Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tarp Kanados žmogžudžių misionieriavęs lietuvis

A†A kun. jubil. dr. Viktoras SKILANDŽIŪNAS
(1919 05 03–1944 05 07–2013 02 24)

Kun. dr. Viktoras Skilandžiūnas

Vasario 24 dieną, Kanados sostinėje Otavoje, mirė Vilkaviškio vyskupijos kunigas dr. Viktoras Skilandžiūnas. Jis gimė 1919 m. gegužės 3 d. Šakiuose, ketverius metus studijavo Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje ir vienerius – Kauno universitete. 1944 m. gegužės 7 d. Vilkaviškio Katedroje buvo įšventintas kunigu. Birželio 25-ąją Šakių bažnyčioje šventė Primicijas, bet netrukus, po trijų savaičių, dėl karo ir okupacijos negandų turėjo pasitraukti iš Lietuvos ir atsidūrė Vokietijoje. Padedant Augsburgo vyskupui, gavo darbą moterų vienuolyne Mindelheime, Bavarijoje. Ten darbavosi dvejus metus. 1946 metais Miuncheno universitete studijavo psichologijos mokslus, kartu atlikdamas kapeliono pareigas išeivių lietuvių stovykloje Bad Vorishofene. 1949 metais persikėlė į Kanadą, kviečiamas ten gyvenusių brolių Juozo, Prano ir Vlado. Kun. V. Skilandžiūnas apsigyveno Sadberio mieste, Ontarijo valstijoje, kur buvo nemažai lietuvių, dažniausiai dirbusių nikelio kasyklų darbininkais. Gavęs vietos vyskupo leidimą kunigas suorganizavo lietuvių katalikų misiją ir sekmadieniais aukodavo šv. Mišias. Po metų išvyko į Kvebeką tęsti pedagogikos studijų. 1952 metais įgijo pedagogikos daktaro laipsnį. Mokslinių tyrimų rezultatus apibendrino 1953 metais išleistoje knygoje prancūzų kalba „Le Problźm de l’éducation religieuse a notre Epoque“. Vėliau dar studijavo Toronto universitete, Viduramžių institute. Kartu pagelbėdavo pastoraciniame darbe lietuvių parapijose, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. 1954 metais persikėlė į Otavą, dirbo įvairiose kanadiečių parapijose vikaru, administratoriumi, kapelionu, bet ne klebonu, kadangi nepriklausė vietos vyskupijai. Joje neįsiteisino vien todėl, kad buvo patartas to nedaryti, tikėdamasis netrukus grįžti į Lietuvą. Tačiau vietos vyskupija vien todėl negalėjo mokėti užsitarnautos pensijos. Aplankė beveik visus Otavoje gyvenusius tautiečius, nuvykdavo ir pas Prembroko lietuvius. Jam teko ieškoti lėšų ir remontuoti bei atnaujinti Šv. Izidoriaus bažnyčią, įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo nutarimus. Apibūdinant to meto darbus ir veiklą šios parapijos 100-mečio sukakties leidinyje rašyta, kad tuo įspūdingu laiku tėvas Viktoras buvo „stiprybės ir humoro bokštas“.  Pagalba vargstantiems, dvasinės paramos reikalingiems ir nelaimingiems žmonėms buvo kunigo Viktoro gyvenimo būdas, filosofija ir savęs įprasminimas. Šiai misijai jis atidavė visą savo talentą, gyvenimą ir materialines išgales.

1970 metais jis tapo kalinių kapelionu Otavos Carleton sulaikymo centre, Rideau pataisos centre ir Perto kalėjime. 1971-1973 metais studijavo Otavos Šv. Povilo universitete, kur įgijo psichologijos magistro laipsnį. Po to dvylika metų jam užteko stiprybės, pasiaukojimo ir žinių darbui su bene labiausiai komplikuoto likimo ir charakterio žmonėmis – jis buvo keturių kalėjimų kapelionas-koordinatorius. Kaip knygoje „Misionierius“ (2003) rašė kunigo sūnėnas prof. dr. Vytautas Pranulis, jo dėdė stengėsi sudaryti galimybes nelaisvėje esančiam žmogui atsiskleisti ir atrasti dvasinę savimonę. Kadangi kaliniai serga negatyvizmo liga, todėl svarbu, kad dvasios vadovas trykštų džiaugsmu, meile ir orumu, o būtent tokia sąlyga yra būtina kiekvienam, norinčiam dirbti kalinių sielovadoje, ir tik toks kapelionas bus jiems geriausias sielos vaistas. Kalėjimas – sunki vieta dirbti. Įsivaizduokime, kaip kunigas aukoja šv. Mišias tvankioje kalėjimo kameroje, apsuptas penkių žmogžudžių. Prakaitas išpila, širdis greičiau ima plakti. Nors kaliniai yra pavojingi ir nieko prie jų neprileidžia, bet jei jie prašo kapeliono, kad šis aukotų šv. Mišias, sargai turi kunigą įleisti. Kunigas Viktoras greitai suprato, kad būti kapelionu – labai sunkus uždavinys. Keli ankstesnieji gavo nervų sukrėtimus, kiti pabėgo palikę pareigas po pusmečio, o kunigo Viktoro pirmtakas sakė penkerius metus kentėjęs kaip pragare. Jam pačiam pradžia irgi buvusi kritiška, gal po pusmečio norėjosi viską mesti, nes jautėsi bejėgis padėti tiems, kurie praradę tikėjimą, moralę, meilę ir viltį, nuo mažens mėtyti iš vienos šeimos į kitą, skriaudžiami, nekenčiantys savęs ir kitų. „Turbūt Šventoji Dvasia kalbėjo į mane, kad kreipčiausi į Kristų, prašydamas pagalbos, – viename interviu prisiminė kun. V. Skilandžiūnas. – Pradėjau atsiklaupęs melstis iš nusivylimo ir baimės. Kada aš pradėjau melstis, viskas pradėjo gerėti. Tikras stebuklas įvyko. Tikras stebuklas“. Be to, kapelionas sakė, kad jo kunigystės visų vilčių išsipildymas įvyko tik dirbant kalėjime. Pasak kun. V. Skilandžiūno, „pasėdėti“ kalėjime reikėtų visiems, ypač kunigams ir vienuoliams, nes krikščioniškoji meilė nėra išbaigta, jei netarnaujama vargšams – tai prilygsta žmogui, turinčiam pilnus aruodus javų ir nesidalijančiam su iš bado mirštančiu artimu. „Juk Kristus mylėjo ir gynė vargšus, apaštalai ir šventieji darė tą patį. Ne kitaip turim elgtis ir mes“, – sakė kunigas Viktoras. Jam reikėjo rūpintis ne tik kaliniais katalikais, kurių buvo dauguma, bet ir kitų religijų nuteistiesiems organizuoti pasimatymą su jų pastoriais. Kaliniai ateidavo į kapeliono kambarėlį įvairiais reikalais: pasiskųsti, pasiguosti, išsiverkti, paprašyti pagalbos šeimai, ateiti į teismą. Vakarais, grįžęs į namus, kunigas Viktoras dažnai įvairiais reikalais skambindavo kalinių giminėms, kitiems kapelionams. Jei kalėjime būdavo krizinės situacijos, vidury nakties sulaukdavo skambučių iš administracijos. Ilgas valandas užimdavo „popierizmas“ – reikėdavo rašyti programas, referuoti savo darbą, posėdžių protokolus. Dabar kapelionai skiriami penkeriems metams, o kunigas Viktoras išbuvo dvylika. Per tą laiką keturi kaliniai tapo protestantų, o vienas – katalikų kunigais ir dabar patys skelbia Dievo žodį kalėjimuose. Džiugu būdavo, kai sutikę buvusį kapelioną paprašydavo sutuokti, pakrikštyti vaiką, bet svarbiausia, kad jie suradę viltį. Kun. V. Skilandžiūnas gaudavo gausybę laiškų iš buvusių kalinių, kuriuose rasdavo padėką už sugrąžintą gyvenimo viltį, jie aprašydavo savo dvasinius išgyvenimus.

1984 metais kunigas Viktoras tapo Otavos lietuvių kapelionu, lankė tautiečius, nors ir ne vienuolis, apsigyveno dominikonų vienuolyno kukliame kambarėlyje. Giliai suprasdamas kiekvieną žmogų, neskubėjo jo smerkti, toliau gelbėjo vargstantiems, nelaimingiems, dvasinės ir materialinės pagalbos reikalingiems.

Nuo 1988 metų dažnai lankė Lietuvą, gimtosios Šakių parapijos bažnyčioje 1994-aisiais šventė 50 metų kunigystės jubiliejų. Švenčiant kunigystės 60-metį, 2004 m. kovo 16 d., jubiliatui popiežius Jonas Paulius II, suteikė ypatingą apaštališką palaiminimą (Daugiau apie tai – „XXI amžius“, „Lietuvis kunigas tarp Kanados žmogžudžių“, 2004 05 28, nr. 41).

Kun. dr. V. Skilandžiūnas 69 metus vykdė kunigišką tarnystę išeivijoje. Garbingo kunigo darbai, tarnystė Dievui ir Jo Bažnyčiai, atsispindi jo paties ir apie jį parašytose knygose, išleistose lietuvių, anglų, prancūzų kalbomis. Vienoje iš knygų „Už kalėjimo sienų: kalinių laiškai kapelionui“, galima plačiau susipažinti su šia kilnia asmenybe.

Laidotuvių šv. Mišios už mirusį kunigą kovo 2 dieną aukotos Lietuvos kankinių parapijoje, kun.  V. Skilandžiūnas palaidotas Šv. Jono lietuviškose kapinėse.

Romas BACEVIČIUS

© 2013 „XXI amžius“