|
Kada nors vėliau...
Gintaras Visockas
Ar galima Lietuvą traktuoti esant teisine valstybe? Greičiausiai teisūs skeptikai, įsitikinę, jog mūsų šalis vis dar stovi ant itin netvirtų, nuolat klibančių demokratijos pastolių. Štai vasario 21-ąją Seime surengta apskritojo stalo diskusija Piktnaudžiavimas, lengvabūdiškumas ar normali praktika: ar tikrai asmenys suimami tik tada, kai būtina? Ją organizavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos advokatūra. Tądien Seimo Konstitucijos salėje pranešimus perskaitė advokatas, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas prof. dr. Raimundas Jurka, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas Aloyzas Kruopys ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius. Diskusijose dalyvavo advokatai Adomas Liutvinskas, Arūnas Marcinkevičius, Remigijus Merkevičius, Valdemaras Bužinskas, Rimas Andrikis, Rolandas Tilindis. Savo nuomonę apskritojo stalo diskusijoje pateikė Vilniaus Universiteto Baudžiamosios justicijos katedros profesorius Gintaras Goda, Generalinis prokuroras Darius Valys, Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis, Lietuvos Advokatų tarybos pirmininkė Liudvika Meškauskaitė, Vilniaus ir Klaipėdos apygardų teismų pirmininkai... Apskritojo stalo diskusijoje buvo gvildenama užtektinai daug nerimą keliančių temų. Viena iš jų griežčiausios kardomosios priemonės taikymo Lietuvoje ypatumai. Oficialūs statistiniai duomenys byloja, jog Lietuvos teisėsauga pamėgusi įtariamiesiems ir kaltinamiesiems taikyti tik pačias griežčiausias kardomąsias priemones. Lietuva Europos Sąjungoje garsėja kaip valstybė, itin pamėgusi suėmimo procedūras. Tirdami bylas mūsų prokurorai prašo įtariamuosius arba kaltinamuosius dažniausiai suimti, nes laisvėje laukdami teismo jie, suprask, mėgins slėptis arba daryti poveikį liudytojams. O mūsų teismai, spręsdami, kokią kardomąją priemonę racionaliausia taikyti, dažnusyk svarbesniais palaiko kaltintojų, bet ne advokatų argumentus. Taigi šiandien garsėjame kaip represinės valstybės bruožų turinti šalis, be griežčiausios kardomosios priemonės taikymo nematanti jokių kitų išeičių. Vos tik atsirado įtarimų, jog pilietis nusižengė, tuoj skubame pasodinti jį už grotų, kad teismo lauktų būtent tardymo izoliatoriuje, atskirtas nuo viso pasaulio. Net ten, kur būtų galima pritaikyti tokias priemones, kaip namų areštas, draudimas bendrauti su konkrečiai nurodytais asmenimis ar rašytinis pasižadėjimas neišvykti, mūsų prokurorai siūlo ir teisėjai dažnai sutinka taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą. Priežasčių, kodėl Lietuva yra viena iš labiausiai Europos Sąjungoje negailestingų šalių kaltinamiesiems bei įtariamiesiems, ne viena.
Labiausiai įsiminė penkios gvildentos temos: pirmoji ar tikrai Generalinės prokuratūros vadovybė prokurorams pateikia planus, kiek ir pagal kokius Baudžiamojo kodekso straipsnius pavaldiniai per metus privalo pateikti kaltinimų bei įtarimų; antroji demokratinė Europa, svarstydama, ar verta skirti pačią griežčiausią kardomąją priemonę, nesivadovauja argumentu, esą suėmimas iki teismo būtinas, nes įtariamajam pateikti kaltinimai dėl itin sunkaus nusikaltimo padarymo, todėl jis gali bėgti bei slėptis, o Lietuva tokiais atvejais dažniausiai renkasi pačią griežčiausiąją kardomąją priemonę; trečioji kodėl mūsų įstatymuose nebeliko straipsnio, teigiančio, jog už nepagrįstai ar neprofesionaliai iškeltą baudžiamąją bylą atsakingas teismui bylą pateikęs prokuroras; taigi ar Lietuva pasielgė teisingai, iš įstatymų eliminuodama personalinę prokurorų atsakomybę, ketvirtoji itin prastas ikiteisminio tyrimo pareigūnų profesionalumo lygis; penktoji itin neigiamas visuomenės požiūris į suėmimą panaikinančias teismo nutartis bei skelbiamus išteisinamuosius nuosprendžius, nors piktintis tokiais teismo verdiktais nėra jokio pagrindo.
Minėtoje apskritojo stalo diskusijoje buvo prašoma, jog Generalinis prokuroras Darius Valys patvirtintų arba paneigtų teiginį, esą prokurorams nurodoma, kiek ir kokių kaltinimų bei įtarimų jie per metus privalo pateikti. Beje, šį klausimą iškėlęs profesorius Gintaras Goda tvirtino asmeniškai abejojantis tokia versija. Ja abejojo ir Advokatų tarybos pirmininko pavaduotoja advokatė Liudvika Meškauskaitė. Vadovaujantis sveiku protu, keblu suvokti, kaip demokratinės valstybės prokurorui galima taikyti kažin kokius planus. Pabandykime suvokti tokios situacijos absurdiškumą, jei tais metais prokuroro akiratyje nepasitaikė tiek nusikaltimų, kiek reikia išaiškinti, vadinasi, jis privalo improvizuoti ieškodamas potencialių nusikaltėlių? Arba įsivaizduokime priešingą situaciją: prokuroras įvykdė planą, tačiau jo dėmesin pakliuvo nauja nusikalstama veika, Kaip tokiu atveju prokurorui pasielgti? Gal apsimesti, jog nepastebėjo? Deja, generalinis prokuroras nieko konkretaus į šias pastabas neatsakė. Jis akcentavo neišvengiamą būtinumą organizuoti ir nuolat kontroliuoti prokurorų darbą, aiškindamas, jog prokurorai privalo turėti darbo gaires. Kaip suprasti tokį pono D. Valio atsakymą? Kaip patvirtinimą ar kaip paneigimą? Susidarė nuomonė, jog ši problema ne iš piršto laužta. Bet jei prokurorai sulaukia nurodymų iš vadovybės, kiek privalo bylų, pavyzdžiui, atiduoti į teismą ir kiek žmonių suimti, reikėtų pirmiausia išsiaiškinti, ar prokurorų darbo gairės ženkliai skiriasi nuo realios kriminogeninės Lietuvos padėties. Teisinės valstybės nagrinėja tiek nusikalstamų veikų, kiek jų esama nei daugiau, nei mažiau. Antroji dilema ar griežčiausia kardomoji priemonė neišvengiama, kai įtariamasis kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą? Demokratinėse, civilizuotose šalyse šis argumentas dažniausiai negalioja. Jei kaltinamajam gresia labai griežta bausmė, tai dar nereiškia, kad teismo pabaigos jis privalo laukti tardymo izoliatoriuje. ES valstybėse tokiais atvejais taikomos švelnesnės kardomosios priemonės užstatas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, namų areštas arba visos šios priemonės taikomos kartu, kompleksiškai. Apie tokias europietiškas nuostatas minėtoje diskusijoje kalbėjo ir Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aloyzas Kruopys, tačiau pats jis tokiomis demokratiniame, civilizuotame pasaulyje pripažintomis normomis vadovaujasi ne visuomet. Pavyzdys Medininkų žudynių byloje sunkiais nusikaltimais kaltinamo buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo-Nikulino skundas dėl griežčiausios kardomosios priemonės pakeitimo į švelnesnes. Nagrinėdamas buvusio omonininko skundą dėl kardomosios priemonės parinkimo teisėjas nusprendė, jog K. Michailovas-Nikulinas teismo baigties negali laukti laisvėje. Vienas iš argumentų buvusiam omonininkui inkriminuojami sunkūs nusikaltimai. Tad kaip suprasti tokį dvilypumą? Vienaip kalbu garbingoje tribūnoje, kitaip elgiuosi konkrečioje baudžiamojoje byloje? Be to, parinkdami griežčiausias kardomąsias priemones Lietuvos prokurorai ir teisėjai dažnokai remiasi nuostata, esą įtariamasis arba kaltinamasis turi pažįstamų ir artimųjų užsienyje, vadinasi, gali bėgti ir slėptis. Taip manyti Lietuvos teisėsauga turi teisę, tačiau tokius teiginius būtina įrodyti, o jei nėra įrodymų, jais vadovautis negalima. Bent jau taip elgiasi visa Europa. Demokratinės valstybės mano, jog šiais globalizacijos laikais mes negalime neturėti draugų ar pažįstamų svečiose šalyse. Taigi toks argumentas teisminiuose ginčuose yra silpnas. Mūsų šalyje kardinaliai priešinga padėtis. Šių eilučių autoriui prof. dr. Raimundas Jurka pabrėžė, jog Lietuvoje praktika formuojama būtent taip: jei pasitaiko vadinamoji rezonansinė byla, pritraukianti visuomenės dėmesį, mūsų teisėsaugos institucijos dažniausiai mato tik vieną išeitį suimti. Teisėsaugos institucijos šį savo prašymą dažniausiai grindžia išskirtinai teorinių prielaidų motyvais: įtariamasis gali slėptis, gali vėl nusikalsti, gali daryti poveikį liudytojams. Taigi esama užtektinai daug atvejų, kai prokuratūra neturi konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, jog įtariamasis slėpsis, darys poveikį liudytojams ar nusikals. Ir vis tiek prokurorai prašo teisėjų taikyti laisvės suvaržymo priemonę, o teismai, kurie privalo atidžiai pasverti kiekvieną prokurorų argumentą, dažnusyk įsiklauso tik į valstybės kaltintojų argumentus.
Apskritojo stalo diskusijos dalyviai informavo ir apie išties sveiku protu sunkiai besuvokiamus atvejus. Pavyzdžiui, įstatymams nusižengęs žmogus pats ateina į policiją, nuodugniai papasakoja apie savo nuodėmes, išduoda savo sėbrus. Jis nuoširdžiai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, tačiau jam iki teismo vis tiek pritaikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė. Argumentai? Gali bėgti ir slėptis. Įdomi ir tokia detalė: griežčiausias kardomąsias priemones pakeitę į švelnesnes mūsų teisėjai niekad nesuklydo. Vienas iš teisininkų teiravosi, ar pasitaikė situacijų, kai teisėjas, naikindamas suėmimą, apsiriko? Ar esama duomenų, kiek įtariamųjų ir kaltinamųjų išties pabėgo bei pasislėpė, sulaukę švelnesnių kardomųjų priemonių? Tokių atvejų apskritojo stalo dalyviai neprisiminė nė vieno. Ir vis tiek mūsų teisėjai, vengdami priešpriešos su prokuratūra, mėgsta taikyti būtent pačią griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą. O juk tai brangus malonumas. Tardymo izoliatoriuje laikomo asmens vienos paros išlaikymas valstybės biudžetui kainuoja mažų mažiausiai 50 litų. Paskaičiuokime, kiek tokių suėmimų esama per metus ir kaip ilgai jie taikomi, ir turėsime itin solidžią pinigų sumą, kuri gula ant visų mokesčių mokėtojų pečių. Beje, remiantis diskusijos metu paskelbtais oficialiais duomenimis, nuo 2012 metų Lietuvoje šiuo metu teismo laukia per 2500 suimtųjų. Negalima pamiršti ir aplinkybės, jog griežčiausios kardomosios priemonės taikymas ne taip jau retai sukuria konfliktinę situaciją tuo atveju, jei įtariamasis bus išteisintas. Kas padengs nuostolius, patirtus nepagrįstai kalint tardymo izoliatoriuje? Lietuvoje sukurta būtent tokia tvarka, kad už nepagrįstus kalinimus niekas asmeniškai neatsako nei prokurorai, nei teisėjai. Lietuvos įstatymai byloja, jog rungtyniškumo principas privalomas visuose mūsų teismuose, bet Lietuvos įstatymai kažkodėl jo nepripažįsta ikiteisminiuose tyrimuose, nors jie ne mažiau svarbūs nei pats teismo procesas. Neteisingas kaltinimas ar paviršutiniškai simbolinė gynyba ikiteisminio tyrimo metu gali sukurti prielaidas dar didesnėms klaidoms, nes maždaug trečdalis ikiteisminio tyrimo tyrėjų neturi privalomai būtino aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Kaip pabrėžė advokatas Arūnas Marcinkevičius, visiems ikiteisminio tyrimo tyrėjams būtina turėti ne bet kokį aukštąjį, o būtent aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jiems reikalingas Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto arba Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto diplomas. Deja, kaip paaiškėjo diskusijos metu, dar pakankamai daug ikiteisminio tyrimo pareigūnų negali pasigirti turintys tokius diplomus.
Kalbėta ir apie tai, kaip teisėjai apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose itin smulkiai surašo prokurorų argumentus, mechaniškai nukopijuodami juos iš kaltinamųjų aktų, o advokatų pastabas ignoruoja, nutyli. Tokiu būdu teismai neleistinai išvengia nekaltumo prezumpcijos principo sąlygojamos prievolės pagrįstai paneigti gynybos argumentus. Taigi, jei prokurorų teiginiai sudėliojami net penkiuose puslapiuose, tai advokatų prieštaravimai telpa vos keliose eilutėse. Susidaro įspūdis, tarsi advokatai neturėjo rimtų argumentų. Galbūt tuo galėtų patikėti su lietuviškojo teisingumo procesu nesusipažinę asmenys. Tačiau šių eilučių autoriui, asmeniškai stebinčiam teismų procesus keliose skandalingai garsėjančioje baudžiamojoje byloje, taip neatrodo. Pavyzdžiui, asmeniškai teko įdėmiai klausytis advokatų ginamosios kalbos argumentų Lietuvos pareigūnų nužudymo Medininkų poste byloje. Čia, nepaisant beveik 80 lapų užimančios itin rimtos advokatų ginamosios kalbos, teisėjų nuosprendyje iš jos teliko trumputis teismo pastebėjimas, esą advokatai prieštaravo kaltintojų pozicijai, ir, žinoma, prašė jų ginamąjį išteisinti.
Manau, kad reikia daugiau panašių diskusijų. Gal tada pavyks išvengti neteisingų, tendencingų, iš piršto laužtų kaltinamųjų aktų. Tiesa, kai kurie apskritojo stalo svečiai prisiminė, jog apie šias lietuviškosios teisėsaugos bėdas buvo kalbama žymiai anksčiau, bet niekas nepasikeitė. Skirtumas tik toks, kad anuomet, prieš du dešimtmečius, apie lietuviškosios Temidės klystkelius net baimintasi atvirai kalbėti. Autoritetingas Lietuvos advokatas Rimas Andrikis pastebėjo, kad 19931995 metais nebuvo galima net svajoti apie šitokio pobūdžio diskusiją Seime. Tais laikais kažkas panašaus buvo neįmanoma, o dabar jau diskutuojama užtektinai drąsiai, nesidairant į šalis. Taigi bent minimalios pažangos požymių jau esama, tačiau Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aloyzas Kruopis sakė, jog visuomenė turi liautis į išteisinamuosius nuosprendžius priimančius teisėjus žiūrėti kaip į tuos Temidės tarnus, kurie galimai talkina nusikaltėliams, nes dori, sąžiningi ir principingi teisėjai kai kada tiesiog neturi kitos išeities, išskyrus kaip priimti išteisinamąjį verdiktą. Taip atsitinka tuomet, kai prokurorai atiduoda teismui deramai neparuoštas bylas, kuriose trūksta kaltinimus pagrindžiančių įrodymų. Gal ši teisėjo A. Kruopio įžvalga byloja, jog ir teisėjai pradeda suvokti problemos aštrumą?
Beje, teisūs ir tie apskritojo stalo diskusijos svečiai, kurie manė, jog teisėjo mantijos nederėtų siekti teisininkams, neturintiems galių pasipriešinti politiniams spaudimams ar pernelyg jautriai reaguojantiems į neigiamą visuomenės nuomonę. Keli teisininkai atvirai pripažino, jog diskusijoje išvardintos bėdos reiklalauja kuo greitesnių korekcijų bei pataisymų, tačiau atsidūsėję pastebėjo, kad tokiems įgyvendinimams reikalingas 2030 metų teisinės sąmonės formavimosi laikotarpis. Tad užuominos, kiek ilgai dar gali tekti laukti naujų vėjų, sukėlė kartėlį. Nejaugi negalima šių procesų paspartinti? Nejaugi dar kelis dešimtmečius būsime priversti žingsniuoti duobėtu teisinės Golgotos keliu, atimančiu iš žmogaus viltį sulaukti tikrai teisingo ir objektyvaus nuosprendžio?
© 2013 XXI amžius
|