|
Reikėjo berniukams... laisvos Lietuvos
Vincas Tumosa
Tai bus pasakojimas apie tuos jaunus patriotiškai nusiteikusius drąsuolius, kurie liko laisvės kovų ar tyliosios rezistencijos istorijos užribyje, bet jų drastiški poelgiai surado atgarsį žmonių mintyse ir širdyse, primindami, kad ne visi dar prisitaikę prie socializmo idėjų ir gyvenimo būdo, kad jaunimas dar išsaugojo priešinimosi okupantams dvasią, paveldėjo ją iš ginkluotos rezistencijos kovų dešimtmečio, Romo Kalantos aukos ir vis stipriau įsigaunančios tyliosios rezistencijos liepsnos.
1983 m. gruodžio 18 d. anksti rytą alytiškiai, eidami pro Vykdomojo komiteto pastatą liko nustebę: ant sienos baltais dažais buvo užrašyta: Šalin sovietus! Šūkis ne vienam badė akis, o ypač tuometinės teisėtvarkos ir saugumo įstaigų darbuotojams. Natūraliai žmonėms kilo klausimai: vieniems kas tie drąsuoliai, kitiems kas tie chuliganai? Aišku, tvarkos sergėtojai ėmėsi priemonių: šūkis buvo bematant uždažytas, po dešimties dienų drąsuoliai sulaikyti, o po dviejų mėnesių nuteisti. Tačiau alytiškiai dar ilgai prisiminė ir kitiems papasakodavo, kas ten pas juos, Alytuje, įvyko.
Pradėjus internete skelbti slaptus KGB archyvų dokumentus (www.kgbveikla.lt), tarp jų radosi ir LSSR KGB Alytaus miesto skyriaus vadovo pranešimas, kuriame detaliai aprašytas minėtas nakties žygis, kurį atliko broliai Valdas ir Algis A. Vienam iš jų tada buvo 16, kitam 17 metų, o talkino nepilnametė Sigita J. Pranešime, pagrįstame sulaikytųjų apklausos medžiaga, rašoma, kad minėtos dienos 15 val. Valdas A., susitaręs su Sigita J., iš namų pasiėmė butelį su baltais dažais, o mergaitė teptuką, ir abu nuėjo į miesto parką. Ten nusprendė, kur ir ką užrašyti. Kadangi dar buvo šviesu, dažus su teptuku paslėpė prie parko tualeto ir nuėjo į šokius. Jiems pasibaigus, pasiėmė minėtas priemones ir patraukė prie miesto Vykdomojo komiteto pastato. Ten ant sienos Valdas iš chuliganiškų paskatų užrašė antitarybinį šūkį, o Algis su Sigita saugojo, kad niekas nepamatytų. Paskui trijulė per parką pasuko į S. Dariaus ir S. Girėno gatvę. Eidami pro Partijos rajono komitetą, butelį su dažais sviedė į pastato langą ir iškūlė stiklą.
Gruodžio 28 d. Valdas buvo milicijos sulaikytas ir jam pateiktas kaltinimas pagal LSSR BK 225 straipsnį. Be to, tyrimo metu broliams buvo surastas ir pridėtas kriminalinis nusikaltimas. Liaudies teismas Alytuje 1984 m. vasario 24 d. viešame posėdyje nuteisė Valdą A. 3 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant sustiprinto režimo kolonijoje, o brolį Algį 3 metams bendrojo režimo kolonijoje.
Kitą akciją jau kiti jaunuoliai įvykdė Simne 1984 m. vasario 1112 d. Tvarkos sergėtojai užfiksavo, kad miestelyje nuo taupomosios kasos pastato nuplėšta SSRS valstybinė vėliava su juodu kaspinu ir sudeginta (tada visoje SSRS buvo paskelbtas gedulas dėl SSKP generalinio sekretoriaus J. Andropovo mirties), o LSSR vėliava, kabėjusi prie Vykdomojo komiteto, buvo nuimta nuo stiebo, padegta ir jos likučiai išmesti į šiukšliadėžę prie Gilučio restorano. Šios akcijos kaltininkai buvo išaiškinti ir nubausti pagal LSSR BK 199/2/ str.: Romas B. vieneriems metams ir šešiems mėnesiams griežto režimo kolonijoje, Gintautas Z. tam pačiam terminui bendrojo režimo kolonijoje, o nepilnametis Romas A. perduotas svarstyti Nepilnamečių komisijai, kuri skyrė 30 rub. baudą tėvams.
Tuometiniai teisėsaugos tarnai šių jaunuolių veiksmus traktavo kaip chuliganiškus poelgius, nes politinių protestų aktų prieš pačią pažangiausią ir demokratiškiausią tarybinę santvarką tada nebuvo numatyta: visi turėjo būti už ją ir nė vieno prieš.
Didesnį susirūpinimą Alytaus saugumiečiams sukėlė patikimo asmens A. pranešimas apie mieste besikuriančią pogrindinę antitarybinę moksleivių organizaciją, kuri planavo turėti savo tipografiją, antspaudą ir pan. Jos pavadinimas socializmo ideologijos saugotojams sukėlė nerimą. Socialistų tautinio atgimimo sąjunga (STAS) taip ji buvo pavadinta. Matyt, jaunieji jos kūrėjai pirmąjį žodį pasirinko kaip žaibolaidį, kad ji režimui atrodytų ideologiškai nepavojinga, tačiau likusieji trys netolimoje ateityje kilsiančio Sąjūdžio pranašai jau buvo įtartini.
Dėl to Alytaus miesto KGB skyriaus viršininkas į LSSR saugumo komitetą parašė ne pranešimą, o specpranešimą, kuriame išdėstė, kaip buvo susekta organizacija ir ką jos nariai suspėjo nuveikti. Paaiškėjo, kad sekti net ir nereikėjo jie patys atėjo į rankas.
Egidijus D. paklausė savo dėdės, pas kurį gyveno, patarimo, kaip jam pasielgti, nes gavo draugų pasiūlymą stoti į kuriamą jaunimo antikomunistinį pogrindį. Tas dėdė, kaip KGB užverbuotas patikimas asmuo, atliko savo užduotį informavo saugumiečius, o šie pakalbino Egidijų, kuris operatyviniam darbuotojui atskleidė visą sumanymą, nurodė organizacijos steigėjų Kastyčio K., Vido V. pavardes, papasakojo apie susirinkimą, slaptai vykusį viename Kaštonų gatvės namo rūsyje, kuriame dalyvavę šeši nariai ir buvę supažindinti su veiklos programa. Nors lapelis su programa ten pat buvo sudegintas, tačiau vėliau jo kopija atsidūrė valstybės saugumo sergėtojų rankose, ir šie ėmė sekti organizacijos narius, stengdamiesi užkirsti kelią priešiškiems jų veiksmams mieste. Saugumiečiams, kaip rašoma pranešime, buvo svarbu išaiškinti žmones, įkvėpusius ir kursčiusius jaunuolius burtis į šią organizaciją, sužinoti jos veiklos tikslus ir planus.
Aštuntajame dešimtmetyje KGB dėmesys nuolat buvo nukreiptas į katalikų kunigus, vienuoles, katalikišką jaunimą eucharistijos bičiulius, piliečius, susirašinėjančius su giminaičiais užsienyje, iš įkalinimo vietų sugrįžusius politinius kalinius bei žmones, besidominčius vakarietišku gyvenimu: jį giriančius ir nepalankiai atsiliepiančius apie sovietinę tikrovę. Tai atsispindi skelbiamose KGB padalinių ataskaitose centrui. O kiek čia šmėsčioja slapyvardžių agentų, patikimų asmenų ir kitokių stukačių, sekusių tuos žmones ir skundusių savo globėjams KGB operatyvininkams! Kartais žmonės ne savo valia tapdavo jų parankiniais. Mes, mokytojai lituanistai, gavome mokyklos direktoriaus pavedimą sukurti rišlų diktanto tekstą, kuriame būtų panaudoti žodžiai okupantai, raudona, žalia, geltona, šalin ir panašūs, jį padiktuoti visų grupių moksleiviams ir lapelius atiduoti jam. Tik vėliau direktorius man paslapčiomis pasakė, kad čia įjunko lankytis toks saugumo operis ir daug kuo domisi. Kūrėme, diktavome, o moksleiviai rašė, tačiau pirmieji tekstus tikrino saugumiečiai atliko rašysenos grafologinę analizę, nes kažkur mieste rado priklijuotą patriotinį atsišaukimą, parašytą jauno žmogaus ranka, su anais pavartotais žodžiais. Tačiau išvadų padaryti turbūt nesuspėjo po metų prasidėjo perestroika.
Šiandien, kai jau turime visą Lietuvoje vykusios tyliosios rezistencijos vaizdą, galime teigti, kad šių ir kitų Lietuvos jaunuolių įvykdyti drąsūs protesto aktai skelbė žmonėms apie bręstantį nepasitenkinimą sovietinėje visuomenėje įsigalėjusiu blogiu ir kvietė priešintis jam aktyvesnėmis priemonėmis. Kol vyresnieji per pogrindinę spaudą konstatavo faktus ir protestavo dėl žmogaus teisių pažeidimų, dalis jaunimo ėmėsi radikalesnių veiksmų. Pirmiausia jaunuoliai parodė, kad jų kartai ne vis tiek, kokios muzikos turi klausytis, kurios valstybės vėliavą turi kelti ir kieno valdžia Lietuvoje turėtų tvarkyti krašto ūkį ir žmonių likimus. O kur dar tėvų ir senelių patirtos nuoskaudos iš okupacinės valdžios, kuriai privalo būti ištikimi...
Jie troško aukštesnio dangaus, platesnių kelių ir istorinės tiesos...
© 2013 XXI amžius
|