|
Skęstame beprasmių ginčų jūroje
Gintaras Visockas
Kartais apima didelė neviltis: ko tik besiimtume, visos lietuviškos iniciatyvos būtinai atsitrenkia į šimtus diametraliai ir kardinaliai priešingų nuomonių, pozicijų, versijų. Ar atkreipėte dėmesį: kuo reikalas rimtesnis, tuo daugiau skirtingų nuomonių. Jei tik svarstoma valstybei gyvybiškai aktuali tema, būtinai atsiras šimtai ekspertų, kurie tuos pačius skaičius traktuos skirtingai. Tad kuo labiau ieškome tiesos, tuo mažiau turime aiškumo. Štai kad ir paskutinysis aršus iečių laužymas dėl skalūninių dujų reikalingumo ar nereikalingumo. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas daugelyje televizijos ir radijo laidų tvirtino, esą artimiausiu metu būtina kreiptis į šalies Vyriausybę, kad ši kuo greičiau atsisakytų absurdiškos idėjos skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje. Seimo komiteto pirmininko argumentai lyg ir įtikinami. Televizijų, radijo laidų metu parlamentaras klausdavo, kur dėsime išgręžtą gruntą, kur pilsime išpumpuotą nešvarų vandenį, koks bus gręžiniams reikalingų cheminių regentų poveikis Lietuvos gamtai, kodėl šios rūšies dujų paieškoms pasirinkta būtent Amerikos, o ne Europos kompanija, kam Lietuvai ar Amerikai priklausytų Lietuvoje išgautos minėtos rūšies dujos? Tokie klausimai reikalingi. Tačiau prisiminkime ir viešai išdėstytą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos vadovybės poziciją, ir matysime priešingą vaizdelį. Štai opozicijos lyderis Andrius Kubilius pabrėžia, jog skalūno dujos itin perspektyvus ir Lietuvai vertingas gamtinių dujų šaltinis, kuriuo tiesiog būtų kvaila nepasinaudoti. Opozicijos vadovas įsitikinęs, jog valstybė, pradėdama darbus Vakarų Lietuvos regione, privalo atsižvelgti į vietos gyventojų baimes dėl galimos žalos gamtai ir aplinkai. Tačiau jis mano, kad Vakarų Lietuvos bendruomenės yra tendencingai bauginamos tariamomis grėsmėmis, o ta propaganda subtiliai užsiima būtent Gazprom atstovai, nesuinteresuoti, kad Lietuva turėtų alternatyvių energijos šaltinių.
Įsidėmėtinas ir prieš naujos Visagino AE statybas kategoriškai nusiteikusio parlamentaro Lino Balsio argumentas, esą skalūnų dujų gavyba ten, kur esama požeminio geriamojo vandens, nerekomenduojama. Tokią rekomendaciją neva teikia Didžiosios Britanijos vyriausybinė agentūra. Turėdami mintyse, kad skalūnų dujų ieškoti savo teritorijose atsisako Vokietija su Prancūzija, išvysime dar niūresnį vaizdelį. Pridėkime prie šių argumentų pasakymus, jog neturime nei lėšų, nei technologijų, nei specialistų skalūninių dujų žvalgyboms, jog taip tankiai apgyvendintoje valstybėje kaip Lietuva tokių dujų gavyba kelia rimčiausius gamtosauginius ginčus, ir neigiama nuomonė apie skalūnines dujas suformuota.
Bet kaip yra iš tikrųjų? Ar opozicijos iškeltas klausimas dėl tvyrančio Gazprom dujininkų kvapelio bereikšmis, primityvus, niekam tikęs? Nejaugi pati geriausia išeitis Lietuvai nieko nestatyti, nieko nežvalgyti, nieko nemontuoti? Be abejo, pasyvi Lietuvos laikysena būtų labiausiai priimtina Rusijai. Savos gamybos nepuoselėjančią Lietuvą paprasčiau valdyti, o ir Europos Sąjungai (ES) nebūtinai reikalinga ekonomiškai ir finansiškai stipri Lietuva, nes tvirtai ant kojų stovinčiai valstybei kebliau daryti įtaką.
Prisiminkime diskusiją dėl dvigubos pilietybės suteikimo lengvatų. Atsiverskime vieną iš paskutiniųjų žurnalo Savaitė numerių, ir pamatysime tris visiškai skirtingas nuomones: kriminalizuotas elitas bijo drąsių ir protingų emigrantų, neįmanoma gauti visko, neprarandant nieko bei turi būti paisoma Konstitucijos. Taigi, jei skalūninių dujų atveju turime mažų mažiausiai keturias kardinaliai priešingas, absoliučiai nesuderinamas nuomones, tai ginčai dėl dvigubos pilietybės reikalingumo ar nereikalingumo turi mažų mažiausiai tris pozicijas. Man priimtina buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio nuomonė, esą Lietuvos atsargumas dėl dvigubos pilietybės dar nereiškia atsilikimo nuo pasaulinių tendencijų ir naujovių. Vertas dėmesio ir retorinis jo klausimas, kurią valstybę gintų dvigubą pilietybę turintis pilietis, kilus kariniam konfliktui? O kokią valstybę gintų dvigubą pilietybę turintis lietuvis, jei tarp abiejų jo pasirinktų valstybių įsipliekstų ilgi ekonominiai nesutarimai? Svarstant šią dilemą galima pažvelgti ir paprasčiau, be skambių retorinių klausimų apie karinius konfliktus. Jei mes, žmonės, negalime turėti dviejų motinų, dviejų tėčių, tad ir dviguba pilietybė sunkiai įsivaizduojamas reiškinys. Juk negalima tuo pačiu metu būti ir lietuviu, ir, sakykim, britu ar norvegu. Tik išskirtiniais atvejais dviguba pilietybė susiklosto natūraliai. Bet ir tada visuomet iškyla abejonių, kokią pilietybę laikome pagrindine, svarbiausia. Taigi Lietuvoje turime itin prasmingų diskusijų: ar verta bijoti dvigubos pilietybės, kaip traktuoti valstybės socialinę politiką dalinant pašalpas, kaip keisti mūsų užsienio politiką, ką geriausiai moka gaminti lietuviai, ar įmanomi pragmatiški, draugiški santykiai su Rusija, kokias priemones turėtume įgyvendinti, jei norime, kad mūsų, lietuvių, būtų mažiausiai keturi milijonai...
Bet atsakymai į šiuos klausimus labai jau skirtingi. Be abejo, civilizuotose, demokratinių principų laikytis pasišventusiose valstybėse vienodų nuomonių negali būti. Nuomonių įvairovė ne smerktinas, o sveikintinas reiškinys. Tačiau kartais jau atrodo, kad lietuvius kažkas specialiai stumte stumia į pabrėžtinai beprasmes, bevaises diskusijas, kur neįmanoma rasti nė menkiausių bendrų sutarimų. O ten, kur nėra santarvės, neabejotinai stringa visi suplanuoti darbai. Pastatyti naują atominę jėgainę ar išplėtoti skalūninių dujų verslą rimtas uždavinys ne itin gausiai, ne itin didelei valstybei. O jei ne itin didelė ir negausi valstybė dėl būsimųjų statybų dar ir susiskaldžiusi į keletą priešiškų stovyklų, pabaigtuvių vainiką iškelti virš statinio tampa nepakeliamai sunku.
Tad kaip išsiveržti iš mums primetamų žaidimų taisyklių, kai ginčijamasi ieškant ne tiesos, o priemonių, leidžiančių dar labiau sujaukti protus ir paskleisti dar rimtesnių abejonių? Artimiausiu metu įtampos Lietuvoje greičiausiai daugės. Mūsų laukia rimtas išbandymas pirmininkavimas Europos Sąjungos struktūroms. Štai tuo metu mūsų bičiuliai būtinai pasistengs įvelti mus į kuo nepalankiau atrodančius ginčus. Išradingumui čia ribų nėra. Galimi patys įvairiausi variantai nuo deramai negerbiame Holokausto aukų, skriaudžiame lenkų tautinę mažumą, persekiojame seksualines mažumas iki klastojame naujausių laikų istoriją, versdami nepagrįstus kaltinimus Kremliui. Koks bus Lietuvos atsakas į mums priešiškus informacinius išpuolius? Greičiausiai ir vėl įsivelsime į diskusijas, į kurias nederėtų leistis, kaip įsivėlėme į beprasmes diskusijas dėl Tarybinių dešrelių, o tais atvejais, kada pasaulis tikrai privalo išgirsti mūsų nuomonę, pasitenkinsime sausais, valdiškais, jokio poveikio neturinčiais pareiškimais ar peticijomis, tarsi Lietuvą būtų galima išgelbėti platinant pareiškimus ir peticijas, tarsi patriotizmas būtų matuojamas pagal tai, kiek daug išplatinome pareiškimų ar kiek pasirašėme peticijų. Galimos ir dar didesnės klaidos. Pavyzdžiui, pulsime atsiprašinėti kaimynų ten, kur turėtume patys kaltinti bei priekaištauti. Tačiau nežinia už ką ir dėl ko Lenkijos atsiprašęs mūsų naujasis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sulaukia daug pritarimų. Sakykime, politologas Lauras Bielinis šį ministrą laiko vienu iš stipriausių Algirdo Butkevičiaus vadovaujamo Ministrų kabineto narių.
Pasirodė žinia, jog iš TV 3 televizijos atleista skandalingomis laidomis pagarsėjusi žurnalistė Rūta Janutienė rašo knygą apie dabartinę šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę. Žurnalistės manymu, žinių apie dabartinę šalies vadovę išties trūksta. Sumanymas parašyti knygą greičiausiai kilo tuo metu, kai buvo neparodyta R. Janutienės laida Paskutinė instancija, tarsi nepalanki D. Grybauskaitei. Žinoma, kilęs triukšmas dėl neparodytos Paskutinės instancijos vertas rimtų svarstymų. Net ir menkiausi cenzūros požymiai neturėtų būti toleruojami, bet analizuojant konfliktinę situaciją į akis krinta Prezidentės oponentų smulkmeniškumas. Tik pamanyk, Atgimimo išvakarėse ar pirmosiomis nepriklausomybės dienomis D. Grybauskaitė neparodė deramo patriotizmo ar būtino susipratimo. Man regis, preciziški skaičiavimai, kas ką tiksliai veikė 19881991 metais, jau prarado aktualumą. Žvelgiant į laikyseną anomis dienomis, vargu ar įmanoma nustatyti šiandieninio naudingumo koeficientus. Dvidešimties metų laikotarpis užtektinai rimta atkarpa. Du dešimtmečiai, galintys apversti viską aukštyn kojomis, anų dienų patriotą paversti šių dienų neišmanėliu, nevykėliu, primityvu, o anų dienų prisitaikėlį naujųjų laikų lyderiu ir išminčiumi.
Prezidentės veiklą analizuoti ne tik galima, bet ir būtina. Tačiau tai derėtų atlikti galvoje turint visai kitokius kontekstus. Prisiminkime Didžiosios Britanijos premjero Deivido Kamerono pareiškimą, esą po 2015 metų parlamento rinkimų jis būtinai inicijuos referendumą teirausis savo šalies piliečių, ar jie nori likt gyventi tokioje Europos Sąjungoje, kokia ji yra dabar? Briuselio biurokratams Anglijos ministras pirmininkas pažėrė nemalonių palyginimų, suprask, dabartinė ES biurokratijos ir suvaržymų bendrija, kurioje vis mažiau vietos lieka laisvei bei konkurencingumui. Tikrai keblu suvokti, kodėl ES, susidedančiai iš kelių dešimčių labai skirtingų šalių tiek savo geografine padėtimi, tiek gyventojų mentalitetu, vis dar pavyksta išlaikyti bent minimalią vienybę ir neišsivaikščioti? Žurnalo IQ politikos redaktorius dr. Tomas Janeliūnas yra pareiškęs, jog ES politika labai palanki tinginiams kai per daug sunku tampa apskritai mąstyti, visada galima elgtis taip, kad neišsiskirtum iš Bendrijos narių daugumos. Tai ne itin maloni pastaba. Ne optimistiškas ir šis dr. T. Janeliūno tvirtinimas: Mūsų politiniai tikslai Bendrijoje dažniausiai apsiriboja techniniais pragmatiniais sprendimais: kaip įgyvendinti direktyvas, kaip kuo geriau panaudoti fondų skiriamas lėšas, kada įsivesti eurą ir kaip nesusimauti pirmininkaujant ES, o Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas ironizoja, jog kai kurių ES pietinių šalių gyventojai tryliktojo ar net keturioliktojo atlyginimo reikalauja vien už tai, kad teikėsi laiku ateiti į darbą arba vien už tai, kad išmoko pakenčiamai naudotis kompiuteriu.
Prisiminkime žymaus pokario metų ekonomisto Gunaro Myrdalio pareiškimą, jog tikras teisingumas įmanomas tik tarp lygių. Ekonomisto pastebėjimu, ES integracinės iniciatyvos bus teisingos tik tuomet, kai ES sudarančios tautos pasieks daugmaž vienodą ekonominį išsivystymo lygį. Irgi taikli, tačiau mažai paguodžianti pastaba. Daugmaž vienodo ekonominio išsivystymo lygio mums tikriausiai dar teks palaukti, o galbūt tai net ir neįmanoma.
Taigi man žymiai įdomiau, ką mūsų Prezidentė mano apie gyvybiškai svarbius Europai iššūkius, o diskusijos, kurią dieną ir kurią valandą Prezidentė pasitraukė iš komunistų partijos prieš du dešimtmečius, atrodo mažai reikšmingos.
© 2013 XXI amžius
|