|
Kovo 11-oji ir Tautos orumas
Pirmadienį minėsime 23-iąsias valstybės atkūrimo metines. Tai nėra daug, turint galvoje, kokiuose pavojuose teko atsidurti Tautai per beveik 50 sunkios ir skausmingos okupacijos metų, bet gana daug, lyginant su prieškario nepriklausomybės metais, kai iš 120 metų priespaudos prisikėlusi valstybė suklestėjo ir materialiu gyvenimu, ir kultūra, ir dvasia, ir savo dvasios milžinais, garsinusiais atgimusią valstybę. Tad dabar, klaidžiojant mums daugybėje neišsprendžiamų problemų ar net nematant idealistinio siekio jas sprendžiant, tai jau darosi sunkiai paaiškinama. Tos problemos atsiveria kasmet, kai tik minėdami atkurtosios nepriklausomybės metines matome ties neįveikiamais sunkumais klumpančius mūsų politinius vadus. Mūsų politikai gaišta brangų laiką, spręsdami ne Tautos dvasinio pakilimo klausimus, bet smulkius savitarpio ginčus. Tad ne veltui tenka stebėti jų kasdien vis krintantį žemyn ir žemyn autoritetą. Ar nepasieksime tokio lygio, kad į rinkimus neateis net ir tas trečdalis, kuris vos ateina dabar po didelių raginimų ir įtikinėjimų apie tariamą demokratiją? Tautai opias problemas spręsti paliekama tik grupelei politikų, išrinktų ne Tautos daugumos, bet kelių procentų rinkėjų vos 100200 tūkst. balsų už vieną išrinktąją partiją iš visų 2,5 mln. rinkėjų. Ar ne per daug apgaudinėdami save ir išrenkamus politikus švaistome savo balsus tokioms Tautos mandatą įgyjančioms partijoms? Tiek partijos, tiek mūsų parlamentas, turėję tapti demokratijos ir atsidavimo Tautos bei valstybės reikalams pavyzdžiu, tiek prarado autoritetą, kad nebeturi Tautos pasitikėjimo ir pagarbos. Akivaizdu, kad tokie partijų veiklos metodai, kai vienos partijos keičia kitas tik perimdamos ir išsidalindamos naudingus postus, negalvojant apie valstybę, Tautai jau pabodo.
Praėjusieji 23 nepriklausomybės metai užliūliavo mus. Nebematome idealizmo savo darbuose bei veikloje, ir politikų veiksmuose. Paskendę savo egoistiniuose siekiuose, pamiršę Tautos rūpesčius ir vargus, politikai prarado teisingumo jausmą ir net nesirūpina, kad jis atsirastų. Tauta mato, kad teisingumo valstybėje nėra ir todėl išsivaikščioja toks visų mūsų skausmas, persmelkiantis iki smegenų, tačiau niekaip nepaveikiantis politikų, ypač tų, kurie, atrodo, turėtų labiausiai rūpintis Tautos padėtimi. Dar skaudžiau, kad ketverius metus dešinieji politikai, į kuriuos su viltimi žiūrėjo didžioji Tautos dalis, ant savo pečių nešusi okupacijos vargus, net uždraudė Parlamente kalbėti apie skaudžiausias emigracijos ir demografines Tautos problemas. Per ketverius metus iš Lietuvos išvažiavo 220 tūkst. tautiečių, o per 23 nepriklausomybės metus Tauta neteko net arti milijono žmonių. Tai didžiulė, skausminga, kraujuojanti opa, kurios niekaip nenorėjo įvardinti valdantieji. Tai ne tik daugybės darbo rankų praradimas, tai ir mūsų ateities praradimas išvažiuoja jauniausieji, praradę viltį ką nors pasiekti savo gimtajame krašte, kuriantys naujas šeimas svetimuose kraštuose. Tai dar kartą mažina mūsų reprodukcinę potenciją mes jau ateičiai užprogramuojame Tautos ir Valstybės nykimą ir natūralią mirtį. Kruopščiai slepiami duomenys rodo, kad po 50 metų mūsų valstybė teturės tik 1,5 mln. gyventojų. Jeigu kai kurie politikai, ant popieriaus lapų sukūrę globalios Lietuvos strategiją, tuose užsienio patirties teikiančiuose procesuose įžvelgia kažkokias perspektyvas, tai vargas jiems, nes apgaudinėja Tautą ir gyvena pagal principą Po mūsų nors ir tvanas!. Tokie politikai turi susilaukti tik paniekos ir pasmerkimo. Tautą pavertę lengvai maigomu plastilinu, molio gabalu, jie toliau tyčiojasi iš jos ir Valstybės, o vaizduodami, kad gelbsti valstybę nuo bankroto, pamiršta svarbiausia Žmogų.
Kodėl gi mes patys labai lengvai atsisakome demokratinio atstovavimo ir valdymo, kuris, anot tų pačių politikų, yra geriausia valdymo forma, iki šiol atrasta pasaulyje? Juk nuo mūsų aktyvumo ne tik rinkimuose, ne tik sunkiuose darbuose, bet ir nuo visuomeninio ir politinio aktyvumo priklauso mūsų ateitis, mūsų gerovė šiame krašte, kurį Dievas mums paskyrė, tačiau jį silpniname savo neveiklumu, tingėjimu, apatija. Įmantriai rengiamas buvusio režimo propaguotojų galvose išmąstytas planas atkurti didžiąją imperiją. Nejaugi norime grįžti į tą imperiją, kurioje buvome priverstinai praradę savo Tautos kelio paieškos orientyrus? Nesinori taip manyti. Tačiau jaučiame savo politinės ir filosofinės minties, religinės, dvasinės raiškos paieškos trūkumą, dvasinės brandos stoką, bet kokios vizijos praradimą. Ir pirmiausia tai kyla dėl mūsų negausios tautos jėgų ir žmogiškųjų resursų mažumo. Taip atsitiko ir todėl, kad dauguma prieš 25 metus į atgimimo Sąjūdį aktyviai įsitraukusių piliečių, kaip netrukus paaiškėjo, pasuko tik savo egoistinių ar siaurų partinių tikslų keliais. Susikūrusios partijos, įskaitant ir kilnių patriotinių siekių turinčias, virto savo siaurų interesų, dažnai besiribojančių su egoizmu, siekėjais. Tautos reikalai, atsidavimas jai tapo seniai svetimi ir neįdomūs. Dėl valdžios demokratiškai besigrumiančios partijos ir politikai išmoko tik tuščios panegirikos sau, pamiršo, kad laisvė iškovota Tautos kančiomis, skausmais ir praradimais. Pamiršta, kad tik ilgai trukęs partizaninis pasipriešinimas bei atkakli kova už Tautos laisvę ir nepriklausomybę, besitęsę kelis dešimtmečius, davė mums visiems jėgų atkurti Valstybę prieš 23 metus.
Kai nevertinamas Tautos indėlis kovoje už nepriklausomybę, per partijas ir atskirus asmenis nesunkiai įvedamos totalitarinės priemonės visuomenei valdyti, naikinti demokratiją ir palikti tik apgailėtinus jos likučius. Slapčia įvedami kraugeriški įstatymai, leidžiantys globaliai sekti ne tiek potencialius nusikaltėlius, kiek kiekvieną Tautos idealams tarnaujantį žmogų. Atskleisti duomenys rodo, kad mūsų valstybėje įvairiomis formomis sekami 70 tūkst. asmenų. Panaudojamos grubios sekimo priemonės nuo tiesioginio sekimo iki modernaus pasiklausymo ir net vaizdo įrašymo. Plačiai panaudojama VSD agentų sistema, besiremianti KGB sukurtu agentų tinklu ir ieškanti bjauriausių priekabių prie dorų piliečių. Valstybės saugumą garantuoti turinti institucija, kurioje įsitvirtinę sovietinio okupacinio režimo atramą sudariusio KGB pareigūnai, tampa Tautai priešiška jėga, nuolat persekiojanti valstybei ištikimus piliečius. Ieškant nusikaltėlių, panaudojami bjaurūs kompromitacijos metodai (nusikalstamos veikos modeliai), faktiškai perimti NKVD banditų dešifravimo būdai. Tad ne veltui pasirenkamas dar nenuteisto asmens moralinio gniuždymo metodas nusikaltimą fabrikuojant asmuo dar iki teismo suimamas ir laikomas areštinėje. Tokių nenuteistų, bet faktiškai suimtų asmenų skaičius Lietuvoje per tris mėnesius pasiekia iki 2500, tačiau didžiausias sekimas vykdomas prieš buvusius disidentus.
Visuomenė klaidinama sukuriant tariamai demokratinius tikslus įgyvendinantį pliuralizmą nuomonių įvairovę. Čia turime galvoje tai, kad idealistiniai, tradiciškai susiklostę, savo esme krikščioniški visuomenės moralei ir dorovei svarbūs principai paminami ir vietoje jų propaguojamas prievartos ir nepadorumo, netgi ištvirkimo kultas: per visuomenės poveikio priemones (televiziją, internetą, spaudą) propaguojamas šeimos irimas, gėjų lygiavertiškumo diegimas, lygiateisiškumo kriterijus, skleidžiant jų norus sukurti šeimas, visa tai pateikiant kaip svarbiausią problemą, atitraukiant nuo reikšmingų Tautos klausimų, naikinant tautinę savimonę ir kultūrą, skatinant sukurti pasaulio žmogaus kultą. Tauta, jos kovingoji dalis vaizduojama esanti profašistinė, pronacinė, rasistinė, homofobiška. Skatinamas tautinės krypties organizacijų veiklos skaldymas, juodinimas, šmeižimas. Paminama Tautos atmintis partizanų pasipriešinimas, tautos patirtos kančios ir aukos. Pasauliniu mastu dezinformuojama apie Tautos nusikalstamą veiką kitų tautų atžvilgiu (lietuviai visuotinai vadinami žydšaudžiais, nacizmo garbintojais).
Vienas paskutiniųjų tokių begėdiškų akcijų pavyzdžių yra uždraudimas yra teismų pagalba tautiniam jaunimui rengti taikias eisenas valstybės įkūrimo ir atkūrimo Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga. Aktyvioji Tautos dalis priversta kęsti pažeminimus. Tautinis jaunimas provokuojamas, stumiamas į užribį. Tai jau pakerta bet kurias demokratinės ir laisvos Lietuvos moralines ir teisines ribas. Ir visa tai daroma teisinės valstybės vardu. Jaunimo organizacijos, jų vadai tiesiog smaugiami savo valdžios įžūliomis provokacijomis labiau, nei tai buvo okupacijos metais. Patriotizmui statant dirbtines (teisines) kliūtis, tautinio jaunimo ir kitos organizacijos, pasipiktinusios tokiais įžūliais, prieš Tautą nukreiptais totalitariniais (fašistiniais komunistiniais) draudimais, ieško būdų, kaip teisiškai priešintis neteisėtiems valdžios sprendimams. Gal pavyzdžiu patriotams turėtų būti lenkų kunigas Stančikas, kuris neseniai, nepaisydamas draudimų, ėmėsi savo iniciatyva organizuoti nepaklusnumo akciją ir paminėti 1863 metų sukilimą? Šis kunigas, beje, pasisako, prieš laisvę gėjams reikšti savo niekingas pažiūras, pastangas įsitvirtinti visuomenėje.
1918 metais paskelbę savo nepriklausomybę, netrukus išvadavome 500 metų vokiečių okupuotą Klaipėdos kraštą, o dabar užsiimame smulkmenomis ginčydamiesi dėl lenkiškų rašmenų ir pavardžių bei vietovių užrašų, niekaip neatgaudami realiai jau prarasto pietryčių Lietuvos krašto, net į Europos Parlamentą įsileisdami grupę mūsų valstybei priešiškų atstovų. Kuo mes galime gintis nuo didžiojo kaimyno (Rusijos), jei per 23 metus nesugebėjome net atsiriboti nuo energetinės priklausomybės, o tik tuščiai spekuliuojame jos tematika, jei per tą laiką teįsigijome tik du karo malūnsparnius ir iš jų vieną praradome, o prieš okupaciją mūsų karines oro pajėgas sudarė net 117 lėktuvų? Kaip mes galime sukurti orią senatvę savo darbu pensiją užsidirbusiems žmonėms, jeigu privačiame sektoriuje tedirba tik 300 tūkst. darbuotojų, o kiti, ypač jaunoji mūsų karta, išvaromi iš tėvynės pragyvenimo ieškoti svetur? Kaip galime išlaikyti savo kultūrą, kai vienintelis išrinktos valdžios atsakymas Pinigų nėra?
Šiuos ir kitus daugybę dalykų, silpninančių mūsų Valstybę, mato mąstančioji Tautos dalis. Tačiau yra ir kitų konkrečių faktų, kai mindžiojami žmogaus teisių principai, kai naikinama laisva mintis, kai paminama žmogaus teisė į laisvą mintį ir žodį, įbrukant mintį apie kenkimą visuomenei, terorizmą, nusikalstamas veikas. Taip atsiranda Eglės Kusaitės terorizmo byla, taip teisiamas mokslininkas Letas Palmaitis už tiesos žodį, taip politinio prieglobsčio tolimame krašte turi prašytis VSD talkinęs Šarūnas Paberalis, taip paslaptingai žūsta VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, taip su 250 policininkų pagalba vykdomas teroristinis puolimas prieš taikius žmones, taip teisiami prieglobsčio Lietuvoje nuo persekiojimų ieškoję čečėnai M. ir K. Gatajevai už mažųjų savo tautiečių globą, taip nuo persekiojimų Lietuvoje turi bėgti čečėnų rašytojas Vachidas Jelchojevas, taip paslaptingai dingsta žmonės...
Labiausiai piktina tokį mūsų tautinį ir žmogiškąjį orumą žeminantys valdžios atstovų veiksmai, kai net per Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventes provokuoja mūsų tautiečius. Tokių pasityčiojimų ir pažeminimų negali leisti nė vienas doras Lietuvos Respublikos pilietis. Mes turime tapti savo garbę ir orumą ginančia Tauta, nes mes teturime vieną tėvynę Lietuvą.
© 2013 XXI amžius
|