Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Gydanti Dievo galia

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ mėgsta pagroti gitara ir padainuoti

2013-ieji paskelbti ir Tikėjimo, ir Sveikatingumo metais. Šis sutapimas turbūt ne atsitiktinis: jau senokai moksliniais tyrimais nustatyta, kad tikintys žmonės lengviau gyja po ligų, pasveiksta po sunkių operacijų. Tad kaip tikėjimas gydo, kaip padeda žmogui būti sveikesniam? Apie tai su Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vicerektoriumi, kunigu, teologijos magistru, Bažnyčios sielovados Vilniaus aukštosiose mokyklose sielovadininku, vienuoliu jėzuitu Mindaugu Malinausku kalbasi žurnalistė Daiva Červokienė.

Mokslas pradėjo tyrinėti tikėjimo, maldos poveikį žmogaus sveikatai ir įrodė, kad tikintys žmonės po sunkių ligų pasveiksta lengviau ir greičiau. Kaip gydo tikėjimas?

Dievas norėjo, kad žmogus būtų sveikas, laimingas, gyvybingas, „apsčiai turėtų gyvenimo“, ligos nesukūrė. Bet įsivėlė nuodėmė, žmogus nepakluso Dievo valiai, nusidėjo, o pasekmė yra trapumas, ligos, gyvenimo trukdžiai, mirtis. Dievas nepakeitė savo nuostatų. Jis nori, kad žmogus gyventų, o ne sirgtų. Kai žmogus serga, privalėtų melsti sveikatos. Šventajame rašte skaitome, kaip Kristus sako esąs gydantis Dievas. Todėl dera kreiptis į Viešpatį, prašyti sveikatos kūnui, ir sielai – melsti nuodėmių atleidimo. Galima melstis ir už kitus žmones, savo artimus, kad Dievas duotų sveikatos.

Gal galite aptarti tikėjimo, maldos gydomąjį poveikį?

Dievui rūpi, kad žmogus būtų sveikas, bet pirmiausia rūpi, kad jo siela, dvasia būtų sveika. Kai žmogus kreipiasi į Kūrėją ir palaikytoją, prasideda gydymas. Tam reikia, kad žmogus išpažintų savo nuodėmes, prasižengimus, kurie sargdina ir kūną. Vienintelis Dievas gali atleisti nuodėmes. Tai ir yra tikėjimo galia – žmogus tiki asmeniu, kuris gali jam atleisti ir gydyti. Šv. Rašte skaitome, kad Jėzus, pamatęs sergančius žmones, pirmiausia atleisdavo jiems nuodėmes, o paskui gydydavo.

Tad savo nuodėmes, ydas, piktadarystes suvokęs ir išpažinęs žmogus sveiksta?

Taip mąstyti tolygu sakyti, kad susižeidęs ir matąs žaizdas žmogus jau ir sveiksta. Tada reikia konkrečių vaistų, tvarsčių. Reikia, kad žmogus išpažintų nuodėmes Dievui, kad jis gydytų dvasios ir sielos, o po to – kūno ligas. Kartais šios gali pasilikti, kad sielai būtų geriau. Dievas negydo visų ligų. Gali būti, kad išgijęs žmogus išpuiktų, padarytų dar daugiau nuodėmių, nekreiptų dėmesio į Kūrėją, nes Jis nori, kad žmogus gyventų visavertį gyvenimą, siektų šventumo, tobulumo. Jeigu Dievo valia kiekvienas krikščionis pasveiktų, tai ir nemirtų. To nėra. Dievas mato, kam kūno ligų išgijimas bus naudingas dvasiai, o kam ne, ir duoda vienokią ar kitokią malonę, pirmiausia dvasiškai stiprėti. Sunku atpažinti, ar verta melstis sveikatos, ar ne. Žmogus turi pasitikėti Dievu, kad juo pasirūpins, suteiks sveikatą, duos dorybių: stiprų charakterį ir pan.

Jei žmogus šventai gyvena, ar jis bus sveikas? Tada šventieji turėtų gyventi ilgai....

Nebūtinai. Kartais sveikata jam bus pagalba šventai gyventi, o kartais liga padės išlaikyti šventesnį gyvenimą. Juk nepasakysi, kad daug pinigų duoda gerą, prasmingą gyvenimą. Taip gyventi galima ir neturint pinigų. Taip pat ir su liga.

O ką manote apie religijos siūlomus pasninkus? Medikai ir tautiečiai kartais svarsto, ar jie labiau gydo kūną, ar sielą?

Pasninkas – savęs ribojimas, jo esmė yra dvasinė kova. Žmogus turi iš materialumo, kūniškumo bandyti veržtis į dvasinį gyvenimą. Kitas variantas – įvyksta nelaimė, žmogus suserga, mažai valgo, turi nuo kažko susilaikyti ir taip priverstinai pasninkauja. Gera apriboti save, patirti savo trapumą savanoriškai – egoizmui tai labai stiprus išbandymas, o žmogaus dvasia atsigauna, Dievas tada žmogų laimina.

Šv. Jonų bažnyčia yra prie centrinių Vilniaus universiteto rūmų. Ar lankosi joje studentai? Kas lemia, kad jauni žmonės tiki arba netiki?

Į pirmos valandos Mišias sekmadieniais susirenka daug jaunų žmonių. Tai – jiems patogus laikas, skamba šiuolaikiška muzika, giedami gospelai. Kai ateina švenčių metas, jaunų žmonių staiga labai sumažėja, nes studentai išvažiuoja į namus. Manau, kad dauguma jaunų žmonių turi dieviškumo ir Dievo ilgesį, žino, kad savo jėgomis visko nepasieks, kad jiems reikalinga Kūrėjo parama ir pagalba.

Iš tradicinės tikinčios šeimos kilęs jaunas žmogus jaučia būtinybę bent tam tikrais gyvenimo momentais kreiptis į Dievą, melsti jo pagalbos, išreikšti savo tikėjimą. Kitus tam paskatina Dievą atradusieji draugai, pažįstami. Išgirdę liudijimų, kaip Kūrėjas veikia kitų gyvenimą, ir patys apsisprendžia tikėti. Be bendruomenės tikėti yra sunku. Atėję ribiniai išgyvenimai – sunkios artimųjų ligos ar mirtys, kitos netektys – gali įkvėpti ieškoti Dievo, bet tikėjimą palaiko tikintys draugai, bendruomenė.

Turbūt neretai girdite posakį, kad tikėjimas yra „opiumas liaudžiai“, moko susitaikyti su esama situacija, atsisakyti kovos, siekių... Ką atsakote?

Tai – paviršutiniškas žvilgsnis. Gal ieškodami tikėjimo žmonės ir viliasi, kad gyvenime viskas bus ramu. Tuo žmonės tiki. Štai šventėme Kalėdas, ir tarsi automatiškai atėjo ramybė, susitaikymas. Tačiau tikėjimas meta daug iššūkių. Tikėti, kai tai prieštarauja daugelio nuostatai, kai aplink daug nemeilės, savaime yra iššūkis. Tikėjimas duoda jėgų prieš realybę atsilaikyti, o ne užsimerkti. Dievo žodis ir Bažnyčios mokymas nuolat kartoja: „Nebijokit! Viešpats nugalėjo blogį, nugalėjo nuodėmę ir Šv. Dvasia jus lydės“. Biblijoje „nebijokit“ pakartotas 365 kartus, kiekvienai dienai po kartą. Tikintiesiems dažnai reikia konfrontuoti su artimų žmonių kritika, su situacijomis darbovietėse, mokymo įstaigose. Tikėjimas bręsta tokioje aplinkoje. Vadinamo „opiumo“ pageidauja netikintys žmonės, norintys lengvesnio kelio...

Girdėjau, kad Jūsų bažnyčioje paskutiniais mėnesio pirmadieniais vyksta vidinio išgydymo pamaldos?

Tai būdas padėti žmogui gyti. Jėzus Kristus, atleidęs paralyžiuotajam nuodėmes ir grąžinęs sveikatą, norėjo, kad Bažnyčia tęstų Jo gydymo darbą. To reikia ir jos nariams. Toks yra gydančių Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentų tikslas. Bažnyčia tęsia Jėzaus misiją ir siūlo įvairių būdų gydyti žmogaus vidų. Vienas jų – išpažintis, kurios metu atleidžiamos nuodėmės. Tačiau kartais žmogui nesiseka keisti gyvenimo, jis lieka prislėgtas, problemos trukdo bendrauti su Kūrėju ir kitais žmonėmis. Tada gali padėti papildomos priemonės, pavyzdžiui, vidinio gydymo pamaldos. Tai – galimybė patirti gydančią Viešpaties malonę. Gydomas ne žmogaus kūnas, o vidus. Sužeidžia žmogų daug kas: klaidingi Dievo vaizdiniai, kai jis iškyla tik kaip rūstus teisėjas, ieškąs progos nubausti, domėjimasis spiritizmu, magija, ekstrasensai, atvėrę kelią tamsos jėgoms, vaikystėje patirtos psichologinės ir emocinės traumos, palikusios dvasioje žaizdų, lemia sunkumų bendraujant, dirbant. Vidinės žaizdos traukia ydas, formuoja tam tikrą charakterį.

Gal galite plačiau paaiškinti, kaip vyksta vidinio išgydymo pamaldos?

Tai yra procesas. Žmogus meldžia pagalbos, žino, kad savo jėgomis pats nepagis, prašo Jėzaus gydyti tas vidines žaizdas, kurias bandoma įveikti ir kitais būdais, netgi psichoterapija. Jis atsiveria gydančiam asmeniui Jėzui, atlieka išpažintį, eina užtarimo maldos. Tikintys žmonės ir kunigai meldžiasi, kad Viešpats gydytų tą žmogų. Jis atlieka išpažintį, Viešpats gydo, žmogus atsipalaiduoja, išlaisvėja, atleidžia. Labai svarbu suvokti problemą, kuri kamuoja žmogų, nustatyti jos priežastis. Prieš užtarimo maldą žmogus kalbasi su vidinio gydymo pamaldose tarnaujančiais žmonėmis. Paskui šie meldžiasi už žmogų, užtaria Viešpaties akivaizdoje, patiki jam vidinius sužeidimus. Maldoje tarnaujantys žmonės nėra ypatingi, pasižymintys antgamtiniais sugebėjimais, jie tik stengiasi gyventi pagal Evangeliją. Gydo ne tie žmonės ir net ne maldos, o Šventosios Dvasios veikimas. Ji gydo žaizdas, atmintį, kad žmogus sugebėtų atleisti, atpažintų nuodėmių šaknis ir jų atsikratytų, palaikytų šiltus ryšius su kitais ir Viešpačiu. Tuomet žmonės pajunta, kad našta nukrinta, prisiminimai rimsta, būtis išlaisvėja, skaidrėja.

Kaip kilo sumanymas per maldą Šventosios Dvasios veikimu gydyti žmogaus negalias? Neretai sakoma, kad jį Katalikų Bažnyčia perėmė iš kitų konfesijų?

Ši praktika naudojama įvairiomis aplinkybėmis. „Pasimelsk, kad mano sveikata būtų geresnė, pasimelsk už jį, nes serga“, – labai dažni prašymai tarp tikinčiųjų. Užtarimo malda už kitus dedant ant jų rankas pasitaiko dažnai ir kitose konfesijose, ypač atsinaujinusiose Šventojoje Dvasioje bendruomenėse. Katalikų Bažnyčioje dažniau kunigas to prašo vienas, atėjęs pas ligonį, patepdamas jį aliejumi. Ligonių patepimo sakramento funkcija ta pati, tik čia meldžiasi ir tikintys pasauliečiai, nes Viešpats ragina visus melstis vienas už kitą, pažadėdamas, kad, kur du ar trys susirinks melsti Jo vardu, ten bus ir Jis ir juos išklausys. Galima apibendrinti, kad krikščionims Jėzus nurodė melstis už kito išgijimą, pažadėjo, kad po Jo prisikėlimo visi galės Jo galia gydyti.

Turbūt Jums tenka bendrauti su nemažai sunkiai sergančių žmonių, kurie meldžia išgydymo stebuklo. Ar jų matote?

Matau daug vidinio išlaisvėjimo atvejų, kai kūnas gyja iš ilgalaikio skausmo. Dažnai matau, kaip per išpažintį, išsakęs savo nuodėmes, klaidas, žmogus išlaisvėja, atleidžia, gyja. Tas vyksta, kai kviečiama, kad Jėzus, Šventoji Dvasia gydytų, prisiliestų. Kartą mačiau, kaip nevaikščiojęs, invalido vėžimėlyje sėdėjęs 30-metis žmogus pradėjo eiti. Tai buvo prieš 10 metų pamaldose po bendros maldos. Kažkas iš organizatorių gavo įkvėpimą, kad išgijo vienas nevaikščiojęs žmogus. Trisdešimtmetis pabandė atsistoti ir ėjo. Iš artimųjų žmonių reakcijos supratau, kad išgijo.

Kuo tokios vidinio išgydymo pamaldos skiriasi nuo įvairių ekstrasensų ir bioenergetikų gydymo?

Labai skiriasi. Kai gydo ekstrasensai ir bioenergetikai, galvojama, kad jie naudojasi savo išskirtinėmis ar iš kosmoso gautomis, kitomis galiomis. Tai gana pavojinga, nes žmogus gali tų jėgų nesuvaldyti. Kas jis toks, kad galėtų jas valdyti? Toks gydymas veikia tik trumpą laiką. Liga grįžta ta pačia ar nauja forma. Tai yra ženklas, kad gydymas buvo ne iš Dievo, o iš kažkokių kitų jėgų... Dievas pirmiausia atleidžia nuodėmes, o tik paskui gydo ir visiškai išgydo. Kai kreipiesi į gyvąjį Dievą, kuris yra meilė, kuris nori gydyti, viskas yra daug aiškiau. Tik, kaip minėjau, nebūtinai Dievas duoda sveikatą. Kartais žmogaus dvasinei brandai yra reikalinga liga.

Kaip manote, kas labiausiai padeda pasveikti nuo sunkių ligų?

Aš tikiu gydančia Dievo galia. Tačiau neverta galvoti, kad pagijimas yra tikslas. Tikslas yra pripažinti, kad Kūrėjas yra arti, kad Jis rūpinasi, kviečia į šventesnį gyvenimą. Jei išgijęs žmogus nekreipia dėmesio į Dievą, nekeičia gyvenimo, liga gali vėl prisikabinti ir grįžti. Tikinčiam žmogui nekyla minčių, kad liga – Kūrėjo bausmė. Gal ir bausmė, bet ne Dievo. Jis nebaudžia. Yra tam tikri dvasiniai dėsniai: žmogus nusidėjo, pasekmė – liga ir mirtis. Bet tai – ne bausmė. Ugnis degina: įkišai pirštą – nudegei. Ar tai bausmė? Ne, dėsnis. Jų yra fizinių ir dvasinių.

Kaip pats pajuntate gydomąją Dievo galią?

Aš pats ją juntu dažnai. Tarkime, persišaldymas, paprastas negalavimas man primena, kad reikia atlikti išpažintį. Tada pasveikstu nuo tos ligelės. Liga man yra priminimas, kad mano nuodėmės, atšalimas tikėjime veikia mano sveikatą, kad tikėjimas ir sveikata yra susiję.

Vedu krikščioniškas meditacijas, žinau, kad po jų žmonės atranda ramybę, nustoja skaudėti ir kūną. Bet tai eina ne iš pačios meditacijos, o užmezgus santykius su Kūrėju.

Kaip pats pajutote tikėjimą?

Vaikystėje aš tikėjau. Tai atėjo iš mano mamos, šeimos. Man buvo įskiepytas tradicinis tikėjimas: kasdien melstis, sekmadieniais ir per šventes apsilankyti bažnyčioje. Tačiau paauglystėje tuo suabejojau, pamaniau, kad galiu viską pasiekti savo jėgomis –  pirminis tikėjimas buvo priblėsęs. Bet kai pamačiau, kad žemiškos vertybės neneša tikrosios vilties, vėl ėmiau jos ieškoti. Įsijungiau į jaunimo grupę, kuri karštai tikėjo ir meldėsi daugiau nei įprasti kasdieniai poteriai, bendraudamas sužinojau, kad Dievas – ne abstraktus, o labai konkretus, gyvas Jėzus, kuris ne tik girdi mano maldas, bet ir gyvena mano rūpesčiais, nori man padėti. Kai pajutau, kad Dievas yra gyvas ir arti, mano malda keitėsi – atsirado įkvėpimas rūpintis kitais, melstis ne tik už savo gerovę, bet ir kitus žmones. Kilo noras siekti daugiau, tapti kunigu, vienuoliu.

Kaip manote, Tikėjimo ir Sveikatingumo metų sutapimas yra dėsningas?

Tikėjimo ir Sveikatingumo metų esmė ir kvietimas yra tas pats – visavertiškai gyventi, palaikyti gerą santykį su savimi, aplinkiniais, o labiausiai – su Dievu. Visa tai labai siejasi.

Dėkoju už pokalbį.

Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“