Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Sėjo Dievo meilės grūdą

A†A Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė s. Palmyra Petronėlė Pauliutė
(1925 04 06–2013 02 15)

S. Petronėlė Pauliutė

Šilalės parapijos Žąsinėlių kaime ūkininkų Jono ir Onos Paulių šeimoje 1925 m. balandžio 6 d. gimusi mergaitė – aštuntas vaikas – buvo pakrikštyta Petronėlės vardu. Šeimoje augo 10 vaikų, tad visi jie kiek paaugę dirbo ūkyje. Petronėlė baigė keturis pradžios mokyklos skyrius (vėliau mokysis skalbimo ir siuvimo). Sovietmečiu Petronėlės artimieji buvo ištremti į Sibirą.

Būdama 11 metų, Kvėdarnoje (Šilalės r.), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, 1936 metais Petronėlė priėmė Sutvirtinimo Sakramentą. Sulaukusi 22 metų užsidegė troškimu tapti vienuole. Nors pašaukimas degė jos širdyje, tačiau pirmoji pareiga buvo globoti motiną. Ji pradėjo tarnauti klebonijoje: šeimininkavo ir padėjo Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės parapijos klebonui.

1963 m. birželio 10 d. Šilalėje, sulaukusi 38 metų, Petronėlė įstojo į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją (Popiežiaus teisių). Tų pačių metų rugsėjį ji buvo priimta į postulatą Adakave (Tauragės r.). Po metų, 1964 m. vasario 8 d., priimta į noviciatą Adakave ir gavo vienuolinį Palmyros vardą. Pirmuosius noviciato metus praleido Tytuvėnuose (Kelmės r.). Antraisiais noviciato metais gyveno Raseiniuose. 1966 m. kovo 24 d. Tytuvėnuose padarė pirmus vienuolinius įžadus. Galima priminti, kad sovietinė valdžia tuomet buvo uždraudusi bet kokią vienuolių veiklą, tad vienuolynas veikė griežto pogrindžio sąlygomis.

Tytuvėnuose s. Palmyra gyveno ketverius metus (1966–1970). Čia ji Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje dirbo bažnytinių rūbų skalbėja. Po to metus (1970–1971) gyveno ir darbavosi Šiluvoje (Raseinių r.).

S. Palmyra kasmet atnaujindavo savo vienuolystės priesaiką ir po penkerių metų, 1971 m. gruodžio 17 d., Šiauliuose davė amžinuosius įžadus.

Petronėlė, tapusi vienuole, privačiai mokėsi skalbti ir virti. Tai buvo visas jos mokslas. Didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleido besidarbuodama bažnyčiose ir klebonijose.

1971–1976 metais Petronėlė dirbo Skapiškyje (Kupiškio r.) pas kunigą Juozapą Lukšą (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09), Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje. Atvykusi į Skapiškį čia jau rado nuo 1960 metų besidarbuojančią tos pačios kongregacijos vienuolę s. Michailiną (Zitą Arbatauskaitę), kuri kaip ir ji pati buvo vadinama pase įrašytu vardu, nes apie priklausymą vienuolijai reikėjo griežtai tylėti, o klebono šeimininkes parapijiečiai Skapiškyje vadino malonybiniais vardais – Petrutė, Zitutė.

Kun. J. Lukšas buvo ligonis, silpnos sveikatos dar iš seminarijos laikų. Manė, dėl sveikatos nebaigsiąs ir seminarijos, tačiau draugai prikalbino: „Būsi geras kunigas!“, tad s. Zita sako: „Turėjome jį saugoti!“ Jį gerokai buvo „patampę“ saugumiečiai: iš Rokiškio saugumo pakliuvo tiesiai į ligoninę – išsiliejo tulžis. Jis buvo tik ką iš ligoninės sugrįžęs į Skapiškį, kai atvyko s. Zita, o po vienuolikos metų – dar ir Petronėlė.

Kun. J. Lukšas buvo labai dėmesingas žmonėms: matė jų skurdą po karo, o ir vėliau neėmė pinigų už patarnavimus, sakė: „Kaip aš galiu skriausti, kai visi susitvarkys, tai ir aš nusidažysiu namelį“. Skapiškyje turėjo tik geležinę lovelę, tokios pačios buvo ir svečiams bei čia gyvenusioms šeimininkėms. Zita, tik atvykusi į Skapiškį miegojo sudedamoje lovelėje, vėliau jau gavo geležinę. Skapiškėnai, išvažiuojant kun. J. Lukšui į Antašavą, atsisveikinimui padovanojo bufetėlį. O Antašavoje choristai vardadienio proga nupirko sofą, vėliau – ir televizorių.

Šv. Juozapo šventė paprastai būna per Gavėnią, tad klebonas kun. J. Lukšas choristus vaišindavo per Atvelykį, tada Petrutė parodydavo visą savo šeimininkavimo meną. O dar daugiau Petrutei reikėdavo stengtis, kai pas kun. J. Lukšą atvykdavo kunigai – Kauno kunigų seminarijos kurso draugai. Jie beveik kasmet Skapiškyje pas kun. J. Lukšą rengdavo susitikimus. Atvykdavo 1944 metais kovo 25-ąją įšventinti į kunigus ir jų bendramoksliai t. Adomas Milašius (Skiemonys), t. Stanislovas Dobrovolskis, Vincentas Inkratas MIC, Vincentas Sladkevičius, Pranciškus Ščepavičius, Antanas Lileika (mirė Raudondvary), Pranas Račiūnas MIC, Alfonsas (?) Jančys, Prosperas Bubnys, Pranciškus Šulskis (peršautas, invalidas). Dažniausiai susitikimai vykdavo su nakvyne. Visi laukdavo, kol atvyks vyskupas, tada melsdavosi, aukodavo šv. Mišias, bendraudavo. Petronėlei tekdavo tikrai didžiulė, tačiau kartu ir labai miela atsakomybė...

Seserys buvo susirūpinusios apaštalavimu ir jį vykdė – naktimis su kunigu ėjo krikštyti vaikų. Skapiškyje pas mokytoją Joną Dovydėną atveždavo vaikų ir iš kitur. Jos slapčiomis skubėdavo ir pas sunkiai sergančius, juos parengdavo susitikimui su kunigu. Petrutė ir Zitutė buvo ne vienos slaptos naktinės santuokos liudytojos...

Skapiškyje seserų pavyzdys, jų tikėjimo gyvas liudijimas, gerumas, nuoširdumas ir dėmesingumas kiekvienam tapo svarbiu stimulu įsijungti į bažnytinę veiklą ir skapiškietei 1963 m. gruodžio 8 d. gimusiai Marijai Daliai Liutkevičiūtei. Ji dalyvaudavo Zitos rengiamose procesijose. Tačiau Daliai mokantis aštuntoje klasėje, 1976 metais kun. J. Lukšas buvo iškeltas į Antašavą, o į Skapiškį buvo paskirtas kun. Juozas Giedraitis SJ (1927 03 12–1957 04 17–1993 09 04) su tos pačios kongregacijos seserimis vienuolėmis Julija Runkelaite ir Maryte Giedraityte. Bendraudama su Julija ir Maryte, Dalia sužinojo, kad jos, kaip ir čia anksčiau dirbusios šeimininkės, priklauso slaptai vienuolijai, sužinojo apie jų kongregaciją, vienuolijos istoriją, seserų veiklą. Dalia skaitė religines knygas, mėgo melstis ir jai vis kildavo noras gyventi kitaip negu visi... Nepaisydama pedagogų pašaipos ir tyčiojimosi, Dalia vienintelė klasėje, visai nesivaržydama ir nesislapstydama, lankė bažnyčią, o baigdama vienuoliktą klasę, nieko nesakiusi tėvams įstojo kandidate į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Panevėžyje. 1981 metų gegužę tapo postulante, o lapkritį buvo priimta į noviciatą (naujokyną). 1983 m. lapkričio 20 d. Dalia sudėjo laikinuosius įžadus, gavo vienuolinį Klaros vardą, o 1990 m. rugpjūčio 10 d. Anykščių bažnyčioje kun. Sauliui Filipavičiui Dalia Liutkevičiūtė ir Zita Kazlauskaitė davė amžinuosius įžadus. Tad seserų Zitos ir Petrutės veikla pasėjo pirmą svarų grūdą mažoje, vaikiškoje Dalios Liutkevičiūtės širdelėje, kurią brandino jau kitos šios kongregacijos seserys.

Kun. J. Lukšą iškėlus į Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) parapiją, kartu su kunigu išvyko ir Petronėlė su Zita. Petronėlė Antašavoje, kaip ir Skapiškyje, šeimininkavo klebonijoje, talkindavo Zitai jos darbuose. Sovietmečiu jos ir čia (kaip ir Skapiškyje) vykdė slaptą apaštalavimo misiją.

1997 m. kovo 9 d. mirus kunigui Juozui Lukšui, baigėsi abiejų seserų – ir Petronėlės, ir Zitos – tarnystė klebonijoje.

1997–1998 metais jos gyveno Rokiškyje. Ten buvo sugrąžinti vienuolijos namai (ne visas namas, bet keli jau mirusių žmonių butai). Jie, kaip prisimena Zita, buvo baisūs – nebe vienuolyno patalpos, bet nugyventi žmonių „urvai“. Kitų butų name nesugrąžino, nes gyveno žmonės. Rokiškyje buvo 5 seserys. Jaunosios dirbo mokykloje, viena mokėsi muzikos mokykloje. Zitutė su Petrute, būdamos pensininkės, talkino klebonijoje, bažnyčioje bei namuose.

Iš Rokiškio seserys buvo nukeltos į Tauragę (1998–1999). 1999 metų rudenį vėl sugrįžo į Rokiškį. Maždaug tuo metu Petronėlė kasmet pradėjo atlikinėti ignacines rekolekcijas. Jose įgytos patirtys ją artino prie Dievo ir lydėjo per visą likusį gyvenimą.

Po poros metų iš Rokiškio Petronėlė ir Zita buvo perkeltos į Linkuvą (Pakruojo r.) ir čia gyveno trejus (2001–2004) metus, vėliau nepilniems metams išvyko į Anykščius. Čia Petronėlė susirgo ir 2005 metų gegužę buvo perkelta į ką tik įsteigtus namus Joniškyje. Sustiprėjusi Petrutė vėl darbavosi namuose, tarnavo ir padėjo jaunoms seserims, kūrė seserišką bendruomenę.

S. Zita buvo iškelta į Rokiškį. 2007 metais uždarius seserų namus Joniškyje ir Petrutė atvyko į Rokiškį. Petrutei prasidėjo ligų, kančios ir senatvės naštos metas. Rokiškyje vienuolių namai jau buvo ruošiami pardavimui.

2010 metais, uždarius seserų namus Rokiškyje, Zitutė vėl drauge su Petrute išvyko gyventi į Palendrius (Kelmės r.). Po nepilnų dviejų metų abi seserys vienuolės persikėlė gyventi į Panevėžį. Šis etapas Petrutei buvo pats trumpiausias.

Kaip pasakoja s. Zita, jai daug lengviau buvo keltis iš vienų vienuolinių namų į kitus, o Petrutei – žymiai sunkiau, nors ji turėjo humoro jausmą ir praskaidrindavo bendruomenės susitikimus.

2013 m. vasario 15 d. Viešpats pasišaukė s. Palmyrą į Amžinuosius dangiškojo Tėvo namus. Sužinoję apie vienuolės mirtį, ją pažinojusieji sakė: „Geras žmogus, gera vienuolė buvo“.

Gal dėl to atsisveikinti su sesele Petronėle, pasimelsti prie karsto, dalyvauti gedulingose šv. Mišiose ir palydėti į Panevėžio kapines atvažiavo žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, kuriose Petrutei teko dirbti. Tai buvo atsakas į vienuolės Petrutės sėtą Dievo meilės grūdą. Šv. Mišias aukojo kun. Albertas Kasperavičius, prieš šv. Mišias Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos Lietuvos provincijos vyresnioji s. Onutė Raudoniutė supažindino su s. P. Pauliutės gyvenimo keliu, jos darbais, skleidžiant dvasingumą (s. O. Raudoniutės parengta medžiaga pasinaudota ir šiame straipsnyje). Pamokslo metu kun. A. Kasperavičius kalbėjo apie Dievo gailestingumą, kuriuo labai tikėjo s. Petronėlė.

Dr. Aldona

Vasiliauskienė

© 2013 „XXI amžius“