Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kovo 11-oji ir Tautos orumas

Pirmadienį minėsime 23-iąsias valstybės atkūrimo metines. Tai nėra daug, turint galvoje, kokiuose pavojuose teko atsidurti Tautai per beveik 50 sunkios ir skausmingos okupacijos metų, bet gana daug, lyginant su prieškario nepriklausomybės metais, kai iš 120 metų priespaudos prisikėlusi valstybė suklestėjo ir materialiu gyvenimu, ir kultūra, ir dvasia, ir savo dvasios milžinais, garsinusiais atgimusią valstybę. Tad dabar, klaidžiojant mums daugybėje neišsprendžiamų problemų ar net nematant idealistinio siekio jas sprendžiant, tai jau darosi sunkiai paaiškinama. Tos problemos atsiveria kasmet, kai tik minėdami atkurtosios nepriklausomybės metines matome ties neįveikiamais sunkumais klumpančius mūsų politinius vadus. Mūsų politikai gaišta brangų laiką, spręsdami ne Tautos dvasinio pakilimo klausimus, bet smulkius savitarpio ginčus. Tad ne veltui tenka stebėti jų kasdien vis krintantį žemyn ir žemyn autoritetą. Ar nepasieksime tokio lygio, kad į rinkimus neateis net ir tas trečdalis, kuris vos ateina dabar po didelių raginimų ir įtikinėjimų apie tariamą demokratiją? Tautai opias problemas spręsti paliekama tik grupelei politikų, išrinktų ne Tautos daugumos, bet kelių procentų rinkėjų – vos 100–200 tūkst. balsų už vieną „išrinktąją“ partiją iš visų 2,5 mln. rinkėjų. Ar ne per daug apgaudinėdami save ir „išrenkamus“ politikus švaistome savo balsus tokioms „Tautos mandatą“ įgyjančioms partijoms? Tiek partijos, tiek mūsų parlamentas, turėję tapti demokratijos ir atsidavimo Tautos bei valstybės reikalams pavyzdžiu, tiek prarado autoritetą, kad nebeturi Tautos pasitikėjimo ir pagarbos. Akivaizdu, kad tokie partijų „veiklos“ metodai, kai vienos partijos keičia kitas tik perimdamos ir išsidalindamos naudingus postus, negalvojant apie valstybę, Tautai jau pabodo.

Dėl šventinio sambūrio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną

Kovo 4-ąją, per Šv. Kazimiero šventę, Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinis centro skundą dėl Vilniaus savivaldybės sprendimo neleisti Kovo 11-osios pažymėti eitynėmis Gedimino prospektu.

Skundą šios organizacijos pateikė dėl, jų nuomone, dirbtinai ribojamos teisės rengti eitynes, kai sostinės valdžia nurodė galinti šiam renginiui skirti tik Upės gatvę, kur prieš kelerius metus vyko gėjų eitynės. Teismas nurodė, kad organizuojant valstybės šventes pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama valstybės institucijoms. Esą Kovo 11-ąją, kaip nurodė Vilniaus savivaldybė, Gedimino prospekte nuo 8 valandos bus statomos trys pakylos, nuo 14 iki 19 valandos vyks meno kolektyvų pasirodymai, o vėliau bus tvarkoma teritorija. Vis dėlto kyla klausimas, ar tikrai trijų valdiškų pakylų statyba įgis tokius grandiozinius užmojus, kurių neįmanoma suderinti su piliečių iniciatyva. Todėl kelios organizacijos išreiškė savo apsisprendimą pritarti patriotinėms jaunimo organizacijoms Kovo 11-ąją rinktis Vilniaus Katedros aikštėje ir eitynėmis Vilniaus senamiesčio Pilies ir Didžiojoje gatvėse pažymėti valstybės atkūrimo šventę. Vilniaus savivaldybė sprendimą dėl leidimo priims šiandien.

Gedimino prospektas užgrobtas, eikime į Pilies gatvę

Šiais metais Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė visai Lietuvai, kad ji gali viską. Pasirodo, keli už mūsų visų mokesčius išlaikomi tarnautojai turi teisę pasisavinti pagrindinę sostinės gatvę, o teismas, skelbiantis sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, toleruoja valdžiažmogių elgesį, pavadindamas tai pirmumo teise. Pagal tokią „geležinę logiką“, jei miesto susisiekimo transporto taisyklėse nurodyta, kad įlipti į transporto priemonę pirmumo teisę turi nėščios moterys ir pagyvenę žmonės, tai jie, pasinaudodami ta teise, gali iš viso kitų socialinių grupių neįleisti į transporto priemones. Niekas nepaneigė pasirodžiusių gandų, kad piliečiai su Trispalve ant peties į Gedimino prospektą tą šventinę ir visiems mums brangią dieną tiesiog nebus įleidžiami.

Metų klaipėdietis – pranciškonas

Kasmet vasario 16 dieną, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, Klaipėdoje teikiamas garbingas apdovanojimas – Klaipėdos miesto vėliava – už metų darbą, kuris skiriamas uostamiesčiui labiausiai nusipelniusiems asmenims. Šiemet šis apdovanojimas paskirtas ir įteiktas broliui pranciškonui kun. Benediktui Jurčiui OFM už veiklą sielovados, socialinėje ir kultūrinėje srityse. Jo iniciatyva Klaipėdoje 2007 metais pradėtas statyti Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus onkologijos centras, teikiantis dvasinę pagalbą žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis, bei jų artimiesiems. 2012 metais baigta statyti ir liepos 22 d. konsekruota šio centro koplyčia – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Joje jau teikiama dvasinė, psichologinė bei moralinė pagalba onkologinėmis ligomis sergantiems Klaipėdos ir aplinkinių savivaldybių gyventojams, vyksta pamaldos ir ligonių sielovada.

Kompozitorius, Vytautų prezidentas

Lietuvos kompozitorių sąjunga pranešė, kad vasario 23 dieną mirė žymus lietuvių kompozitorius, pedagogas, profesorius Vytautas Jurgutis. Jis gimė 1930 m. liepos 10 d. Šilalėje. 1948–1951 metais Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje mokėsi choro dirigavimo. 1951–52 metais šias žinias gilino Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1960 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos kompozicijos klasę pas prof. Julių Juzeliūną. Nuo 1961 metais V. Jurgutis buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, ne kartą rinktas į jos valdybą ir tarybą, buvo Muzikos fondo pirmininkas. Nuo 1961 metų Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) dėstė Muzikos teorijos disciplinas, 1969–1974 metais vadovavo Muzikos teorijos katedrai. Nuo 1974-ųjų – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Muzikos teorijos katedros docentas, nuo 1990 metų – profesorius.

Keramikos muziejaus vadovė

Vasario 27 dieną mirė dailininkė, Kauno Keramikos muziejaus vadovė Emilija Jėzualda Jaudegytė. Ji gimė 1941 spalio 29 dieną Kaune. Baigusi vidurinę mokyklą, 1961 metais įstojo į tuometinio Valstybinio dailės instituto Kauno vakarinį Taikomosios dailės skyrių, 1967 metais studijas baigė, įgydama keramikės specialybę. Dar studijuodama ji dirbo keramikos gamykloje „Jiesia“ dekoruotoja. Po studijų įsidarbino gide naujai atidarytoje Vitražo ir skulptūros galerijoje, dabar ten – Įgulos bažnyčia, nuo 1975 metų buvo šios galerijos keramikos skyriaus vadovė. E. J. Jaudegytė dirbo keramikos, grafikos ir akvarelės srityse, yra surengusi per dvidešimt personalinių parodų, jos darbai eksponuoti daugiau nei 70 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. E. J. Jaudegytės darbų turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus bei Lietuvos dailės muziejus.