Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Benediktas XVI apie šv. Petro tarnystę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė SDB

Gyvenimo dovanojimas kitiems

Laukiant ir meldžiantis už prasidedančią kardinolų elektorių (dar neturinčių 80 metų) konklavą, kurioje turi būti išrinktas naujasis Popiežius, dabar Vatikane vyksta parengiamieji svarstymai dalyvaujant visiems Kardinolų kolegijos nariams. Verta prisiminti dabar jau atsistatydinusio popiežiaus emerito Benedikto XVI mokymą apie svarbiąją apaštalo šv. Petro tarnystę. Kaip tik šiuo atžvilgiu reikėtų pirmiausia vertinti paskutinę Šventojo Tėvo viešą kalbą, pasakytą vasario 27 dieną, abdikacijos išvakarėse, per bendrąją trečiadienio audienciją, kurioje dalyvavo 150 tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio. Ta 20 minučių kalba, kuri susirinkusiųjų plojimų buvo pertraukta net devynis kartus, dabar neretai vadinama Benedikto XVI „dvasiniu testamentu“. Joje Šventasis Tėvas dar kartą išsamiau aptarė savojo atsistatydinimo priežastis, nepalikdamas jokių abejonių dėl sprendimo teisingumo, nors ir pripažindamas, kad tas įvykis, pirmasis per beveik 600 metų, daug kam galėjo sukelti didelę nuostabą.

„Žengiau šį žingsnį visiškai ramia siela, gerai suvokdamas jo rimtumą ir naujumą“, – sakė Benediktas XVI, vėl nurodęs suprantamą fizinių jėgų silpnėjimą, sulaukus beveik 86 metų ir priėjus prie išvados, kad minėtas sprendimas dėl atsistatydinimo bus teisingiausias Bažnyčios labui. Kita jo pastaba, kad „mylėti Bažnyčią – turėti drąsos priimti sunkius, iškentėtus sprendimus, mąstant ne apie savo, bet Bažnyčios gerovę“, vertintinas, kaip reikšmingas Šventojo Tėvo priesakas būsimajam įpėdiniui. Jis priminė savąjį išrinkimą į Petro tarnystę prieš beveik aštuonerius metus, 2005-ųjų balandžio 19 dieną, paminėdamas, kad sutikimas tai priimti buvo pilnutinis įsipareigojimas Viešpačiui visam laikui. Kadangi tas, „kuris imasi Petro tarnystės, tas visiškai nebeturi privataus gyvenimo. Jis visą laiką priklauso visiems, visai Bažnyčiai. Iš jo gyvenimo, jei taip galima pasakyti, visiškai atimamas privatumas“.

Taigi, aukščiausią bažnytinį postą užimantis asmuo geriausiai suvokia, kad tikrasis gyvenimas yra pasiaukojimas kitiems. Šią mintį baigiamojoje pontifikato kalboje išsakė Benediktas XVI. Bet tokia auka ir meilė yra abipusės, nes „kas myli Viešpatį, myli ir Petro įpėdinį“. Ir Popiežius, jausdamas tokį artumą, ypač maldoje, visame pasaulyje jaučia ypatingą bendrystę bei saugumą, nes „jis nepriklauso sau pačiam, bet visiems, ir visi jam priklauso“. Kita vertus, ši laisvai prisiimta tarnystė, kaip teigė Šventasis Tėvas, nuo pat išrinkimo jo suvokta, kaip didelė našta, kurios išlaikymui ypač reikalinga paties Viešpaties pagalba. „Ir tikrai Viešpats mane vedė, buvo arti manęs, kasdien galėjau jausti Jo buvimą“, – kalbėjo Benediktas XVI.

Bažnyčios „valtis“ – Viešpaties

Jis pripažino, kad pontifikato metu būta džiaugsmo ir šviesos akimirkų ir nelengvų momentų. Nurodymas jo ne kartą minėtus nuo pat inauguracijos iškilmės evangelinius pasakojimus apie Petro ir apaštalų simbolinę žvejybą (žmonių „žvejojimą“ Bažnyčiai), Šventasis Tėvas sakė, kad „Viešpats mums davė daug saulėtų ir švelnaus vėjo dienų, kuriomis žūklė buvo sėkminga“. Tačiau pasitaikydavo, kaip ir visoje 2000 metų Bažnyčios istorijoje, ir „stiprių audringų bangų bei priešingo vėjo, kada atrodė, jog Viešpats miega“, kaip anuomet apaštalų valtyje Galilėjos ežere (plg. Lk 8, 20). Popiežius Benediktas XVI kitais atvejais ne kartą yra paminėjęs, kad Bažnyčios plėtros sunkumus dabar sukelia tiek sekuliarizmo audros, tiek ir pačių jos narių, kartais net dvasininkų, sunkios nuodėmės ir išdavystės. Tačiau savojoje Petro tarnystėje jis visą laiką žinojo, kad Bažnyčios valtis priklauso Viešpačiui ir Jis niekada neleis jai nuskęsti, nes pats joje yra.

Viešpats pats vairuoja Bažnyčios valtį per pasirinktus žmones, apaštalus ir jų įpėdinius, ir to tikrumo niekas negali ištrinti, patikino Šventasis Tėvas. „Dėl šios priežasties mano širdis kupina padėkos Dievui, kuris niekada nepalieka manęs ar Bažnyčios be savo paguodos, be savo šviesos ir meilės“, – optimistiškai aiškino Benediktas XVI. Pripažindamas, kad Popiežius ne vienas valdo šv. Petro laivą (Katalikų bažnyčią), „net jei tai yra pirmoji jo atsakomybė“ (vėl aiški nuoroda savo būsimajam įpėdiniui), jis paminėjo, kad tą sunkią naštą jam padėjo nešti daugybė Viešpaties atsiųstų žmonių, rodžiusių nesavanaudišką artumą jam, meilę Dievui ir Bažnyčiai. Popiežius emeritas pirmiausia paminėjo brolius kardinolus, dėkodamas jiems už išmintingus patarimus ir draugystę, pradedant nuo Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės, kuris ištikimai lydėjo tais metais. Šis, 78 metų salezietis, kaip kardinolas kancleris, laikinai esant „sede vacante“, administruoja Šventojo Sosto institucijas. Buvęs Genujos arkivyskupas kardinolas T. Bertonė anksčiau užėmė Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretoriaus pareigas, kai jos prefektu buvo kardinolas J. Ratcingeris (Benediktas XVI). Paskirtas į diplomatinės patirties reikalaujantį Vatikano valstybės sekretoriaus postą, kardinolas T. Bertonė susidūrė su nemažais sunkumais ir buvo žiniasklaidoje kartais kritikuojamas dėl trūkumų, bet draugystė su Šventuoju Tėvu ištvėrė visus išbandymus.

Mokėjimas bendrauti

Baigiamojoje kalboje buvo paminėta kolegiali bendrystė su vyskupais, artimas bendravimas su kunigais, vienuoliais, visa Dievo Tauta ganytojiškų vizitų, susitikimų ir audiencijų metu, jaučiant visų didelį dėmesingumą ir gilią meilę. Pabrėždamas popiežiškosios meilės tarnystės globalumą, Benediktas XVI sakė, kad apaštalo Petro įpėdinio širdis, širdis apkabina visą pasaulį. Dėkodamas specifinių profesijų atstovams, jis atskirai paminėjo prie Šventojo Sosto akredituotą beveik 190 valstybių diplomatinį korpusą, kuris atstovauja visai tautų šeimai, tiems, kurie darbuojasi žiniasklaidoje, dėkoja jiems už svarbią tarnystę. Popiežius Benediktas XVI pasirodė kaip gerai mokantis bendrauti, nevengdavo spaudos konferencijų lėktuvų salonuose, duodavo interviu televizijoms, rašydavo straipsnius pasaulietiniams laikraščiams (pavyzdžiui, praėjusių Kalėdų išvakarėse Londono „Financial Times“), įsijungdavo į internetinį ryšį su milijonais jam rašančių. Šios rūšies bendravimui ne tik su valstybių ir religijų vadovais, bet ir su paprastais žmonėmis, eiliniais tikinčiaisiais, matyt, yra „pasmerktas“ užsiimti ir būsimasis apaštalo šv. Petro įpėdinis. Skatindamas tokią pastoracinę veiklą Šventasis Tėvas sakė, kad „Bažnyčia – ne organizacija, ne religinių ar humanitarinių tikslų siekianti asociacija, bet gyvas kūnas, brolių ir seserų bendrystė visus vienijančiame Jėzaus Kristaus Kūne. Šitaip jausti Bažnyčią – tarsi ranka prisiliesti prie jos tiesos ir meilės jėgos, tai džiaugsmo šaltinis dabartiniu metu, kai daugelis kalba apie jos nuosmukį“. Žinoma, Benediktui XVI atsistatydinus ir atsidėjus kontempliacijai šis bendravimas bus nutrauktas. Jis patikino, kad užbaigdamas aktyviąją Petro tarnystę, jos visiškai neatsižada ir negrįžta į privatų gyvenimą. „Nebėgu nuo kryžiaus, bet nauju būdu pasilieku su Nukryžiuotu Viešpačiu, – sakė Šventasis Tėvas jo paskutinės bendrosios audiencijos dalyviams. – Atsisakau vadovavimo Bažnyčiai tarnystės galių, bet pasilieku tarnauti malda, jei taip galima pasakyti, šv. Petro aptvare“. Kaip pavyzdį, koks yra svarbus toks maldos veikimas, jis nurodė katalikiškųjų vienuolijų kūrėją, V–VI amžiuje gyvenusį šv. Benediktą, kuris laikomas Europos krikščioniškosios civilizacijos atnaujintoju ir gelbėtoju. „Šv. Benediktas, kurio vardą pasirinkau kaip Popiežiaus, tebūnie man didis pavyzdys. Jis rodo mums kelią į gyvenimą, kuris aktyvus ar pasyvus, visiškai priklauso Dievo darbams“.

Bendrystė ir evangelizavimo užduotis

Prisimenant Benedikto XVI mokymą apie popiežiškąją tarnystę negalima nepaminėti jo, kaip tuometinio tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto Jozefo Ratcingerio, 1998 metais paskelbtų magisterinių nuorodų „Petro įpėdinio primatas Bažnyčios slėpinyje“. Tas dokumentas, kurį taip pat pasirašė tuometinis minėtos dikasterijos sekretorius arkivyskupas Tarcizijus Bertonė, buvo atsiliepimas į popiežiaus Jono Pauliaus II pageidavimą šį klausimą geriau išanalizuoti apaštališkosios tradicijos ir tikėjimo šviesoje atsižvelgiant į jo tuomet neseniai paskelbtą bažnytinei vienybei skirtą encikliką „Ut unum sint“. Minėtoje Tikėjimo mokslo kongregacijos direktyvoje aptariamos šv. Petro įpėdinio primato evangelinės ištakos, jo prigimtis bei tikslai bendrajame išganymo siekyje atsižvelgiant į Vatikano I ir II Susirinkimų nuostatas, įskaitant doktrinų neklaidingumo įgyvendinimo principą.

Nurodant pastoracijos elementus, dokumente pabrėžiama, kad Romos vyskupo prioritetinė tarnystė yra neatskiriama nuo visiems vyskupams, kaip apaštalų įpėdiniams ir Kristaus atstovams bei pasiuntiniams, patikėtos misijos. Apaštalo šv. Petro įpėdinis – Romos vyskupas – yra „Kolegijos“ narys, ir kiti vyskupai yra jo broliai tarnystėje. Svarbu pabrėžti, kad šis abipusiškumas, vyskupiškas kolegialumas neprieštarauja asmeniniam primato įgyvendinimui ir jo nereliatyvizuoja, pabrėžia kardinolas J. Ratcingeris. Kartu su magisteriniu primato vaidmeniu apaštalo Petro misijos galia įgyvendinama per Visuotinės Bažnyčios valdymą, įskaitant mandatą skirti naujus vyskupus bei prižiūrėti jų atsakomybę. Primato galia yra aukščiausia ta prasme, kad Romos popiežius nėra juridiškai atsakingas jokiam kitam bažnytiniam autoritetui savo gautos dovanos įgyvendinimui: „prima sedes a nemine indicator“. Tai nereiškia, kad Popiežius turi „absoliučią galią“, nes jis klauso Šventosios Dvasios balso, aiškinasi padėtį Bažnyčioje, stengdamasis palaikyti vyskupų bendrystę, visos Dievo Tautos „sensus fidei“, todėl „galutinė ir absoliuti Popiežiaus atsakomybė yra geriausiai garantuojama per ryšį su tradicija ir brolišką bendrystę ir per pasitikėjimą Šventąja Dvasia, kuri valdo Bažnyčią“, – daro išvadą tuometinis kardinolas J. Ratcingeris. Jis primena, kad Romos popiežius kaip ir kiekvienas tikintysis yra pavaldus Dievo Žodžiui, katalikiškajam tikėjimui ir yra Bažnyčios klusnumo garantas, šiuo požiūriu būdamas tikruoju „servus servorum Dei“, todėl jis negali daryti savavališkų sprendimų, kurie prieštarautų Dievo valiai, kalbančiai Šventame Rašte ir išreikštai tradicijoje. „Kitais žodžiais tariant, episkopalinį primatą apriboja dieviškasis įstatymas, Bažnyčios dieviškoji prigimtis ir Apreiškimo nepažeidžiamumas, – teigiama Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente – Petro įpėdinis yra uola, kuri garantuoja tvirtą ištikimybę Dievo Žodžiui prieš bet kokį savivaliavimą ir konformizmą: tokia yra primato martirologinė prigimtis“. Pabrėžiant Romos vyskupo primato apaštalinę ir ganytojišką esmę, svarbu nurodyti jo išskirtinę atsakomybę už evangelizacijos misiją. Evangelizacija yra Bažnyčios malonė ir pašaukimas, jos giliausias tapatumas, ir Romos popiežius yra atsakingas už jo plėtojimą per aukščiausią ir visuotinę magisterinę tarnystę su tam tikra neklaidingumo prerogatyva. Kaip visos Bažnyčios pilnutinė ir regima vienybė reiškiasi per ganytojų bendrystę su šv. Petro įpėdiniu (vienybę Kristuje), taip „vyskupai yra dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojai, kada jie moko bendrystėje su Romos popiežiumi“, – konstatavo kardinolas J. Ratcingeris, pasiremdamas Vatikano II Susirinkimo dogmine konstitucija „Lumen gentium“ (n. 25). Šios „mokymo bendrystės“ pabrėžimas ypač svarbus netrukus prasidedančio naujo pontifikato aplinkybėmis toliau įgyvendinant naujosios evangelizacijos uždavinius. Tai patvirtino vasario 28 dieną atsisveikindamas su kardinolais popiežius Benediktas XVI, iš anksto pažadėdamas „besąlygišką pagarbą ir klusnumą“ būsimajam jau 265-ajam apaštalo šv. Petro įpėdiniui.

© 2013 „XXI amžius“