Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Benediktas XVI apie šv. Petro tarnystę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė SDB

Gyvenimo dovanojimas kitiems

Laukiant ir meldžiantis už prasidedančią kardinolų elektorių (dar neturinčių 80 metų) konklavą, kurioje turi būti išrinktas naujasis Popiežius, dabar Vatikane vyksta parengiamieji svarstymai dalyvaujant visiems Kardinolų kolegijos nariams. Verta prisiminti dabar jau atsistatydinusio popiežiaus emerito Benedikto XVI mokymą apie svarbiąją apaštalo šv. Petro tarnystę. Kaip tik šiuo atžvilgiu reikėtų pirmiausia vertinti paskutinę Šventojo Tėvo viešą kalbą, pasakytą vasario 27 dieną, abdikacijos išvakarėse, per bendrąją trečiadienio audienciją, kurioje dalyvavo 150 tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio. Ta 20 minučių kalba, kuri susirinkusiųjų plojimų buvo pertraukta net devynis kartus, dabar neretai vadinama Benedikto XVI „dvasiniu testamentu“. Joje Šventasis Tėvas dar kartą išsamiau aptarė savojo atsistatydinimo priežastis, nepalikdamas jokių abejonių dėl sprendimo teisingumo, nors ir pripažindamas, kad tas įvykis, pirmasis per beveik 600 metų, daug kam galėjo sukelti didelę nuostabą.

Nelemtas pabėgimasir lemtingas sugrįžimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Pagrindinis žmogaus tikslas yra Dievas, nes Jame yra viskas, kas svarbiausia ir ko labiausiai reikia sielai. Atsižadėti Jo – pjauti tiesos šaką, ant kurios sėdime. Ieškoti ir atrasti Jį – perkalti savo nuodėmės pjūklą į tikėjimo skydą, kuriuo sutrupintume piktojo nuodingas strėles, ir, pakėlę galvas aukštyn, sakytume: „Aš tik dėl to Jėzaus ieškojau, kad Jis man dar negimus mane pamilo ir pašaukė mane vardu“.

Žemaičiai mini krikšto jubiliejų Romoje

Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčia Romoje

Šiemet švenčiamos Žemaitijos krikšto pradžios 600 metų sukakties ir visoje Bažnyčioje minimų Tikėjimo metų proga šiomis dienos Romoje lankosi didelė žemaičių piligrimų grupė – daugiau kaip 600 žmonių. Jubiliejinės piligrimystės programoje – malda Romos didžiosiose bazilikose, katakombose, Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje, kurioje saugomos prie Žemaitijos christianizacijos daug prisidėjusių jėzuitų įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos relikvijos, kurioje palaidotas pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila.

Kovo 11-oji ir Tautos orumas

Pirmadienį minėsime 23-iąsias valstybės atkūrimo metines. Tai nėra daug, turint galvoje, kokiuose pavojuose teko atsidurti Tautai per beveik 50 sunkios ir skausmingos okupacijos metų, bet gana daug, lyginant su prieškario nepriklausomybės metais, kai iš 120 metų priespaudos prisikėlusi valstybė suklestėjo ir materialiu gyvenimu, ir kultūra, ir dvasia, ir savo dvasios milžinais, garsinusiais atgimusią valstybę. Tad dabar, klaidžiojant mums daugybėje neišsprendžiamų problemų ar net nematant idealistinio siekio jas sprendžiant, tai jau darosi sunkiai paaiškinama. Tos problemos atsiveria kasmet, kai tik minėdami atkurtosios nepriklausomybės metines matome ties neįveikiamais sunkumais klumpančius mūsų politinius vadus. Mūsų politikai gaišta brangų laiką, spręsdami ne Tautos dvasinio pakilimo klausimus, bet smulkius savitarpio ginčus. Tad ne veltui tenka stebėti jų kasdien vis krintantį žemyn ir žemyn autoritetą. Ar nepasieksime tokio lygio, kad į rinkimus neateis net ir tas trečdalis, kuris vos ateina dabar po didelių raginimų ir įtikinėjimų apie tariamą demokratiją? Tautai opias problemas spręsti paliekama tik grupelei politikų, išrinktų ne Tautos daugumos, bet kelių procentų rinkėjų – vos 100–200 tūkst. balsų už vieną „išrinktąją“ partiją iš visų 2,5 mln. rinkėjų. Ar ne per daug apgaudinėdami save ir „išrenkamus“ politikus švaistome savo balsus tokioms „Tautos mandatą“ įgyjančioms partijoms? Tiek partijos, tiek mūsų parlamentas, turėję tapti demokratijos ir atsidavimo Tautos bei valstybės reikalams pavyzdžiu, tiek prarado autoritetą, kad nebeturi Tautos pasitikėjimo ir pagarbos. Akivaizdu, kad tokie partijų „veiklos“ metodai, kai vienos partijos keičia kitas tik perimdamos ir išsidalindamos naudingus postus, negalvojant apie valstybę, Tautai jau pabodo.

Svarbu dirbti Lietuvai

Seimo narys Rytas Kupčinskas Redo Vilimo (Fotobankas) nutrauka

Mūsų pašnekovas – Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas bei Aleksoto ir Vilijampolės apygardoje išrinktas Seimo narys Rytas KUPČINSKAS, priklausantis opozicinei Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Gal prisimenate, kur buvote ir ką veikėte 1990-ųjų kovo 11-ąją? Kokius jausmus tada patyrėte?

Pirmiausia buvo didžiulis pakilimas visoje Lietuvoje. Kaune į Aukščiausiąją Tarybą visose šešiolikoje apygardų buvo išrinkti Sąjūdžio kandidatai. Įdėmiai stebėjome Aukščiausiosios Tarybos posėdžio darbą. Kaune džiaugėmės kartu su visais, kad Lietuva vėl bus laisva, kad tai, dėl ko paskutiniuosius dešimtmečius prieš sovietų okupaciją kovojo laisvės kovotojai, partizanai, neginkluoto pasipriešinimo dalyviai, pagaliau įvyko.

Valstybės atkūrimo dieną apdovanoti geriausieji

Gintarė Martinaitienė

Lukšiuose labiausiai nusipelniusieji pagerbti „Žmogus yra didis“ nominacijomis

LUKŠIAI. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją, čia viešėjęs ir pranešimą skaitęs Vilniaus edukologijos universiteto Visuotinės istorijos katedros asistentas Mindaugas Nefas pripažino, kad tik atvykęs į Lukšius pajuto, jog čia tikrai švenčiama šventė – groja muzikantai, aplink daug žmonių. Juk taip ir turi būti – šventė yra šventė, o nusiskundimams – ne vieta ir ne laikas. Žinoma, viskas priklauso nuo žmogaus. Pasak M. Nefo, šventė pirmiausia turi būti galvoje, širdyje. Svečias aiškino, kad pabudę Šv. Kalėdų rytą jaučiamės ypatingai, be paaiškinimų jaučiame, jog  yra šventės diena. Taip turėtų būti ir su Vasario 16-ąja. Be to, pasak pranešėjo, šią ypatingą dieną turėtume atsakyti į keletą klausimų: kas aš esu, koks mano kelias, koks mūsų kelias ir ką kiekvienas galime padaryti, kad tas kelias būtų tiesesnis? Juk ne vienas geba kelti klausimą – „Kas man iš tos Lietuvos?“ M. Nefas ragina klausimą formuoti kitaip – „O kas Lietuvai iš manęs? Kas iš manęs, jei nesugebu padėti kaimynui, artimam ar sau, kad gyventume geriau, optimistiškiau?“ Tad galbūt dažniau reikėtų žvelgti ne į žemę, kaip esame įpratę, o į dangų. Visgi labiausiai, kaip pastebėjo istorikas, mums trūksta savarankiškumo ir iniciatyvos. Juk per 50 okupacijos metų pripratome, kad viską už mus daro valdžia – valo gatves, organizuoja renginius, į juos kviečia dalyvius, o žmogui tereikia ateiti ir klausyti. Tačiau gal jau reikėtų išmokti gyventi be šio „palikimo“? M. Nefas klausė, ar ne laikas kiekvieną rytą keltis lyg į žygį už save, už Lietuvą, sąžiningai dirbti, laisvai, iniciatyviai ir savarankiškai mąstyti. Juk valstybė – kiekvienas žmogus, kiekvienas iš mūsų, nuo kurių ir priklauso, kaip gyvename, kur einame. Pagaliau yra daugybė dalykų, kuriais lietuviai sugeba didžiuotis. Tad ar tai – ne valstybingumo pagrindas? Tik vėlgi, galbūt to nematome, nenorime matyti ar pripažinti...

Kada nors vėliau...

Gintaras Visockas

Ar galima Lietuvą traktuoti esant teisine valstybe? Greičiausiai teisūs skeptikai, įsitikinę, jog mūsų šalis vis dar stovi ant itin netvirtų, nuolat klibančių demokratijos pastolių. Štai vasario 21-ąją Seime surengta apskritojo stalo diskusija „Piktnaudžiavimas, lengvabūdiškumas ar normali praktika: ar tikrai asmenys suimami tik tada, kai būtina?“ Ją organizavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos advokatūra. Tądien Seimo Konstitucijos salėje pranešimus perskaitė advokatas, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas prof. dr. Raimundas Jurka, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas Aloyzas Kruopys ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius. Diskusijose dalyvavo advokatai Adomas Liutvinskas, Arūnas Marcinkevičius, Remigijus Merkevičius, Valdemaras Bužinskas, Rimas Andrikis, Rolandas Tilindis. Savo nuomonę apskritojo stalo diskusijoje pateikė Vilniaus Universiteto Baudžiamosios justicijos katedros profesorius Gintaras Goda, Generalinis prokuroras Darius Valys, Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis, Lietuvos Advokatų tarybos pirmininkė Liudvika Meškauskaitė, Vilniaus ir Klaipėdos apygardų teismų pirmininkai... Apskritojo stalo diskusijoje buvo gvildenama užtektinai daug nerimą keliančių temų. Viena iš jų – griežčiausios kardomosios priemonės taikymo Lietuvoje ypatumai. Oficialūs statistiniai duomenys byloja, jog Lietuvos teisėsauga pamėgusi įtariamiesiems ir kaltinamiesiems taikyti tik pačias griežčiausias kardomąsias priemones.  Lietuva Europos Sąjungoje garsėja kaip valstybė, itin pamėgusi suėmimo procedūras. Tirdami bylas mūsų prokurorai prašo įtariamuosius arba kaltinamuosius dažniausiai suimti, nes laisvėje laukdami teismo jie, suprask, mėgins slėptis arba daryti poveikį liudytojams. O mūsų teismai, spręsdami, kokią kardomąją priemonę racionaliausia taikyti, dažnusyk svarbesniais palaiko kaltintojų, bet ne advokatų argumentus. Taigi šiandien garsėjame kaip represinės valstybės bruožų turinti šalis, be griežčiausios kardomosios priemonės taikymo nematanti jokių kitų išeičių. Vos tik atsirado įtarimų, jog pilietis nusižengė, tuoj skubame pasodinti jį už grotų, kad teismo lauktų būtent tardymo izoliatoriuje, atskirtas nuo viso pasaulio. Net ten, kur būtų galima pritaikyti tokias priemones, kaip namų areštas, draudimas bendrauti su konkrečiai nurodytais asmenimis ar rašytinis pasižadėjimas neišvykti, mūsų prokurorai siūlo ir teisėjai dažnai sutinka taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Priežasčių, kodėl Lietuva yra viena iš labiausiai Europos Sąjungoje negailestingų šalių kaltinamiesiems bei įtariamiesiems, – ne viena.