|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ramybę ir pusiausvyrą atgauna tik sudėtinguose alpinistų žygiuose
Panevėžietį Bronių Matelį kai kas įsidėmėjo iš jo komentarų portale www.lrytas.lt, anksčiau nemažai jo tiriamosios žurnalistikos tekstų, ypač apie teisėtvarką ir gaujų siautėjimą, buvo galima paskaityti dienraštyje Lietuvos rytas. Kviečiame iš arčiau susipažinti su šiuo žmogumi, kuris sutiko duoti išskirtinį interviu laikraščiui XXI amžius. Su Panevėžio krašto žurnalistu B. MATELIU kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.
Kaip apibūdintumėte šiandieninę Lietuvos situaciją, turėdamas galvoje ekonominę krizę, didelę emigraciją, korupciją? Visada į bet kokias situacijas esu linkęs žvelgti optimistiškai. Net jeigu būna labai sunku įžvelgti pragiedrulių po kokių nors netikėtų krizių, prisiverčiu galvoti, jog dangus dar negriūna, kad būna ir blogiau, kad tai dar ne pasaulio pabaiga. Viską galima stengtis paversti nauda, net ir blogą naujieną. Juk emigracija vėliau ar anksčiau duos Lietuvai naudos, net ir dabar duoda, nes į Lietuvą plaukia emigrantų uždirbti pinigai, vėliau dalis išvykusiųjų sugrįš su nauja patirtimi, galbūt kurs savo verslą, kuris sujungs mūsų ir kažkurią užsienio šalį. Finansų krizė, kuri šiuo metu purto kone visą pasaulį, jeigu gerai pagalvosime, yra įveikiamas dalykas. Reikia laiko, kantrybės ir gebėjimo apriboti išlaidavimo įpročius, todėl ir į krizę galima žvelgti su tam tikra optimizmo doze. Galime save raminti, kad jau esame gilioje duobėje, toliau kristi nebėra kur, jau atsistojome duobės dugne, pakėlėme galvas aukštyn ir žvalgomės jau ne po kojomis, o į viršų, net kokį metrą palipome aukštyn. Kiekvienais metais su draugais keliaujame į kalnus, teko kopti į keletą viršūnių, kurių aukštis daugiau nei 7000 metrų. Štai ten tenka patirti daug sudėtingų išgyvenimų, reikia kiekvieną dieną demonstruoti ištvermę, kantrybę bendraujant tiek su draugais, tiek ir su savo organizmu, nes privalu suprasti jo siunčiamus signalus, patyrus didžiulius fizinius krūvius, trūksta deguonies, skysčių ir elementariausių jėgų, o palapinėje kartais spaudžia 20 laipsnių šaltis. Grįžus iš kalnų kelis mėnesius tenka galvoti: Ką čia kalbate apie kažkokias krizes, kad negalite naujo automobilio nusipirkti ar alga per maža, juk būna gyvenime daug didesnių sunkumų. Kaip krizė paveikė laikraščio Panevėžio rytas situaciją? Esate jo savininkas ir tikriausiai neišvengėte problemų gelbstint šį leidinį? Šio laikraščio savininku tapau 2008 metų pabaigoje, kai ekonominė krizė visus jau gerokai talžė. Situacija iš pirmo žvilgsnio buvo klaiki: paskutiniais metais jis atnešė pusės milijono litų nuostolį, pajamos už reklamą krito iki 80 proc., kad kuo daugiau skaitytojų galėtų susipažinti su Seimo ir Vyriausybės darbu tuo sunkiu metu, kad žinotų, kas dedasi jų mieste ir pasaulyje, daug prenumeratos buvo priimta su įvairiomis nuolaidomis, tiesiog stengėmės dėl skaitytojų. Tuometinė šalies valdžia per naktinę mokesčių reformą drėbė dar ir PVM mokestį iki 21 proc., apmokestino autorinį atlyginimą, pabrango laikraščio pristatymo paslaugos. Prognozuojamas nuostolis tada siekė iki milijono litų per metus. Kaip paaiškinti skaitytojui, kad valdžia, prieš tai net neįspėjusi, tiesiog pagrobė jų suneštus pinigėlius ir leidybai lėšų nebeliko? Iš kai kurių tuomečių Seimo narių teko girdėti, kad tą naktį kai kurie politikai kalbėjo, jog žiniasklaida yra ne tik verslas, kad ji turi atlikti ir tam tikrą misiją kuriant valstybę, tačiau valdžios viršūnėse tikriausiai buvo nutarta, kad, pasinaudojus palankia situacija, per mokesčius bus galima atkeršyti politikus kritikuojančiai spaudai. Šis kerštas turėjo didžiulį poveikį visai spaudai, tačiau Panevėžio rytas tą slenkstį įveikė. Atleidome pusę darbuotojų, laikraštį pradėjome leisti tris kartus per savaitę, nors prenumeratos pinigai buvo surinkti žadant leisti dienraštį. Skaitytojai atakavo mus, o ne tuometį premjerą A. Kubilių, labai nedidelė jų dalis prenumeratos atsisakė ir pinigus atsiėmė. Daug kas tada man sakė, kad išgyvensime tris ar keturis mėnesius, o tada bankrutuosime. Tačiau laikraštis išliko, skaitytojų šiais metais jau pradėjo daugėti, pajamos už reklamą irgi auga. Galiu tik priminti savo gyvenimo moto: niekada nesakyk, kad negali kažko padaryti, jeigu nė karto nepabandei ir net neieškojai būdų tai padaryti. Gal galite įvardinti, jūsų nuomone, didžiausias pastarųjų dienų Lietuvos nesėkmes bei svarbiausius pastarųjų metų laimėjimus? O gal ženklesnių, labiau į akis krintančių pergalių mes nė neturime ir net negalime turėti? Teniso turnyro Australian Open antros vietos laimėtojas E. Murėjus kartą yra pasakęs, kad tuo metu, kai jis laimi, jį britai vadina Anglijos piliečiu, o kai pralaimi, škotu. Panašus vertinimas pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją būdingas ir konservatorių ekspremjerui A. Kubiliui. Kai krizė kankino Lietuvos žmones, tai sakė, kad jis dėl to nekaltas, Europa ir visas pasaulis kaltas, nes iš ten krizė atkeliavo, o kai padėtis stabilizavosi, ėmė girtis, kad tai jis įveikė krizę. Nepaisant to, A. Kubiliui tikrai buvo tekusi didžiulė atsakomybė, ypač žinant, kad prieš tai buvusi G. Kirkilo vyriausybė smarkiai išlaidavo ir nematė artėjančių grėsmių. A. Kubiliaus vyriausybė neišvengė klaidų, dėl to valstybė gal kokios vienos rankos dar nevaldo, gal dar koks organas šlubuoja, bet pats valstybės stuburas liko sveikas, vadinasi, viltis judėti ir gyventi išliko. Tai vadinčiau laimėjimu. Nesėkme laikyčiau tai, kad Lietuvos žmonės dar neišmoko kritiškai vertinti politikų darbų. Kai ateina rinkimai, tie žmogeliai masiškai puola balsuoti už partiją, kurios lyderiai yra teisiami už sukčiavimą stambiu mastu, renka į Seimą teistus asmenis. Tai reiškia, kad žmonės lengva ranka patiki visos valstybės iždo sąskaitos PIN kodą galimam sukčiui. Tada atsiranda galimybė tam sukčiui veikti ir tuštinti valstybės iždą, nes tokią teisę jam suteikė Lietuvos žmonės. Bet juk tiek su savo, tiek su valstybės sąskaita banke reikia elgtis labai atsargiai, nes tai mūsų pinigai. Štai ta menka visuomenės branda ir nuvilia. Neramu ir dėl to, kad kai kurie įtakingi politikai ir apžvalgininkai jau pradeda kalbas apie tai, jog suimtam įtakingam veikėjui nereikėtų dėti antrankių, kad su tam tikram sluoksniui priklausančiu asmeniu, kuris yra įtariamas kyšininkavimu ar sukčiavimu, reikėtų elgtis pagarbiau nei su žemesnio visuomenės sluoksnio asmeniu. Bijau, kad politikai pradės įgyvendinti tokį visuomenės skirstymo planą. Juk tarp taip šaukiančių buvo ir Seimo nariai S. Šedbaras, I. Degutienė. Bandymas skaldyti ir taip jau įvairių krizių ir kyšininkavimo skandalų iškankintą visuomenę, skirstant ją į privilegijuotųjų ir pažemintųjų kastas, yra neteisingas, ydingas ir net pačiai valstybei pavojingas reiškinys. Jeigu kam nors nepatinka sulaikymo, konvojavimo, laikymo areštinėse taisyklės, tai keiskime jas ir taikykime vienodai visiems sulaikytiems asmenims, o nevadinkime Specialiųjų tyrimų tarnybos organizacija, kuri veikia KGB metodais. Beje, iš areštinės paleistas Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius M. Balčiūnas sulaikymo sąlygomis nesiskundė ir skaitė areštinėje knygas. Raskite pavyzdį, kad sovietinis KGB būtų nešiojęs disidentams į areštinę knygas. Kai kuriems sulaikytiems asmenims jie galėjo greičiau rankas ir kojas išsukioti, o ne knygas nešioti. Beje, aptariant M. Balčiūno sulaikymą daug buvo apeliuojama į Panevėžį. Šio miesto STT agentai irgi triukšmingai buvo sulaikę nemažai garsių politikų ir tos bylos esą niekuo nesibaigė, esą niekas nebekalba ir apie buvusio Seimo nario V. Matuzo bylą, nes visi įtarimai bliūkšta, o kažkada su antrankiais anksti ryte iš namų išvesti politikai išteisinami. Kiek man žinoma, tai dar nė vienas kažkada triukšmingai sulaikytas Panevėžio politikas nėra išteisintas. Štai buvęs meras ir ilgametis savivaldybės administracijos direktorius, tuo metu socialliberalas V. Matkevičius nuteistas realia pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausme, nuosprendį jis yra apskundęs, todėl galutinio dar reiks palaukti. Buvęs Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius socialdemokratas V. S. Buterlevičius irgi nuteistas realia puspenktų metų laisvės atėmimo bausme, tačiau teismas nustatė, kad dėl silpnos sveikatos nelaisvėje bausmės atlikti jis negali. Iš šio politiko priteista išieškoti daugiau nei 800 tūkst. jo iššvaistytų lėšų bei paskirta 19 tūkst. litų bauda. Dar kelios buvusių Panevėžio merų ir vicemerų bylos šiuo metu nagrinėjamos teisme, o buvusiam Seimo nariui ir Panevėžio merui konservatoriui V. Matuzui buvo pateiktas įtarimas pagal dar vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį, leidusį prokurorams areštuoti dalį V. Matuzo turto, kurį jis su šioje byloje irgi įtariamąja savo žmona D. Matuziene jau buvo pradėjęs pardavinėti. Tad pasakykite man, kur tos subliuškusios Panevėžio politikų bylos? Panevėžyje į Seimą išrinktas buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys. Po rinkimų į Parlamentą tepraėjo vos keli mėnesiai, taigi dar anksti daryti apibendrinimus. Vis dėlto norėčiau išgirsti prognozes, ar šiam parlamentarui pavyks nuveikti bent kiek rimtesnių, visai šaliai svarbių darbų? Nejaugi po ketverių metų ir vėl būsime priversti pripažinti, jog vienas lauke ne karys? Nesu iš tų, kurie idealizuoja politikus. Į juos visus reikia žvelgti įtariai ir nuolat juos kontroliuoti. Tokią taisyklę taikyčiau ir P. Urbšiui, nors jį asmeniškai gerai pažįstu. 1991 metų Sausio 13-osios įvykių metu kartu buvome Parlamento rūmuose ir net buvome postuose rūsyje, kai jis turėjo pridengti mano nugarą, o aš jo. P. Urbšys yra žmogus, kuris tiki, jog vienas karys lauke gali būti labai svarbus, tačiau aš tuo labai abejoju. Juk pagalvokime, kas labiausiai rūpi tiems, kurie balsavo už P. Urbšį? Jis žinomas korumpuotų politikų priešas, todėl jo rinkėjas tikėjosi, kad P. Urbšys pasirinks Seime dirbti Antikorupcijos komisijoje, Teisės ir teisėtvarkos komitete arba Nacionalinio saugumo komitete. Tačiau turėdamas didžiulę patirtį teisėtvarkos srityje P. Urbšys pasirinko darbą Savivaldybių reikalų komitete. Rinkėjas dabar turi teisę galvoti, kad P. Urbšys Seime į korupciją, nacionalinį saugumą ir teisėtvarką nesigilina, nes buvo pagrasinta nesigilinti, jį gal net šantažavo? Vadinasi, čia kažkas slypi, ko rinkėjas nežino? Suprantu, kad P. Urbšys nenori susilieti su tuo purvu, kuris tvyro partijose, ir kurios to purvo į Seimą prineša labai daug, bet, jeigu jau ryžtamasi eiti į Seimą, tai privalu žinoti, kad teks valytis nuo drabužių tą purvą vien todėl, kad kiti susitepėliai kartais tiesiog smarkiai pasipurtys. Juk rinkėjui yra svarbu, kad P. Urbšio idėjos būtų įgyvendintos, o kokiu būdu, yra mažiau svarbu. Kokia nauda rinkėjui ir Lietuvai bus iš to, kad P. Urbšys blaškysis ketverius metus su savo idėjomis Seimo koridoriais ir nė vienas jo siūlymas nebus įgyvendintas? Žinoma, rinkėjas džiaugsis, kad P. Urbšys yra tikrai padorus ir sąžiningas politikas, tik kad tos sąžinės ant duonos juk neužsitepsi. Reikia ir realiai nuveiktų darbų, ne tik sąžinės. Kaip vertinate kai kurių Lietuvos politikų mėginimus ginčytis su posakio savi šaudė į savus autoriumi ar verslininkais, gaminančiais Tarybines dešreles? Argi tokie ginčai svarbiausia Lietuvos aktualija? Gal tiesiog reikėjo nutylėti, nepastebėti vadovautis principu, esą šuo loja, o karavanas eina? Tarybinės dešrelės manęs nė kiek neerzina. Galėtų būti ir Tarybinis limonadas Buratinas arba galėtų dirbti kiekviename prekybos centre Tarybinė kasininkė. Prie tokios, garantuoju, eilės stovėtų, nes kai kam būtų įdomu patirti, kaip tave šlapia mazgote per kuprą tvatina tik už tai, kad paprašei maišelio sūreliui įsidėti ar ne taip į ją pasižiūrėjai. Būtų linksma. Gamintojai tiesiog naudojasi nostalgijos jausmu, kuris kartais užplūsta vyresniojo amžiaus žmones. Tik nereikėtų tai vertinti kaip nostalgiją sovietinei santvarkai. Psichologai sako, kad tokiu būdu žmogus mintimis tiesiog grįžta į praeitį, kai buvo jaunas ir laimingas, kai sąnarių negėlė, kai galvos dėl darbo ir pajamų neskaudėjo, kai tėveliai ir draugai gyvi buvo, kai saulutė tikriausiai skaisčiau švietė. Iš principo, tai yra nostalgija jaunystei, gerai sveikatai ir šauniems prisiminimams, gal net pirmajai meilei. Su nostalgija sovietiniam režimui tai neturi nieko bendra. Dėl frontininko A. Paleckio pasisakymų turiu kitokią nuomonę ir ji pakankamai kategoriška. Gal todėl, kad 1991-aisiais buvau Parlamento rūmuose, prisiekiau ginti savo šalį, netgi turėdamas tik metalinį strypą ir dujinį pistoletą. Mačiau, kas ten vyko, tas pakilus jausmas iki šiol išliko kaip didžiausia vertybė. Apie A. Paleckį reikėjo kalbėti, nes kai kvailys devynis kartus pakartoja kokią nors nesąmonę, dešimtą kartą tai ištarus, kai kas gali tuo melu patikėti. Tai jau rimta, nes susiję su mūsų valstybės atkūrimu ir aukomis. A. Paleckį galėčiau palyginti su pokario metų išdaviku, kai Lietuvos partizanu apsimetęs jis įgauna partizanų pasitikėjimą, įvilioja į pasalą ir visus sunaikina enkavėdistų būrys, o A. Paleckis toliau laižo enkavėdistui batus. Tai metafora, gal ji stiproka, bet tą patį galėčiau pakartoti ir teisme, jeigu A. Paleckis pageidaus. Šis jaunas vyras visų pirma išdavė ir paniekino Sausio 13-osios aukas. Tai labai rimta. Kartais pagalvoju, kad jis, leptelėjęs nesąmonę, galėjo tiesiog atsiprašyti, ir nieko nebūtų buvę. Tuo metu jis buvo stumiamas socialdemokratų į politikos šalikelę, jautė didelių nuoskaudų, kad buvo neįvertintas, čia pakvietė į radijo laidą, atsirado proga pasireikšti, kitos progos galėjo ir nebūti, todėl ėmė ir nuslydo. Bet daug blogiau tai, kad prarado gerą progą atsiprašyti. Tada įsikibo tos savo klišės ir niekaip nebesugebėjo jos paleisti. Būdamas dešimtokas sykį leidausi į labai įdomią, bet fiziškai sunkią kelionę po Šiaurės Tian-Šanio kalnus. Žinoma, kalnai paliko neišdildomą įspūdį. Būčiau mielai dar sykį leidęsis į panašią kelionę. Bet gyvenimas susiklostė taip, jog alpinisto kuprinės daugiau neteko užsimesti ant pečių. Jūs rimtas alpinistas. Kodėl? Tai padeda bent trumpam pamiršti blogąsias civilizacijos puses? Kai kurie mano draugai tokio užsiėmimo nesupranta. Atrodo, kad poilsio nuo ekstremalaus darbo ieškau užsiiminėdamas dar ekstremalesniais dalykais, bet tai teisybė. Praėjusią vasarą įkopėme į aukščiausią Šiaurės Tian-Šanyje esančią Talgaro viršūnę, kurios aukštis apie 5000 metrų, po to įkopėme į dar vieną viršūnę, įveikėme kelias perėjas. Pripažįstu, kad šis užsiėmimas šiek tiek ekstremalus, bet juk daug kas priklauso nuo tavęs. Labai dažnai alpinistai žūsta dėl savo kaltės: neįvertina savo galimybių, ne toje vietoje palapinę pasistato, per plyšių išraižytą ledyną eina nesusirišę saugos virve, be tinkamos įrangos, gal neturi tinkamo patyrimo. Kartą kopiant į Lenino viršūnę (apie 7135 m), paskutinėje stovykloje (daugiau nei 6000 metrų aukštyje) vienvietėje palapinėje buvo įsikūręs vienas vokietis. Kai dėl blogo oro niekas į viršūnę nekopė, jis nutarė kopti. Sakėme, kad pavojinga, bet jis išėjo ir negrįžo. Kalnuose yra taisyklės, kurių privalu laikytis, ir nelaimė aplenks. Galvojau su draugais kopti į Kazbeką. Rimta viršūnė, ypač žiemą. Neseniai atėjo pranešimas, kad ten sniego lavina pražudė keletą Rusijos alpinistų. Bet juk žiemą į tokius kalnus kopti nėra saugu. Kalnuose dar siautėja rūsti žiema, daug sninga, sniegas minkštas ir nesusigulėjęs, audros siaučia. Į tokią viršūnę reikia kopti gal vasario pabaigoje, kai artėjantis pavasaris apramina audras, sniegas dieną minkštėja, susiguli, naktį šaltis jį sutvirtina ir padaro mažiau pavojingą, arba galima kopti vasarą. Mūsų grupei, su kuria keliauju jau daug metų, nepavyko išvengti tragiškos lemties, kai įkopęs į Chan-Tengrio viršūnę draugas nebegrįžo ir ten liko tikriausiai amžiams. Bet šiaip kalnuose yra kur kas daugiau džiugių akimirkų, kerinčių vaizdų ir įdomių išbandymų. Jie padeda laikinai pamiršti įvairių kvailų taisyklių kupiną civilizuotą pasaulį. Dėkoju už pokalbį.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |