Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

14-oji kamera

Verutė Gruodytė

Onutė Staugaitytė ir Verutė Gruodytė 1955 metais Irkutske

1947 m. birželio 19 d. buvo mano gimtadienis. Mane pasveikino man labai brangus jaunuolis su 21 bijūnų žiedu. Buvau labai maloniai pradžiuginta. Deja, birželio mėn. 21 d. mane areštavo: tą dieną buvau Didžiasalio vidurinėje mokykloje, nes baigėme egzaminuoti ketvirto skyriaus mokinius. Reikėjo sutvarkyti dokumentus. Tuo metu atėjo vienas partizanas apsižvalgyti, ar galima ateiti į mokyklą visam būriui pailsėti. Tą poilsį organizavo kaimyno sūnus – partizanų ryšininkas. Dėkui Dievui, kad kažkieno perspėti vyrai neatėjo. Matyt, žmonės pastebėjo, kad kaimą apsupo rusų kariai ir prisiartino prie mokyklos. Tikriausiai, buvo garantuoti, kad užpuls visą būrį, bet suėmė tik mus keturis: partizaną, šeimininką, jo seserį ir mane. Vėliau Vilniaus kalėjime į pasimatymą atvažiavusi mano mama papasakojo, kad išdavė tas kaimyno sūnus. Jis, pasirodo, tarnavo okupantams. Partizanai jį nubaudė aukščiausia bausme.

Sunkiausi kankinimai buvo savame stribyne: čia daug buvo nukankinta mirtinai. Po kelių dienų niekinimo ir kančių mane išvežė į Lazdijų rajono kalėjimą. Ten irgi buvo ne mažiau žiaurumo, bet rečiau kviesdavo tardyti. Tai vykdavo dažniausiai naktį, įjungus radiją, kad nesigirdėtų jų keiksmažodžių ir kalinių aimanų. Čia patardę savaitę išvežė į didesnį – Marijampolės – kalėjimą. Į šį kalėjimą buvo suvežti aplinkinių rajonų kaliniai tolimesniam tardymui ir galutiniam nuteisimui.

Čia, 14-oje kameroje, kalėjo Onutė Staugaitytė, su kuria artimai susidraugavome. Mes abi vadovavome kameros pogrindžio veiklai, kad bent iš dalies užpildytume mūsų pavogtos jaunystės spragą. Mums pritarė daugelis kameros moterų. Už tą veiklą dažnai buvo apmokama karceriu.

Nežinau, kada kalėjimas statytas, bet sprendžiant iš to, kad prie sienos buvo grandine pritvirtintos keturios geležinės lovos, ši patalpa buvo skirta keturiems žmonėms (matyt, kai kalinys eidavo miegoti, lovą nuleisdavo), o mūsų buvo trisdešimt. Mes vos galėjome tilpti ant grindų susėsti ant savo maišelių. Naktį turėjome sugulti labai tvarkingai, viena prie kitos ant šono iš abiejų kameros pusių. Kojos abipusiai siekdavo krūtines. Naktį apsiversti ant kito šono galėjome tik pagal komandą, kad vėl visos sutilptume atsigulti.

Onutė vadovaudavo maldoms. Ji atmintinai mokėjo Švč. Marijos litaniją, rožinį, daug giesmių ir šv. Mišių lietuvišką tekstą. Žinoma, melsdavomės labai tyliai. Rožinius pasidarydavome iš duonos, kurią duodavo kalėjime. Paimi minkštimo ir suki delnuose, kol ant delno lieka duonos glaistas. Iš jo darai karoliukus ir suveri ant siūlo taip, kaip normalų rožančių. Tiems rožiniams pasiūdavome juodos medžiagos mažytį maišelį ir jį išsiuvinėdavome. Siuvinėti mokėjo daugelis. Spalvotus siūlus ištraukdavome iš savo spalvotų skarelių. Adatų gavome iš namų ne paštu, bet siuntiniuose, su kuriais prie kalėjimo vartų stovėdavo motinų, seserų ir kitų artimųjų eilės, nesvarbu, koks buvo oras. Kartu su maistu paprašydavome, kad atneštų ir rūkomojo popieriaus, kurį galėdavome gauti tik kartu su tabaku. Ant plono rūkomojo popieriaus parašydavome laiškelius namiškiams, kuriuos įsiūdavome į maišelių siūlę. Gavus siuntinį leisdavo grąžinti anksčiau atneštus maišelius. Maišelių siūlėse gaudavome pieštukų šerdelių gabaliukus. Juos siuntėjai sulaužydavo, kad neužtiktų tikrinant, nes tada nutraukdavo siuntinių perdavimą. Adatų gaudavome svogūnų galvutėse. Baltos medžiagos maišelius pasilikdavome siuvinėjimui. Aštrių peiliukų pasigamindavome išmušusios lango stiklą. Žinoma, juos suslėpti reikėdavo į grindis. Gautą su rūkomuoju popieriumi tabaką perduodavome vyrams.

Labai daug laiko užimdavo laiškų (ant rūkomojo popieriaus juostų) rašymas į kitas kameras bendrabyliams ir pažįstamiems. Reikėdavo taip rašyti, kad prižiūrėtojas nepastebėtų per durų akutę. Su kitomis kameromis susikalbėdavome ir Morzės abėcėle. Visa ši veikla, jeigu pagaudavo, būdavo apmokama karceriu. Laiškučius pasirašydavome slapyvardžiais. Onutės slapyvardis buvo „Baltija“, mano – „Šiaurinė“. Mes abi bendrai rašydavome ir visos kameros vardu. Taip ir vyrai mums rašydavo. Daug juokaudavome – juk buvo mūsų jaunystė. Taip pakeldavome vieni kitiems nuotaiką.

Mūsų su Onute darbas buvo ne tik rašyti, bet ir perduoti tuos laiškučius. Siuntą pakuodavome į pergamentinį popierių, maždaug sprindžio ilgio, pločio per tris pirštus. Dėl švaros kameroje sėdėjome be batų. Vieną kartą per dieną išvesdavo pasivaikščioti dešimčiai minučių. Tuo laiku mes turėdavome perduoti paruoštą siuntą į dvi kameras. Su kaimynais Morzės abėcėle susitardavome, kad avalynę apsiausime prie vienos kameros, o grįždamos nusiausime prie kitos. Išėjusios visos pasilenkdavo apsiauti. Tada Onutė ir aš duodavome signalą į duris ir po jomis pakišdavome siuntą, o tuo pačiu metu paruoštus laiškučius perduodavo mums.

Į pasivaikščiojimo aikštelę vyrai išmesdavo į duonos gumulėlį įsuktus laiškučius, bet problema, kaip juos nuo žemės paimti. Pasilenksi – tuoj pastebės, nes seka prižiūrėtojas ir bokštelių sargybiniai. Einame, einame kelis ratus ir kaip nors toje vietoje pametame batą ar nosinę, bet tada išmestas duonos gabalėlis jau būdavo nuspirtas tolyn. Visko pasitaikydavo, ir prižiūrėtojai nebūdavo žiopli. Mūsų laimei, tarp jų būdavo ir neblogų žmonių.

Vakarinio patikrinimo metu laiškučius perduodavome į tris kameras. Į maždaug sprindžio didumo maišelį sudėdavome laiškučius, pririšdavome prie ilgo siūlo. Pasiklausę, kur visa grupė prižiūrėtojų eina, kurią kamerą rakina, duodavome signalą kalinėms. Viena jų, atsistojusi ant spintelės, kur būdavo vanduo su bakeliu, prie lango, kišdavo ranką, o mes išmesdavome laiškučius. Taip ir iš kitos pusės. Iš viršaus pagal signalą mums nuleisdavo maišelį su paštu, mes jį pasiimdavome ir pririšdavome savo siuntą. Tas paštas veikė visu tempu. Mano byloje mus areštavo keturis. Tokio susirašinėjimo dėka vieną „išleidome“ į namus.

Su tomis kameromis, kurios nepasiekiamos, susirašinėjime per tualetą-prausyklą. Paruošti laiškučiai mažame paketėlyje aplipinami duonos minkštimu. Tokią siuntą įtrindavome į sienos plyšį ar šiaip į kokį paslaptingą sutartą kamputį. Prie paketėlio pritvirtintą siūlą įtrindavome į sienos kalkes, kurios buvo raudonos, todėl ir siūlą parinkdavome raudoną. Mes siuntas gaudavome tokiu pat būdu. Vietą pranešdavome Morzės abėcėle.

Vienas įvykis buvo gal ir juokingas. Prausykloje per visą sieną buvo pritvirtinti vandens loveliai, o prie sienos – lentos ir čiaupai, kad prausiantis nesušlaptų siena. Loveliai ir lentos – geležinės, padengtos balta emale, kaip ir vonios. Už tos lentos buvo įdėti laiškučiai mums. Betraukiamas surastas siūlas nutrūko. Ką daryti? Atsisėdome abi su Onute ant lovelio ir pradėjome judinti. Išjudinome lentą ir pasiekėme laiškučius, bet gavosi didelis trenksmas. Aš pamačiau, kad prižiūrėtojas stebi mus. Ne taip kaip visada – plačiai atidarė duris ir visas po vieną išleido. Onutei pasakiau, kad laiškučius perduotų kitoms kalinėms. Visas kitas suvedė į kamerą, Onutę ir mane paliko. Mums pašaukė prižiūrėtoją, kuri kruopščiai iškratė. Nieko nepavyko rasti, ir mus įleido į kamerą.

Tualete vienas bakelis buvo sugadintas (be vandens), tai čia buvo slėptuvė perduoti džiūvėsius ar kitą maistą esantiems karceryje. Mes su Onute už tokią veiklą dažnai ten patekdavome. Čia parai gaudavome litrą šilto vandens ir du šimtus gramų duonos. Į trečią parą duodavo dar vieną kartą balandos, vadinamos sriuba.

Vieną kartą mes su Onute atsėdėjome penkias paras bendrame karceryje. Grįžome į kamerą, apsirengėme šilčiau. Po treningais apsivilkti Onutei greitai pasiuvau iš antklodės marškinius. Po poros valandų išvedė septynioms paroms į karcerį, bet prie budinčio posto korpusinis „Varnas“ (prižiūrėtojo slapyvardis) pastebėjo mūsų aprangą. Iškvietė moterį, kuri mus išrengė ir nuvedė ne į bendrą karcerį, o į atskirą, kur buvome tik dviese. Buvo šaltas lapkritis. Langas aukštai praviras. Čia nebuvo jokios spintelės, kad galėtume pasiekti langą uždaryti. Judėjome, kol pavargome. Atsigulėme ant drėgnų cementinių grindų. Maždaug dvyliktą valandą nakties išgirdome rakinant duris. Joms atsidarius, įkrito drabužių šūsnis – visi tie drabužiai, kuriuos nuo mūsų nurengė. Mes greitai apsirengėme, dar radome duonos ir dešros. Pavalgėme, o likučius suslėpėme į treningus. Kai grįžome po septynių parų, mums papasakojo, kad tas jaunas prižiūrėtojas (jis visada buvo labai geras, nors rodydamas mums žmoniškumą labai rizikavo) atrakino kamerą ir liepė vienai iš mūsų nešti drabužius. Jis paliko atidarytas kameros duris ir liepė eiti prie sienos, kad nepamatytų kiti postai. Atrakino karcerio duris ir taip atliko žygdarbį. Už tai jam grėsė ne karceris, o kalėjimas.

Vieną kartą visai už nieką mus išvedė į karcerį. O buvo labai paprastai: Onutei pasakojau apie savo šeimą kažką juokingo ir mes abi šypsojomės. Stebėjęs mus pro langelį prižiūrėtojas surašė raportą, kad mes juokėmės ir už tai gavome po penkias paras.

Labai dažnai būdavo kratos. Marijampolės kalėjimas – „T“ raidės formos. Suvaro į vieną sparną, išrengia, iškrato daiktus, dar priversdavo „tūpt-stot“. Tuo pačiu momentu kratą darydavo ir kamerose. Išrenka mūsų suslėptas stiklo šukeles. Viena labai uoli prižiūrėtoja sutraukė iš namų gautus mūsų rožinius ir numetė nuošaliau. Kartu kratė ir kriminalinės kalinės. Jos gi profesionalios vagišės. Viena pagriebė tą sutraukytą rožinį ir padavė man. Aš pasidariau rožinį iš keturių dešimčių gelsvų stiklinių karoliukų ir iš dešimties juodų. Taip gavosi penkių paslapčių rožinis. Jį išlaikiau, meldsdamasi visą kalėjimo ir tremties laiką. Ir dabar jį dar turiu, tik su juo meldžiuosi. Turiu kitų kalėjime siuvinėtų darbelių.

Onutė kalėjime pasivaikščiojimo minučių metu supažindino su tyros jaunystės ir pogrindžio veiklos bendraminčiu Albinu, žiūrint jam pro grotas. Po ilgų septynerių metų nežinios jie susijungė priesaika „iki mirties“.

1948 m. balandžio 8 d. buvo nuteista Marijampolės kalėjime daug ypatingojo teismo kalinių. Vakare buvome kviečiami iš kamerų su daiktais ir išvedami į kalėjimo kiemą. Ten esančiame pastate buvome teisiami. Toks ten ir teismas – tik paskaito nuosprendį... Po to susodino į sunkvežimį, nuvežė į geležinkelio stotį ir patalpino į spec. vagoną. Iš lauko pusės vagonas kaip ir visi, tik viduje vietoj kupe sienų – geležinės grotos ir vaikščiojo sargybinis su automatu. Atvežė į Vilnių, Rasų lagerį. Čia gyvenome vienuolyno celėse, kuriose buvo sukalti gultai. Galėjome vaikščioti po aptvertą kiemą, saugomą sargybinių bokšteliuose. Dirbome siuvykloje. Siuvome eksportui maišus iš baltos medžiagos. Kartais veždavo į geležinkelio stotį iškrauti vagonų su durpėmis. Gal rugpjūtį mus išvežė į paskirstymo punktą. Čia jau buvome užrakinti kamerose. Pasivaikščiojimo metu mus užpuolė kriminalinės kalinės, pradėjo mušti, smaugti. Mat jos – tarybinės pilietės, o mes – „fašistės“. Prižiūrėtojai vos atskyrė.

1948 metų rugsėjį mus išvežė etapu iš Lietuvos. Pajudėjus traukiniui į nežinią visos sutartinai užgiedojome giesmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“.

Moterų buvo du vagonai, o vyrų gal dešimt. Pirmuose vagonuose padaryti dviejų aukštų gultai. Langelis su grotomis, tualetas tame pačiame vagone. Grindyse išpjauta skylė, iš keturių lentelių sukaltas vamzdis – tai ir visas tualetas. Mes viena kitai padėdavome susitvarkyti uždengdamos lovatiese.

Išvažiuojant iš Vilniaus pro langelio grotas išmečiau duonos gumuliuką, kuriame buvau įdėjusi laiškelį su adresu. Pranešiau namiškiams, kad jau nevažiuotų į Vilnių. Raštelį perdaviau važiavusiam dviračiu šalia bėgių jaunuoliui, kuris perduodamas pagal adresą dar parašė užuojautą.

Vežė mus visą mėnesį. Jau buvo spalis, vagonuose šalta, kas rytą patikrinimas. Sustojus traukiniui prižiūrėtojas su mediniu plaktuku eina prie vagonų, daužo į sienas ir šaukia: „Provierka“ (patikrinimas). Tada vagone turime nulipti nuo gultų, sustoti į vieną vagono pusę. Įėję prižiūrėtojai skaičiuoja po vieną ir pervaro į kitą pusę. Vieną dieną per patikrinimą nuo viršutinių gultų nenulipo sunkiai serganti kalinė. Prižiūrėtojai griebė ją už rankos ir traukė žemyn. Šalia stovėjusi aukšta, stambi panelė Bronė stūmė prižiūrėtoją nuo ligonės, o mes visos jai sušokome į pagalbą. Pakilo triukšmas. Prižiūrėtojai atšoko ir užstūmė vagono duris. Jie norėjo bejėgę moterį ištempti į karcerį. Mes pasakėme, kad geriau karcerį tegul daro visam vagonui. Taip nesutikome jos vienos, turėjusios aukštą temperatūrą, išleisti į šaltą vagoną.

Kitoje stotelėje sustojus traukiniui prižiūrėtojai vėl atėjo vesti ligonę į karcerį. Mes vėl susispietėme prie durų ir ėmėme spiegti. Gretimuose vagonuose vyrai meldėsi už mus, nors nežinojo, kas vyksta, tik girdėjo triukšmą. Kai atnešė pietums puodą balandos, mes sustojome prie durų taip, kad nebūtų, kur pastatyti indą. Kai tik imdavo mus tramdyti, spiegėme. Pačios sau pasidarėme karcerį. Stotelėse būdavo daug žmonių ir pareigūnams buvo gėda toliau tęsti mūsų terorizavimą. Kai prižiūrėtojai prižadėjo ligonės neišvesti, ėmėme maistą.

Petropavlovske nelaimingąsias kalines išlaipino į pirtį. Kai vyrams papasakojome, kaip mes laimėjome nelygią kovą, jie mus sveikino.

Paskui mus nuvežė į Karabaso paskirstymo punktą, iš kur išskirstė mus po lagerius. Onutę išvežė į Kengyrą. Nors aš ėjau prašyti, kad ir mane vežtų kartu, niekas nepaklausė, ir gruodžio 24 dieną buvau išlaipinta Dolinko lageryje ir per visą buvimo lageriuose laiką nežinojome viena apie kitą.

Išbuvusią lageryje numatytą laiką mane ištrėmė į Irkutską. Čia visai atsitiktinai per buvusį politinį kalinį Eugenijų Rusecką sužinojau, kad Irkutsko miesto ligoninėje dirba lietuvė med. sesuo. Tai buvo Onutė. Susitikusios toli nuo Lietuvos ir atnaujinusios seną Marijampolės kalėjime užsimezgusią draugystę, neišsiskyrėme ir grįžusios į Lietuvą.

Per tą patį Eugenijų Rusecką Onutė sužinojo ir jaunystės dienų bendrakeleivio Albino adresą. Jie grįžo į Lietuvą su Karagandos sutuoktuvių liudijimu. Juos palaiminus kunigui Pranui Adomaičiui iki šiol bendraujame dalindamiesi rūpesčiais ir džiaugsmu.

Vilnius, Turniškės

Apie autorę ir kitus prisiminimų dalyvius. Šių tragiškų prisiminimų autorė Verutė Gruodytė grįžusi į Lietuvą apsigyveno Antavilių invalidų namuose. Ten dirbo buhaltere, auklėjo ir globojo savo mirusios sesers šešis vaikus, kurie iki šiol Verutei dėkingi kaip mamai. Pablogėjus sveikatai, nepriklausomybės metais rado prieglobstį Turniškių prieglaudoje. Nors dabar beveik nevaikšto ir nemato, ji pilna gyvenimo džiaugsmo ir prasmės ir pagal galimybes stengiasi darbuotis, nepalūžti dvasiškai. Prisiminimuose minima Onutė yra Kaune dabar gyvenanti Onutė Staugaitytė-Staugaitienė, su savo būsimu vyru Albinu aktyviai dalyvavusi partizaniniame pasipriešinime, Kengyro lagerio sukilimo dalyvė. Sukilime dalyvavo apie 300 lietuvių. Onutei pasisekė: po sukilimo numalšinimo jai pavyko pasilikti dirbti ligoninėje-barake. Ten buvo daugybė sužeistų, „buvo daug skausmo, daug kraujo“, kaip sako Onutė (apie jos ir kitų partizanių, ryšininkių likimus rašoma O. Voverienės knygoje „?...“, kurią galima įsigyti „XXI amžiaus“ redakcijoje). Darbas ligoninėje ją išgelbėjo: ji vienintelė iš sukilimo dalyvių nebuvo išvežta toliau, į sunkesnio režimo lagerius. Po kelių mėnesių išėjo į laisvę, kur tik atsitiktinai sužinojo apie Albiną, kad jis yra gyvas ir kali kitame lageryje. Kadangi Onutės tėveliai ir sesutės dar buvo tremtyje, tuo laiku ji pasiliko Irkutske. Su Albinu Staugaičiu buvo pažįstama nuo 1945 metų gegužės, kur Gražiškių (Šakių r.) koplytėlėje meldėsi kartu. Paskiau abu palaikė ryšius su partizanais, dalyvavo pasipriešinime. Septynerius metus nieko nežinojo apie vienas kito likimą. Tik Irkutske sutiktas kitas kalinys pasakė Albino adresą lageryje. Parašiusi kelis žodelius, Onutė gavo ilgiausią laišką. Karagandoje „atšventė“ vestuves. Pernai Albinas sulaukė 90 metų, nors kamuoja įvairios ligos, nors labai susirūpinęs dėl įvairių atkurtos vastybės negerovių, vis vien džiaugiasi gyvenimu kartu su Onute.

© 2013 „XXI amžius“