Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Svarbu dirbti Lietuvai

Seimo narys Rytas Kupčinskas Redo Vilimo (Fotobankas) nutrauka

Mūsų pašnekovas – Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas bei Aleksoto ir Vilijampolės apygardoje išrinktas Seimo narys Rytas KUPČINSKAS, priklausantis opozicinei Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Gal prisimenate, kur buvote ir ką veikėte 1990-ųjų kovo 11-ąją? Kokius jausmus tada patyrėte?

Pirmiausia buvo didžiulis pakilimas visoje Lietuvoje. Kaune į Aukščiausiąją Tarybą visose šešiolikoje apygardų buvo išrinkti Sąjūdžio kandidatai. Įdėmiai stebėjome Aukščiausiosios Tarybos posėdžio darbą. Kaune džiaugėmės kartu su visais, kad Lietuva vėl bus laisva, kad tai, dėl ko paskutiniuosius dešimtmečius prieš sovietų okupaciją kovojo laisvės kovotojai, partizanai, neginkluoto pasipriešinimo dalyviai, pagaliau įvyko.

O kada atėjote į politiką?

Aš savo politinę veiklą pradėjau Pramoninės statybos projektavimo institute. 1988 metų rudens pradžioje įkūrėme Sąjūdžio grupę.

Dalyvavau daugelyje Sąjūdžio mitingų, akcijų, piketų, rinkome parašus, agitavome už Sąjūdžio kandidatus rinkimuose į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, Lietuvos Aukščiausiąją tarybą, savivaldą. Siekiant instituto veiklos demokratizavimo su kitais sąjūdininkais buvau išrinktas į profsąjungos komitetą, vėliau – kandidatu į Kauno savivaldybės deputatus.

Esate ne tik Seimo narys, bet ir Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas. Dažnai girdžiu pastebėjimus, kad anas Sąjūdis jau miręs ir jo misija jau baigta, o tas, kuriam Jūs vadovaujate, dabar jau nereikalingas – reikia naujo, kitokio Sąjūdžio. Kaip Jūs manote?

Negaliu sutikti su šia nuomone, tiesiog taip sakantiems reikia pasidomėti dabartine Sąjūdžio veikla. Susikūręs Sąjūdis siekė teisingumo, ekonominio savarankiškumo ir nepriklausomos valstybės atkūrimo. Sąjūdžio tikslas – išlaikyti tautos kultūrines tradicijas, kalbą, papročius, o kai tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais, svarbiausiu dalyku tapo tradicinių krikščioniškų ir tautinių vertybių, patriotinių nuostatų puoselėjimas, kova už teisingumą. Šioje srityje darbo turime labai daug. Mūsų žmonės tapo įvairių partijų nariais, įsijungė į kitas veiklas, bet dabartinis Sąjūdis turi tęsti savo veiklą, siekti, kad neprarastume mūsų tautinių vertybių, valstybingumo, teritorijos.

Būtent dabartinis Sąjūdis buvo Sausio 13-osios renginių Vilniuje organizatorius. Kaip pavyko jį surengti ir kiek svarbūs tokie renginiai?

Tai tradicinis Sąjūdžio renginys pagerbiant žuvusiuosius, visus nepriklausomybės gynėjus. Sąjūdžio taryba tradiciškai organizuodavo šį paminėjimą. Sąjūdis ir visi Lietuvos patriotai, parlamentarai 1991-aisiais aktyviai ragino žmones ginti Nepriklausomybę. Man atrodo, kad tie renginiai suburia žmones, kurie aktyviai dalyvavo tų dramatiškų sausio dienų įvykiuose, prisimena tų dienų dvasią bei skatina įvertinti žmonių pasiaukojimą. Tokie minėjimai tikrai reikalingi. Sausio 13-osios minėjimas yra valstybės renginys, Laisvės gynėjų diena, todėl ne vien Sąjūdis jį organizuoja, bet mes norime, kad išliktų Sąjūdžio dvasia. Juk dabar renginiuose dalyvauja ne vien vyresni žmonės. Čia ateina jaunimas ir vaikai, kurie nematė sovietinės agresijos, išgirsta tikras istorijos pamokas. Toks renginys žadina patriotizmą, dar stipriau sužadina meilę nepriklausomai Tėvynei.

O kaip Jums pačiam įstrigo 1991-ųjų sausio dienos?

Tada buvo didžiulė nervinė įtampa ir masinis pasiryžimas apginti nepriklausomybę. Kauno deputatai budėjo strateginiuose miesto objektuose, tikėjomės, kad ir čia gali įvykti sovietinės kariuomenės susidorojimas su beginkliais nepriklausomybės gynėjais. Buvo neaišku, ar pavyks atsilaikyti, išeidamas iš namų nežinojai, kuo visa tai baigsis. Tą jausmą reikia išgyventi. Tą naktį budėjau Kaune, tarpmiestinėje telefonų stotyje. Per šį objektą ėjo ryšio linijos iš Radijo studijos į Sitkūnus.

Daug žmonių Lietuvoje vis dejuoja, tarsi nebūtų kuo pasididžiuoti, esą viskas tik blogai. Seimas irgi visai blogas. Gal galite pasakyti, kuo tautiečiai turėtų džiaugtis ir didžiuotis?

Be abejo, kartais pagalvojus apie kasdien iškylančias problemas, ne visada būna pakili nuotaika, tačiau turime pamąstyti apie esminius dalykus – gyvename nepriklausomoje valstybėje, nėra okupacinės valdžios KGB represijų, sekimo, trėmimo, įkalinimo. Gyvenimas pasikeitė, turime galimybę realizuoti save, gyventi taip, kaip negyvenome sovietiniais metais. Tai yra labai svarbus dalykas. Jaunesniems žmonėms gal ir sudėtinga viską įvertinti, jiems atrodo, kad visada buvome laisvi, todėl nežinant, kas buvo anksčiau, lengva sakyti, kad dabar viskas blogai. Tiesa, reikia konstatuoti, kad tie žmonės, kurie sėkmingai kolaboravo sovietinės valdžios įstaigose, ir dabar užima reikšmingus postus. Dažnai būna, kad tie, kurie priešinosi arba bent nepataikavo valdžiai, o dabar dorai ir sąžiningai dirba, sulaukia iš buvusiųjų sovietinėje valdžioje neapykantos, pagiežos bei keršto protrūkio.

Jūs kalbate apie buvusius komunistus?

Ne tik apie juos. Bendradarbiaudama su KGB, pataikaudama okupaciniam režimui tam tikra dalis žmonių užsitikrino patogų, aprūpintą gyvenimą, tik, deja, neramią sąžinę.

Seime per praėjusią kadenciją tautos išrinktieji ne vien tik blogus darbus dirbo, bet ir kažką gero padarė. Gal galėtumėte išskirti kelis Seimo priimtus įstatymus, už kuriuos balsavęs galite didžiuotis prisidėjęs?

Daug sąjūdininkų susirūpinę tautinių vertybių išsaugojimu. Bene svarbiausias tautos kultūros dalykas yra kalba. Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių, ir norime, kad asmens dokumentai būtų išrašomi būtent ja. Šio įstatymo projektą teikėme kartu su Gintaru Songaila.

Galiu dar priminti, kad pasisakiau už strateginių įmonių priklausymą Lietuvos valstybei, nes buvo norinčių privatizuoti „Lietuvos geležinkelius“, „Lietuvos paštą“ ar kitas strategines įmones. Prieštaravau ir dėl leidimo auginti genetiškai modifikuotus augalus. Juk nėra ištirtas jų poveikis sveikatai. Lietuva vertinama kaip kokybiškos maisto pramonės produkcijos gamintoja, todėl džiaukimės tuo ir naudokimės.

Gal ir daugiau savo asmenine iniciatyva pateiktų įstatymų galėčiau paminėti, tačiau svarbu, kad tų įstatymų būtų laikomasi. Apmaudu, kad dėl vieno balso stygiaus nebuvo patvirtinta konstitucinė tradicinės šeimos samprata.

Praėjusioje kadencijoje teikiau įstatymus, kurie stiprina valstybės prestižą. Su prof. J. Vilimu daug dirbome, kad teisėsaugos institucijose būtų pripažįstami visuomenės atstovai. Juk dažnai kalbama apie teisėsaugos problemas, korupciją, o teisėsaugininkai aiškina, kad tai – tik pavieniai atvejai. Tačiau tokių neišspręstų klausimų teisėsaugoje yra labai daug. Aš vis dėlto manau, kad teisėsaugos prestižas – vienas iš svarbiausių valstybės dalykų. Rinkome parašus, kad būtų priimtos pataisos Konstitucijoje, teisiniai aktai, kad visuomenės atstovai galėtų dalyvauti teismuose. Gaila, bet didžioji teisininkų bendruomenės dalis mano, kad tik teisininkai gali priimti sprendimus. Manau, kad manipuliuojama tuo teisiniu mechanizmu atmetant vertybinius moralinius pagrindus. Esą, kaip parašyta įstatyme, taip ir turi būti. Manau, kad įstatymai be moralinio turinio gali būti pritaikyti ir labai blogiems tikslams pasiekti. Man kartais susidaro įspūdis, kad mūsų šeimoje išsiugdytos savybės, paremtos tautos vertybėmis, teisėje nubraukiamos. Svarbu, kad būtum teisus įstatymiškai. Bet ar visada moralu tai, kas įstatymiškai teisinga? Jauni teisininkai, kuriuos rengia vyresni, moralumo nepaiso. Daugelis įstatymų leidžiama tam, kad būtų galima paveikti ir supančioti sąžiningai ir dorai dirbančius žmones. Kalbama, kad reikia griežtinti įstatymus arba papildomus teisės aktus išleisti, bet iš tiesų tada nesąžiningiems viską lengva apeiti, nes sudaromos kliūtys tiems, kurie stengiasi dirbti moraliai ir sąžiningai. Pavyzdžiui, kada gydytojui šiltai pabendrauti su pacientu, kai jis nespėja popierių pildyti ir bendrauja su kompiuteriu. Trūksta kasdieninio bendravimo, kad galėtum įsijausti į kito žmogaus gyvenimą, problemas. Gal nepavyks jam padėti, bet supratimas ir pačiam daug duos.

Dažnokai kritikavote TS-LKD vadovų sprendimus. Kas Jums labiausiai nepatiko?

Esu kritikavęs. Man labai nepatiko „Leo LT“ projektas, už kurį balsavo mūsų frakcijos nariai. Valstybė prarado didelius pinigus. Man nepatinka sąvoka „įsisavinti Europos Sąjungos pinigus“. Kadangi esu dirbęs socialinėje, miesto ūkio sferose, matau, kiek daug yra darbų, kuriuos reikėtų atlikti ne įsisavinant, o racionaliai panaudojant Europos Sąjungos pinigus. Dabar matome, jog kai kurie projektai daromi tik dėl to, kad tie pinigai būtų „įsisavinami“, o ne atlikti tikrai reikalingi darbai. Tai – lėšų švaistymas. Ne visada sutikau dėl mokesčių didinimo. Ar ne geriau, kad visi mokėtų mokesčius? Kadangi esu išrinktas Kaune, kitaip negu partijos kolegos balsavau dėl miesto kelių fondo. Aš manau, kad atėjo laikas jį nuo 20 proc. didinti iki 25 proc. Ne visada pritariau mokesčių didinimui esant sudėtingai ekonominei situacijai.

Kadangi viešai ir dažnai kritikavote TS-LKD vadovautos koalicijos darbą, turbūt todėl Jus nubaudė naujojo Seimo rinkimų partijos sąraše įrašę tik 33-uoju numeriu? Kaip jautėtės?

Nedalyvavau tame partijos tarybos posėdyje, kuriame priėmė šį sprendimą. Ten kalbėjusieji teigė, kad aš daug kartų esu „netinkamai“ balsavęs, nors esą privalėjau laikytis partijos pozicijos ir nuostatų. Tokias mano nuostatas reitinguodami įvertino rinkėjai, taip pat Aleksoto ir Vilijampolės apygardos žmonės pareiškė pasitikėjimą. Nejaučiu nuoskaudos dėl priekaištų partijoje, bet objektyvumo tikrai nebuvo. Dalyvavau steigiant partiją, buvau Kauno iniciatyvinėje grupėje. Noriu, kad žmonės pasitikėtų Tėvynės sąjunga, todėl manau, kad mano pozicija yra tokia, kuriai partijos gerbėjai pritaria. Beje, antrajame rinkimų ture kitus Kaune dalyvavusius TS-LKD kandidatus parėmė buvęs koalicijos partneris Liberalų sąjūdis, išskyrus mano kandidatūrą.

Gal galite pasakyti, kokias problemas padėjote išspręsti savo apygardoje? Ko dar nepavyko padaryti ir ką Jums rūpi nuveikti ateinančiais metais?

Mieste, Aleksoto–Vilijampolės rajone yra daug problemų. Mane jaudina, kad Kaunui skiriamas per mažas biudžetas. Dar prieš 15 metų apie tai kalbėdavome. Kauno biudžetas sudaromas iš Kaune gyvenančių asmenų pajamų mokesčio. Deja, valdantieji mano, kad Kaunas (kaip ir sovietinės okupacijos metais) kaip nors išsivers. Šį požiūrį jau laikas keisti. Kaune problemų gausybė. Norint rimtesnių poslinkių finansavimas turi būti didesnis. Blogiausia tai, kad Kaune, ne be Rusijos spec. tarnybų įtakos, sužlugdyta pramonė, daug gaminusi ir eksportavusi. Jokiame kitame Lietuvos mieste taip nėra. Kai nėra technologijų, gamybos, o vyrauja beveik vien paslaugos, sunku tikėtis realios pažangos. Džiugu, kad pavyko renovuoti mokyklas, įrengti mokyklų sporto aikštynus, išsaugoti kultūros paveldo objektus, sustiprinti akademinę bendruomenę. Kaune dar daug darbų reikia padaryti.

Ar tai, kad Jūsų sūnus yra Kauno meras, Jums trukdo ar padeda sprendžiant rinkėjų reikalus?

Manau, kad kiekvienas turime dorai sąžiningai ir atsakingai dirbti savo darbą. Būna, kai dėl kurio nors dalyko mūsų nuomonės išsiskiria, todėl, kad mūsų skirtingos veiklos sferos. Aš, kaip Seimo narys, rūpinuosi apygardos, kurioje esu išrinktas, žmonėmis, o jam galbūt reikia žiūrėti kompleksiškai į viso miesto reikalus. Stengiuosi, kad viskas būtų daroma objektyviai, o ne protekciniais būdais. Spręsdamas mokyklų ir kitus reikalus, remiuosi bendruomenių nuomone ir, jei gyventojai kelia problemas, kreipiuosi į įvairias institucijas, nebūtinai Kauno.

Kaip dažnai susitinkate su rinkėjais? Kokiais reikalais jie į Jus kreipiasi?

Priėmimus rengiu kas savaitę: vieną Aleksote, kitą – Vilijampolėje. Rinkėjų problemos būna įvairios: žemės, nekilnojamojo turto grąžinimas, infrastruktūros, teisėsaugos. Čia vėl grįžtu prie visuomenės atstovavimo teismuose. Dažnai būna taip, kad vargingai gyvenantis žmogus pralaimi teismus vien todėl, kad negalėjo pasisamdyti advokato. Tada laimi turtingesnis, o teisingumo nelieka. Taigi moralinio turinio tokiuose teismo sprendimuose nėra, nes kvalifikuotas advokatas suranda kokį nors teisės aktą ir pateikia argumentus, kurie sužlugdo neturtingą žmogų. Tokiais atvejais tenka rašyti Generalinei prokuratūrai, Seimo kontrolieriui, teisėsaugos institucijoms. Iš tokių atvejų pamatau korupcijos požymius ir aplaidų požiūrį mūsų teisėsaugos darbe. Arba kitas pavyzdys: chuliganai žmogui išmušė priekinius dantis, policija tai padariusių asmenų nesurado ir bylą nutraukė. Ką daryti be dantų likusiam žmogui? Jį įrašo į eilę dantims protezuoti. Taigi po 5–7 metų galės turėti dantis. O kuo jam dabar valgyti, jei be eilės susidėti dantis už savo pinigus tūkstančių neturi? Ir nors atsinešė pažymą iš policijos, kad buvo sumuštas, niekas nenori klausyti ir išimčių daryti.

Bet ar tie žmonės, kuriems padedate, nesako, kad Seimo nariai – vagys?

Būna, kad kuriam nors padedi vieną kartą, o antrą, trečią jau nepavyksta. Lieka tam tikros nemalonios nuosėdos. Kaltinimų būna įvairių, dažnai nepagristų, tačiau reikia suprasti žmones, juk nedideles pajamas turinčių piliečių gyvenimas yra tikrai sunkus.

Dažnai Jus matome įvairiuose Kauno renginiuose: mitinguose, minėjimuose, mokyklose, įstaigose... Kodėl aktyviai juose dalyvaujate? Kaip suspėjate, nes tomis dienomis Jus matome ir Seimo posėdžiuose?

Nepasakyčiau, kad visur supėju, bet stengiuosi dalyvauti ir savo požiūrį pareikšti. Dalyvaudamas minėjimuose noriu pagerbti tuos žmones, kurie tautai ir valstybei daro didelį darbą, šiltu žodžiu padėkoti už tai, ką jie veikia. Ne vien Seimas ar Vyriausybė valstybei reikšmingus darbus daro, o kiekvienas žmogus savo talentu, pastangomis, pasiaukojimu atlieka daug svarbių darbų, kuriuos mes, Seimo nariai, turime pastebėti.

Ar kai vyksta posėdžiai, gyvenate Vilniuje?

Gyvenu Kaune, Seimo posėdžių dienomis nakvoju Seimo viešbutyje.

Šią kadenciją dirbate opozicijoje? Gal taip paprasčiau, nes mažiau partijos apribojimų – juk vis tiek daugumos sprendimams įtakos nepadarysi, o savus reikia įtikinėti?

Manau, kad psichologiškai sunkiau būti opozicijoje, nes kai priima sprendimus, kurie neatitinka mano vertybinių nuostatų, nors ir balsuoju prieš, vis tiek jaučiuosi nepatenkintas rezultatu. Gali atrodyti, kad paprasčiau balsuoti prieš, bet morališkai sunkiau. Man vien prieš savo rinkėjus pasirodyti, kad balsavau teisingai, nepakanka, aš nesiekiu iš to asmeninės naudos.

Esame dėkingi, kad užprenumeruojate „XXI amžių“ visoms savo apygardos mokykloms. Bet juk TS-LKD vadovybė, ypač prieš paskutiniuosius Seimo rinkimus, ėmė labai nemėgti mūsų laikraščio, kai kas net klebonams „patarė“ jo neplatinti. Taigi vėl pasielgėte ne taip, kaip nurodo partija, kurios „ruporu“ daug skaitytojų mus iki šiol tebevadina...

Aš visada stengdavausi skaityti „XXI amžių“. O jei kritiškų minčių mūsų partijos atžvilgiu laikraštyje pasitaiko, tai ar visada mūsų partija priima teisingus sprendimus? Džiugu, kad laikraštis toks unikalus kaip joks kitas, supažindinantis su Lietuvos ir pasaulio krikščioniškomis naujienomis. Jūs skelbiate pažintinio-šviečiamojo pobūdžio informaciją.

Kadangi esate išrinktas vienmandatėje apygardoje, tai gal ne visada galite paklusti frakcijos norams? O joje irgi matome tais pačiais klausimais visai skirtingai mąstančius žmones. Pavyzdžiui, Mantas Adomėnas sausio 13-osios analogijas su gegužės 17-ąja vertina visai kitaip negu tie TS-LKD nariai, kurie tada matė aiškią prievartą, bet ne okupantų, o savų? Kaip jaustis ir dirbti frakcijoje, kurioje labai skirtingai mąstoma?

Šiuo klausimu mąstoma tikrai skirtingai. Aš su šio kolegos požiūriu negaliu sutikti. Gal čia nelygintini dalykai, bet analogijų tikrai yra. 1991 metais mes gynėme valstybę nuo svetimųjų prievartos, o gegužės 17-ąją vertinu kaip didžiulę mūsų teisėsaugos institucijų gėdą. Nepriklausomoje valstybėje vyko teisėsaugos agresija prieš nesipriešinusius, o tik taikiai stovėjusius ir savo poziciją išreiškusius žmones.

Naujasis Seimas jau dirba. Kokios Jūsų viltys stebint naujosios daugumos veiksmus?

Jau dabartiniai naujosios vyriausybės veiksmai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, Konstitucijai ir tautinei savimonei. Mane jaudina, kad mažiausia valdančiosios koalicijos frakcija – Lenkų rinkimų akcija – savo nepagrįstais nuolatiniais įžūliais reikalavimais spaudžia partnerius ir nori pakeisti tautinių mažumų įstatymą, nors Lietuvoje įstatymai labai demokratiškai reglamentuoja tautinių bendrijų veiklą. Kai pasigilini, atrodo, kad jų galutinis tikslas yra Pietryčių Lietuvos autonomija.

Nors trumpai, keliais sakiniais pasakykite, ką manote apie svarbiausias šių dienų aktualijas: skalūninių dujų gavybą, aistras dėl sveikatos ministro siekių, dviejų partijų norą susijungti?

Dėl skalūninių dujų žvalgybos aš siūlau būti atsargiems. Negalime skubėti, nes daug kas neaišku. Lietuva turi savo požeminį geriamą vandenį. Ar neužteršime jo? Didžiuokimės ir vertinkime, kad turime tokį turtą. Ateityje jis galbūt bus dar vertingesnis. Pagalvokime, ką turime ir ko galime netekti, jei pradėsime skalūninių dujų gavybą.

Sveikatos sistema yra labai sudėtinga, reikia atsižvelgti į galimybes žmonėms teikti medicinines paslaugas. Vienu mostu reformų daryti negalima, reikia siekti, kad ji būtų teisinga ir reikalinga žmogui.

Dviejų partijų susijungimas, man atrodo, yra tarsi paskatintas patarimo iš Rytų.

Ar turite kokio nors laisvalaikio?

Laisvalaikio nėra daug. Pagrindinę laiko dalį užima teisės aktų projektų studijavimas, dalyvavimas jų svarstyme, konstitucinių vertybių principų gynimas, papildymų, pataisų, įstatymų rengimas.

O kai Seimo nariu nebuvote, gal kokiam nors pomėgiui galėjote skirti laiko?

Daug metų sportavau. Studijų metais žaidžiau Kauno Politechnikos instituto futbolo komandose. Baigęs mokslus 20 metų dalyvavau įvairiose varžybose būdamas „Pramprojekto“ krepšinio komandos nariu. Mėgstu teatrą, meną, muziką, stengiuosi pamatyti geriausius Lietuvos teatrų spektaklius. Visada domiuosi visuomenės socialinėmis, ekonominėmis problemomis, miestų ūkio klausimais. Savo vaikams stengiausi išugdyti krikščioniškas, tautines vertybes, savo tėčio – profesoriaus Juozo Kupčinsko – humanistinius idealus.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

© 2013 „XXI amžius“