Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tarp Kanados žmogžudžių misionieriavęs lietuvis

A†A kun. jubil. dr. Viktoras SKILANDŽIŪNAS
(1919 05 03–1944 05 07–2013 02 24)

Kun. dr. Viktoras Skilandžiūnas

Vasario 24 dieną, Kanados sostinėje Otavoje, mirė Vilkaviškio vyskupijos kunigas dr. Viktoras Skilandžiūnas. Jis gimė 1919 m. gegužės 3 d. Šakiuose, ketverius metus studijavo Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje ir vienerius – Kauno universitete. 1944 m. gegužės 7 d. Vilkaviškio Katedroje buvo įšventintas kunigu. Birželio 25-ąją Šakių bažnyčioje šventė Primicijas, bet netrukus, po trijų savaičių, dėl karo ir okupacijos negandų turėjo pasitraukti iš Lietuvos ir atsidūrė Vokietijoje. Padedant Augsburgo vyskupui, gavo darbą moterų vienuolyne Mindelheime, Bavarijoje. Ten darbavosi dvejus metus. 1946 metais Miuncheno universitete studijavo psichologijos mokslus, kartu atlikdamas kapeliono pareigas išeivių lietuvių stovykloje Bad Vorishofene. 1949 metais persikėlė į Kanadą, kviečiamas ten gyvenusių brolių Juozo, Prano ir Vlado. Kun. V. Skilandžiūnas apsigyveno Sadberio mieste, Ontarijo valstijoje, kur buvo nemažai lietuvių, dažniausiai dirbusių nikelio kasyklų darbininkais. Gavęs vietos vyskupo leidimą kunigas suorganizavo lietuvių katalikų misiją ir sekmadieniais aukodavo šv. Mišias. Po metų išvyko į Kvebeką tęsti pedagogikos studijų. 1952 metais įgijo pedagogikos daktaro laipsnį. Mokslinių tyrimų rezultatus apibendrino 1953 metais išleistoje knygoje prancūzų kalba „Le Problźm de l’éducation religieuse a notre Epoque“. Vėliau dar studijavo Toronto universitete, Viduramžių institute. Kartu pagelbėdavo pastoraciniame darbe lietuvių parapijose, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. 1954 metais persikėlė į Otavą, dirbo įvairiose kanadiečių parapijose vikaru, administratoriumi, kapelionu, bet ne klebonu, kadangi nepriklausė vietos vyskupijai. Joje neįsiteisino vien todėl, kad buvo patartas to nedaryti, tikėdamasis netrukus grįžti į Lietuvą. Tačiau vietos vyskupija vien todėl negalėjo mokėti užsitarnautos pensijos. Aplankė beveik visus Otavoje gyvenusius tautiečius, nuvykdavo ir pas Prembroko lietuvius. Jam teko ieškoti lėšų ir remontuoti bei atnaujinti Šv. Izidoriaus bažnyčią, įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo nutarimus. Apibūdinant to meto darbus ir veiklą šios parapijos 100-mečio sukakties leidinyje rašyta, kad tuo įspūdingu laiku tėvas Viktoras buvo „stiprybės ir humoro bokštas“.  Pagalba vargstantiems, dvasinės paramos reikalingiems ir nelaimingiems žmonėms buvo kunigo Viktoro gyvenimo būdas, filosofija ir savęs įprasminimas. Šiai misijai jis atidavė visą savo talentą, gyvenimą ir materialines išgales.

Apdovanotas talentais mokslui ir karšta meile liturgijai

A†A g. kan. teol. dr. Mindaugas PUIDOKAS (1971 03 09–1995 12 17–2013 02 24)

G. kan. teol. dr. Mindaugas Puidokas

Vasario 25 dieną, pirmadienį, Liškiavoje (Varėnos r.), koridoriuje prie savo kambario, rastas miręs šios parapijos rezidentas g. kan. teol. dr. Mindaugas Puidokas. Ant grindų sukniubusį savo pagalbininką pirmasis pamatė klebonas kun. Valius Zubavičius OP, bet niekuo jam nebegalėjo padėti. „Sekmadienį pavakary kunigas Mindaugas skundėsi, kad skauda širdį. Siūliau pakviesti gydytoją. Nesutiko. Sakė, turi vaistų. Paskutinį kartą kalbėjomės apie 22 valandą. Jau geriau jautėsi. Matyt, staiga sustojo širdis. Anksčiau jam jau yra buvęs širdies priepuolis. Labai gaila jauno žmogaus. Bet mes, kunigai, su mirtimi esame susitaikę. Dažnai tenka matyti mirštančius žmones“, – žiniasklaidai kalbėjo kun. V. Zubavičius OP.

Mirė dimisijos pulkininkas leitenantas Antanas Navaitis

Eidamas 100-uosius metus, mirė dimisijos pulkininkas leitenantas Antanas Navaitis. Jis gimė 1913 m. birželio 1 d. Alytaus apskrities Ūdrijos valsčiaus Cibiliekų kaime. Jo gyvenimo kelias – tai Lietuvos karininko kelias. 1933 metais jis pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, 1935 metais baigė Karo mokyklą (XVII laida) ir jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, o 1937 metais, baigus Aviacijos mokyklą, suteiktas II-os eilės karo lakūno vardas. A. Navaitis paskirtas į 3-čios bombonešių grupės 4-tą eskadrilę Zokniuose. 1940 metais jam suteiktas I eilės karo lakūno vardas. Karo aviacijoje skraidė 248 valandas. 1941 metais suimtas ir išvežtas į lagerį Norilske. 1947 metais iš lagerio grįžo į Lietuvą be teisės gyventi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo LAKS Vilniaus skyriaus pirmininkas, ilgalaikis LAKS centro valdybos narys, parašė ne vieną straipsnį apie Lietuvos kariuomenę. Išleido knygą „Karo lakūnai, kovoję dėl tėvynės laisvės“. Apžvelgdamas savo draugų ir savo svajonės išsipildymą jis rašė: „Karo aviacija nežuvo. Vėl pakyla į orą lėktuvai su Vyčio Kryžiais“. Už pasižymėjimą narsumu ir ištverme, ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę A. Navaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (1994), Vytauto Didžiojo ordino 3 laipsnio medaliu (1934), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Dariaus ir Girėno medaliu (1993), KAM medaliu „Už nuopelnus“ (2001), LAKS medaliu „Už nuopelnus“ (2004).