Dievą ir veiklios artimo meilės santykį aptarimą, galime prisiminti jo kalbą, sakytą sausio 20 dieną audiencijoje priėmus Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos narius, dalyvavusius tuomet vykusioje šios Vatikano dikasterijos plenarinėje sesijoje. Pasiremdamas neseniai paskelbtu savo apaštaliniu laišku „Intima Eulesiac natura“, skirtu karitatyvinės veiklos krikščioniškoms nuostatoms, Šventasis Tėvas aktualizavo minėtoje plenarinėje asamblėjoje nagrinėtą temą „Meilė, naujoji etika ir krikščioniškoji antropologija“. Jis vėlgi pabrėžė, kad visus bažnyčioje vykdomus artimo meilės ir gailestingumo vargstantiems darbus turi įkvėpti tikėjimo principai ir adaptuota Dievo plano perspektyva, nors tai ir prieštarautų dabar paplitusiai materialistinei žmogaus sampratai, kurią Popiežius įvardijo kaip „ateistinę antropologiją“. Jis pastebėjo, jog ne vienai epochai būdingos fatališkos pasekmės, kada žmogus bando atmesti mylinčio Dievo planą ir galiausiai tampa auka „kultūrinės apgaulės“, kuri jį padaro vienos ar kitos utopinės ideologijos vergu. Pastaraisiais šimtmečiais buvo iškilusios ideologijos, kurios šlovino nacionalizmą, rasės, visuomeninės klasės (proletariato), ekstremistinio feminizmo kultą ir galiausiai veikė kaip savos rūšies stabmeldystės formos. Tą patį, anot Benedikto XVI, galima pasakyti ir apie „nežabotą kapitalizmą su jame vyraujančiu pelno kultu“, kuris atveda prie pasikartojančių ekonominių ir finansinių krizių, išsiplėtojusios nelygybės, skurdo ir kitų nelaimių. Tokiomis aplinkybėmis dabar stiprėja konsensusas dėl pagarbos žmogiškajam orumui prioriteto, dėl asmenų bendruomeniško sambūvio, tarpusavio priklausomybės ir atsakomybės vienų už kitus, tai yra palanku tikros civilizacijos – palaimintojo Jono Pauliaus II pavadintos „meilės civilizacijos“ – kūrimui.

Deja, dabar iškyla ir kitos tendencijos, kurios bando užtemdyti ar atmesti Dievo plano nuostatas. „Aš turiu galvoje pirmiausia tą tragišką antropologinę redukciją, kuri iš naujo siūlo senovinį (iš antikos laikų atėjusį) materialistinį hedonizmą, kuris papildomas „technologiniu prometeizmu“, – sakė Šventasis Tėvas. – Iš tokios materialistinės žmogaus vizijos ir didžiųjų technologinių pasiekimų jungties iškyla antropologija, kuri savo esme yra ateistinė“. Pavojus yra tas, kad praradęs savo integralumą, žmogus redukuojamas iki jo atliekamų funkcijų, protavimas – iki elektrocheminio smegenų veikimo, o pati žmonijos istorinė lemtis – iki individų savirealizacijos. Ir visa tai atskiriama nuo Dievo, nuo žmogiškajam asmeniui prideramos dvasinės plotmės bei nuo antgamtinio horizonto. Atsiejus žmogų nuo jo sielos ir nuo asmeninio ryšio su Kūrėju, viskas, kas technologiškai įmanoma, tampa moraliai legalu, priimant kiekvieną eksperimentą net su žmogiškosios gyvybės sunaikinimu, kiekvieną politinį sprendimą dėl demografinių problemų pateisinant ir kitas manipuliavimo formas.

Kritinis budrumas ir įsipareigojimas

Didžiausią nerimą, pasak popiežiaus Benedikto XVI, kelia dabartinė mąstymo tendencija, kuri suabsoliutina tokį nuo dvasinės plotmės atsietą žmogų: jis nori būti „absoliutus“, atleistas nuo bet kokių ryšių ir įsipareigojimų, netgi nuo kiekvieno prigimties bruožo. „Jis pretenduoja būti visiškai nepriklausomas ir mano, kad jo laimė yra išimtinis savęs įtvirtinimas“, – aiškino Šventasis Tėvas, primindamas, ką jis sakė gruodžio 21 dieną vykusiame kalėdiniame susitikime su Romos Kurijos darbuotojais. Tuomet jis aštriai kritikavo naująją „dženderizmo“ teoriją (teigiančią apie lyties, neva, socialinį sąlyginumą), pabrėždamas, kad žmogus dabar tampa tiek abstraktus, kad netgi bando rinktis ir keisti savo seksualinę prigimtį. Toks radikalus žmogaus dieviškojo sukūrimo ir sūniškos priklausomybės nuo dangiškojo Tėvo neigimas skatina tragišką vienišumą.

„Mūsų tikėjimas ir sveika krikščioniška įžvalga skatina sutelkti išskirtinį dėmesį į šią problemišką etinę situaciją bei ją lemiantį mentalitetą“, – nurodė popiežius Benediktas XVI. Vykdant katalikiškų karitatyvinių struktūrų tarptautinį dalyvavimą humanitarinės paramos akcijose reikia kreipti budrų žvilgsnį į minėtas pavojingas ideologijas (ypač kada pagalba bandoma sieti su dirbtiniu gimstamumo ribojimu abortais, kontraceptikais ar sterilizavimu), klausant perspėjančio balso Bažnyčios ganytojų, kurie yra „tiesos stulpas ir atrama“ (1 Tim 3, 15). Jie turi pareigą perspėti katalikus ir visus geros valios žmones dėl šių iškrypimų pavojaus, nešančio didelę žalą, net jei daromas su geromis intencijomis, remiantis tariamos pažangos šūkiais, kreipiantis į tariamas teises ir tariamą humanizmą.

Tokių redukcijų akivaizdoje kiekvienas krikščionis, ypač tie, kurie įsitraukę į karitatyvinę veiklą, yra Bažnyčios socialinio mokymo pagrindinė jėga, o dėl savo kritinio budrumo kartais turi atsisakyti minėto bendradarbiavimo ir siūlomų piniginių įnašų, jeigu jais paremti projektai prieštarauja krikščioniškai antropologijai.

„Kita vertus, pozityviai kalbant, Bažnyčia visuomet įsipareigojusi skatinti žmogų pagal Dievo planą, integralų orumą, atsižvelgiant į jo dvipusį – vertikalų ir horizontalų – dėmesį, – aiškino Šventasis Tėvas. – Bažnytinių paramos organizacijų veikimas orientuotas šia kryptimi, todėl laikomasi nuostatos, kad žmogus, būdamas artimoje bendrystėje su Dievu, nėra nei galimas pakaitalas savo prigimčiai, nei beveidis kolektyvinės masės elementas. Jis yra išskirtinis ir nepakartojamas asmuo, bendraujantis su kitais ir visuomenėje išreiškiantis save“. Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos nariams kalbos pabaigoje primindamas šiomis dienomis ypač aktualią natūralios tradicinės santuokos temą, popiežius Benediktas XVI patvirtino Bažnyčios didįjį „taip“ šiai ištikimai ir vaisingai vyro ir moters sąjungai, ir taria griežtą „ne“ visokioms iškrypėliškoms filosofijoms, tokioms, kaip minėtoji „gender“ teorija. Bažnyčia vadovaujasi faktu, kad vyriško ir moteriško prado abipusiškas papildomumas yra išraiška to prigimtinio orumo ir grožio, kurio pageidavo Kūrėjas. Į visus mūsų laikų iššūkius atsakymą gali duoti tik „susitikimas su Kristumi: jame žmogus gali realizuoti savo asmeninę gerovę ir bendrąjį gėrį“.

© 2013 „XXI amžius“