|
Nepaprastas ligonių veikimas
Laiškas ligoniams, slaugytojams, kunigams ir visiems geros valios žmonėms
Jaučiuosi taip arti prie kiekvieno iš jūsų, pergyvenančių sunkų ligos išbandymą ligoninėse, globos įstaigose ar namie. Trokštu, kad jus visus pasiektų Bažnyčios Tėvų jautrus žodis: Jūs neturite jaustis apleisti ir niekam nereikalingi, nes esate paties Kristaus pašaukti ir Jumyse šviečia Jo paveikslas. Jungiuosi prie tokių nuoširdžių Šventojo Tėvo Benedikto XVI minčių 21-ajai Pasaulinei ligonių dienai. Kiekvienas ligonis yra ypatingai brangus ne tik Šventajam Tėvui, man, bet ir pačiam Jėzui Kristui. Jėzaus meilė visiems ligoniams yra tokia didelė, kad Jis susitapatina su jais: Buvau ligonis mane aplankėte (Mt 25, 36). Ligoniai savo kančiomis yra artimiausi kenčiančiam Kristui, todėl, su Juo aukodami kančias, jie daugiausia padeda visai Jėzaus Bažnyčiai. Niekas kitas tiek negali padėti. Tai ne kartą patyriau asmeniškai.
Sovietiniais laikais teko aptarnauti parapiją, kurioje šventadieniais bažnyčią lankydavo vos keli žmonės. Nesėkmingos buvo visos pastangos paskatinti juos aktyvesniam tikėjimui. Kvietimai, koncertai, vaidinimai, sveikinimai, kiti renginiai viskas veltui. Ėmiau lankyti kiekvieną parapijos ligonį kas mėnesį, prašydamas jų maldų. Kai po kelių metų pirmaisiais mėnesio penktadieniais susidarė jų apie 50, staiga parapija pasikeitė sekmadieniais jau mačiau pilną bažnyčią.
Vėliau teko aptarnauti kitą parapiją, kurioje buvo apie 500 gyventojų. Jau nuvykus nustebino ji mane: kiekvieną šventadienį bažnyčioje buvo 200300 žmonių, du chorai, net jaunimo ansamblis. Viskas paaiškėjo aplankius senelių namus. Seneliai ligoniai su ašaromis guodėsi, kad, jei galėtų, keliais nueitų į bažnyčią, o dabar tik savo kentėjimus ir maldas aukoja už parapiją...
Kas savaitę lankiau vieno kunigo paralyžiuotą motiną, gulinčią skausmuose. Ji ramindavo ją lankančias moteris, dejuojančias dėl šeimos problemų, žadėdavo neimti vaistų nuo skausmų, juos aukodama už jų šeimas. Ir moterys man paliudijo, kad daugelio problemų neliko.
Mieli ligonių artimieji ir slaugytojai, linkiu visiems patirti tokį nepaprastą ligonių veikimą. O tai patirsime per savo rūpestį ligoniais, per jų tikėjimą, per jų jungimąsi su Jėzumi. Tikėjimo metai pati geriausia proga daugiau atsidėti artimo meilės darbams, rūpintis ligonių dvasia, kad kiekvienas iš jų šalia savęs pajustų tikrąjį krikščionį.
Brangieji, ta proga norisi Jums pasakyti, kad mus, dvasininkus, tiesiog sukrečia, baisus nerūpestingumas ir nejautrumas, kai artimieji kreipiasi dėl laidotuvių, o mirusysis kelis metus nebuvęs sakramentų. Ir teisinamasi: Nekvietėme kunigo, nes bijojome nugąsdinti ligonį, nes jei kunigas ateis su sakramentais, galvos, kad jau mirtis. Nesąmonė Ligonių patepimo sakramentas ne mirčiai, o ligonio sustiprinimui. Pats Dievas mums per apaštalą šv. Jokūbą sako: Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista (Jok 5, 1415).
Daugybę kartų mačiau, kaip Ligonių sakramentas sustiprina ir net išgydo ligonius. Kartą mane pakvietė į Telšių ligoninę pas jauną vyrą, jau tris mėnesius gulintį be sąmonės po avarijos. Gydytojai anais sovietiniais laikais nenorėjo leisti: Vis tiek be sąmonės. Įsiprašiau. Atlikite savo apeigas, tada atjungsime deguonį, tegu miršta. Nebėra jokios vilties, gyvybė tik dirbtinai palaikoma. Tik su sąlyga galėjau suteikti sakramentus, liepdamas gailėtis, jei suvokia. Įsivaizduokite, atjungė deguonį, o jis nemirė, po valandos atgavo sąmonę, po mėnesio pasveiko ir dabar gyvena, gražiai užaugino vaikus. Ligonių patepimo sakramentas nėra sakramentas tik tų, kurie jau priėjo gyvenimo pabaigą.
Brangieji, pagalvokime, kaip skriaudžiame ligonius, jei nepasirūpiname jų sakramentais, paguoda, sustiprinimu. Sakramentai yra pagrindinė ligonio teisė ir Bažnyčios pareiga. Kas jos negarantuoja, nesuteikia jų, nesudaro jai tinkamų sąlygų arba netgi jai trukdo, tas pažeidžia tą teisę ir yra neištikimas tai pareigai (Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija, 108). Jei ligoniais nėra kas rūpinasi, tegul pasirūpina kaimynai, pažįstami ir kviečia kunigus.
Pagal Bažnyčios įsakymus kiekvienas tikintysis privalo bent vieną kartą per metus atlikti išpažintį. Tai privalo ir ligoniai. Jeigu ligonis negali atvykti į bažnyčią, reikia pakviesti kunigą į namus. Sielų ganytojai ir ligonių artimieji turi pasirūpinti, kad ligoniams būtų pagelbėta Ligonių patepimo sakramentu. Kunigai su didele meile privalo padėti ligoniams, juos aprūpindami sakramentais, nurodo bažnytinė teisė (CIC 529, 619, 1001, 1003).
Kiekvieną kartą sunkiai susirgęs krikščionis gali priimti Šventąjį patepimą; jį galima pakartoti ligai pasunkėjus. Jeigu ligonis, gavęs Patepimą, pasveiksta, gali vėl priimti šį sakramentą, iš naujo susirgęs. Tinka priimti Ligonių patepimą ir prieš operaciją. Taip turi elgtis ir pagyvenę asmenys, jų jėgoms silpstant. Seniems žmonėms galima teikti šį sakramentą, kai jų jėgos silpsta, netgi kai jie sunkiai neserga.
Netekusiems sąmonės arba nesugebantiems protauti ligoniams jis teikiamas, jeigu manoma, kad jie patys, būdami tikintieji, esant sąmonei, būtų prašę Šventojo patepimo arba bent jau leidę tai suprasti. Jau mirusiam pacientui negalima teikti sakramento.
Pagrindinė šio sakramento malonė yra paguoda, ramybė ir drąsa, padedanti nugalėti sunkios ligos ar vargingos senatvės sunkumus. Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti savyje, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet ji gali padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti. Krikščionis iš savo tikėjimo žino, kad liga ir kentėjimas prisideda prie Atpirkėjo kryžiaus aukos (KB katekizmas 150130; Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija, 10912).
Ligonis, apgaubtas meilės kupino žmogiško ir krikščioniško buvimo šalia, nepasiduoda beviltiškumui ir baimei. Daugelis, kuriems teko namuose slaugyti mirštantį žmogų, sako, kad tai buvo giliausios gyvenimo akimirkos ir sunkiausias bei daugiausiai jėgų pareikalavęs gyvenimo uždavinys. Dar 1960 metais Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas tarp sunkiai sergančių pacientų parodė, kad pokalbiai su draugais ir giminaičiais apie mirtį nesukelia didesnių baimių. Priešingai, baimės didėja, kai sergantis žmogus neturi su kuo pasikalbėti. Rezultatai parodė, kad pacientai, kurie save priskyrė grupei tų, kuriems nėra su kuo pasikalbėti, jautė didesnį nerimą ir stipriau išgyveno depresiją. Ypač svarbu kartu su ligoniais melstis.
Bendravimas ir malda su ligoniais suteikia artimiesiems galimybę palaipsniui įsisąmoninti tikrovę, užpildyti bendravimo spragas: atsiprašyti, padėkoti, sužinoti tai, ko niekada net nebuvo paklausta, pasakyti tai, kas svarbu, bet iki tol nebuvo tinkamos progos pasakyti... Todėl reikėtų skirti artimam žmogui kuo daugiau laiko ir atsilaikyti prieš bet kokius reikia dirbti, turiu baigti remontą, negaliu dabar prašyti atostogų ir pan. Tai laikas, kuris niekada nebegrįš, tačiau sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas dar daug metų po to grąžins žmogų į tą laiką, kai jis pirmenybę teikė kasdieniams darbams, o ne artimam ligoniui.
Baimindamiesi susidurti su mirtimi, žmonės pradeda vengti mirštančio žmogaus ir pokalbių apie mirtį, tad ligonis pasijunta vienišas. Taip susiformuoja tylus suokalbis, kad nė vienas neužsimena, apie ką galvoja. Svarbiausiu dalyku tampa kuo ilgiau apsimetinėti ir bet kokia kaina pratęsti gyvenimą, o ne įsiklausyti į mirštančiojo širdies skausmą, kad jis galėtų mirti ramiai ir oriai (L. Bratikaitė-Čekanauskienė. Kodėl esame mirtį ignoruojanti visuomenė? lrytas.lt 2012.12.13).
Rūpestis ligoniais, maldos už ligonius Šventojo Tėvo yra apdovanoti atlaidais.
Pasilieku su Jumis maldoje ir laiminu.
Panevėžio vyskupas
Jonas Kauneckas
© 2013 XXI amžius
|