|
Mokama savižudiška kaina savigarba ir išdidumu
Jums gyvenimas nepavyko? Jūs neturėjote išdidumo jausmo.
Emilis Sioranas, prancūzų rašytojas, mąstytojas
(Gorkije silogizmy, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67)
Daug nuomonių išsakoma apie santykius su Lietuvos lenkais. Niekas nepasikeis, jei nekalbėsime atvirai ir tiesą, beje, ne vien su Vilniaus krašto lenkais, bet iš esmės su Lenkija. Pažvelkime iš šalies. Kaip ten bebūtų, L. Linkevičiaus atsiprašymas dėl suverenaus Lietuvos Seimo gėdos ir G. Kirkilo skubus įsipareigojimas jau balandį visus reikalus užbaigti primena, kad mes mąstome vasališkai, be savigarbos, išdidumo ir visiškai palaužta valstybine sąmone. Kokios pagarbos ir orumo galime laukti bet kuriais klausimais iš bet kurios šalies? Apie tai jau pasakė Lenkijos užsienio reikalų ministras: padės mums pirmininkauti Europos Sąjungai (ES) ir netgi suorganizuoti ES Viršūnių susitikimą Vilniuje. Galima įsivaizduoti, ką ir kaip tokio mentaliteto pareigūnai gina.
Atsiribojama nuo to, kad tokios ginčytinos problemos nekyla atsitiktinai. Dabar bandoma pateikti ir piliečiams įteigti, jog didesniam ir galingesniam visuomet reikia nusilenkti ir paklusti, nes priešingu atveju Lietuva kaip tas ėriukas visada bus neteisi ir kalta. O gal reikia paritetiškai ir svarbos eile tartis? Lietuviai tokius Varšuvai nepatenkinamus judesius daro istorinės savigynos motyvais. Ar nėra būgštavimų, kad Lenkijos valstybė XX amžiuje nesuteikė ženklų taip elgtis?
Pirmiausia dėl atsiprašymo. Kas ir dėl ko? Derėtų įvykius pateikti chronologine tvarka: 1920 m. spalio 9 d. Lucjano Želigovskio maršas į Vilnių ir Vilniaus krašto buvimas (okupavimas) Lenkijos valstybės sudėtyje iki 1939 metų. 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos valstybės ultimatumas Lietuvai. Šiandieninė Lenkijos valdžia turėtų teisiškai, politiškai, ekonomiškai, istoriškai, morališkai žmogaus teisių pamatu įvertinti tuos faktus ir pasekmes Lietuvos valstybei ir Lietuvos piliečiams. Tą patį svarbu padaryti ir dėl minėto 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo. Primintina, kad, pavyzdžiui, Vokietijos aukštoji valdžia ir asmeniškai kancleris Vilis Brandt, atsiklaupęs aukų memoriale Lenkijoje, atsiprašė už fašistinės Vokietijos valdžios nusikaltimus. Toks atviras, tiesus ir garbingas Lenkijos valdžios tų santykių įvertinimas iškart būtų priimtas kaip visiško pasitikėjimo kaimynais ženklas ir tik po to galima sėstis prie stalo paritetiškai spręsti visus klausimus.
Šito Lenkijos valdžia nepadarė, jos požiūriu, nieko niekada nebuvę labai žalingo Lietuvai įvykdyta, o mes vis patiriame ženklų, kurie kelia nepasitikėjimą. Prisimename 19901991 metų Vilniaus krašto lenkų autonomijos siekius, prieš kurį laiką ginkluotų Lenkijos raitelių marširavimą po Lietuvą, 2012 m. kovo 17 d., Lietuvos pažeminimo dieną, lenkų demonstraciją Vilniuje, Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio daugkartinius šeimininkiškus nurodymus ir komentarus Lietuvai.
Tiek L. Linkevičius, tiek G. Kirkilas savo jausmais tiek jaunystėje, tiek po Kovo 11-osios nėra išgyvenę tikros nepriklausomybės prasmės, o procedūriniai paviršutiniai sprendimai veda prie suvereniteto atsisakymo, savasties netekties ir nuolankumo galingesniems. Abudu politikai per dvidešimtmetį įgijo tokį supratimą, kad naudingiau besąlyginė kapituliacija, o gal ir antros autonomijos grėsmė. Jų nuostata atitinka bendrą Lietuvos valstybės chaosą, kuriame kiekvienas turi legalią teisę užmiršti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, nubraukti Laisvės istoriją. Atsiklaupęs galiu prisiekti, kad šiandien apie idealizmą ir valstybę nėra su kuo kalbėti. Jeigu šie pareigūnai atstovauja Lietuvos valstybei, tai čia tiktų perskaityti A. Maldeikienės mintį: Lietuvos bėda, kad čia nėra jokios ideologijos, išskyrus sveiko proto ir argumentų stygių (Veidas, 2011 07 25). O tai reiškia tylaus ir ramaus nunykimo pagrindą.
Algirdas Endriukaitis
© 2013 XXI amžius
|