|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nelemtas pabėgimasir lemtingas sugrįžimas Kun. Vytenis Vaškelis
Pagrindinis žmogaus tikslas yra Dievas, nes Jame yra viskas, kas svarbiausia ir ko labiausiai reikia sielai. Atsižadėti Jo pjauti tiesos šaką, ant kurios sėdime. Ieškoti ir atrasti Jį perkalti savo nuodėmės pjūklą į tikėjimo skydą, kuriuo sutrupintume piktojo nuodingas strėles, ir, pakėlę galvas aukštyn, sakytume: Aš tik dėl to Jėzaus ieškojau, kad Jis man dar negimus mane pamilo ir pašaukė mane vardu. Garsioji sūnaus palaidūno sugrįžimo pas savo tėvą istorija (žr. Lk 15, 132) jau nemažai kartų skaityta ir girdėta, bet Gavėnios metu Bažnyčia mums ją vėl primena, kad mes atrastume naujesnių įžvalgų ir pasakytume, kad aktualumo parako jai nestinga. Aplink Jėzų buriasi nusidėjėliai. Fariziejai piktindamiesi ir pavydėdami murma, kad Jis iš žmonių neišskiria nė vieno, su visais net ir nuodėmės palaužtaisiais - bendrauja, juos išklauso, pataria, moko, gydo... Natūralu, kad Jėzaus palyginimas apie nedorėlį jaunesnįjį sūnų yra pamoka ne tik tiems, kurie panašūs į antramečius ar trečiamečius, vis toje pačioje gyvenimo mokyklos klasėje pasiliekančius, bet ir visiems, dėl kurių Jėzus savo gyvybės dėl mūsų nepagailėjo ir atidavė ją kaip begalinę Širdies Auką, kad mes per Jį, Dievą Tėvą, su Šventosios Dvasios klusnumu, nuolankumu bei drąsa stengtumės mylėti ir nepatikliai neburbėti, kaip tai daro besiožiuojantys vaikai. Ko trūko jaunėliui sūnui tėvo namuose, kad jis jo meilę iškeitė į mamonos butafotišką spindesį? Ko trūko Rojuje Adomui, kai jis turėjo fantastišką laimę tiesiogiai bendrauti su pačiu savo Kūrėju? Nieko netrūko, nes visko buvo per akis... Bet nelemtas nebudrumas ir savavališkas žvilgsnio bei minčių nukreipimas į netinkamus dalykus (plg. Pr 3, 67) Ievos bei Adomo viduje ūmai įžiebė netvarkingus troškimus, kurie negrįžtamai pradėjo griauti neprilygstamą pasitikėjimo, ramybės bei džiaugsmo santykį su savo Viešpačiu. Jų išorinė kūniško nuogumo gėda simbolizavo jų nuodėmingo atsiskyrimo nuo Dievo bei nuo savųjų egzistencinių šaknų ontologinį nuogumą. Sūnus palaidūnas, užuot pasakęs: Tėve, atnaujink ir sustiprink mano meilės ištikimybę tau, ištarė savižudiškus žodžius: Atiduok man priklausančią palikimo dalį. Kodėl tai pražūtingi žodžiai? Dėl to, kad jo širdį (panašiai kaip ir išdaviką Judą Iskarijotą) jau buvo užvaldžiusi šėtoniška avantiūra: Ištrūkęs iš tėvo namų, taip palaidai gyvensiu, kaip tik norėsiu, ir niekas manęs nesustabdys... Deja, vardan materialių dalykų ir pramogų tuštybės tikėjimo atsisakymas veda į niekur. Rašytojas Claudio Mina rašė apie daugelį apėmusią psichozę: Viena pagrindinių žmonijos sunkios patologijos priežasčių (pakanka pagalvoti (...) apie visuotinį vartotojiškos visuomenės susvetimėjimą, pornografijos trypiamą meilę, nusikalstamumą, savižudišką griebimąsi narkotikų) yra tai, kad didžioji mūsų kultūros dalis abejingai nusigręžė nuo Dievo, pasidavė kliedesiui, kad Dievo tikrovė, esą, miglota ir abstrakti, o žmogaus visapusiškai gerovei reikia kai ko racionalesnio ir konkretesnio. Ačiū Dievui, kad šis jaunėlis, labai greitai išeikvojęs materialius resursus, patyrė gyvenimo fiasko ir buvo priverstas susimąstyti apie tai, kas su juo nutiko. Kiek pasaulyje yra nelaimingųjų, kurių sveiko mąstymo galią yra paralyžavęs koks nors beprotiškai užvaldęs įgeidis? O kad būtų jų aplinkoje žmonių, kurie, suvokdami reikalo rimtumą, už juos melstųsi ir aukotų savuosius gyvenimo sunkumus, tada jų likimo kreivė galėtų pasisukti 180 laipsnių kampu, nes ypač ribiniais ir lemtingais žmogaus egzistencijos momentais Dievas gelbsti, nes Jam nėra neįmanomų dalykų. Paradoksalu, bet šiam jaunam vyrui sveiką nuovoką sugrąžino kiaulės. Kai jau imi pavydėti šiems keturkojams gyvūnams suteiktos gamtos dovanos garsiai bei nerūpestingai čiauškant ėsti jovalą, tuomet arba pats visiškai kapituliuoji ir tampi besočiu gyvuliu, arba, pasiekęs savojo sugedimo dugną, kiek dar turi jėgų, atsispiri, iš nuodėmių duobės aukštai šokteli, akimirksniu išvysti liepsnojančią danguje saulę, vėl pasijunti atsidūręs duobės aklavietėje ir pagaliau viduje praregi... Nebegalima paklydėlio sūnaus vadinti palaidūnu, kai jis radikaliai atsiverčia ir savo pasiryžimą keistis įkūnija veiksmais. Jis grįžta pas savo tėvą, trokšdamas, kad jo pasigailėtų. Tai švenčiausias troškimas žemėje, nes kardinaliai pasikeitęs žmogus jau dabar tampa vertas gražiausio dangaus džiaugsmo vainiko. Jo tėvas neleidžia veltui laiko: vietoj užtarnautos rykščių bausmės atgailaujantį sūnų apipila dovanomis... Tai reali paskata visiems nusidėjėliams nebijoti Dievo Tėvo ir atvirai per išpažintį prisipažinti: Klydau, atleisk ir keisk mane. Tada širdvasinis pavasaris ateis greičiau už kalendorinį. Trokšdami Dievo eikime pas Jį, ir gerkime gyvąjį vandenį dykai...
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |