|
Kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardą
Popiežius Pranciškus šeštadienio rytą audiencijoje priėmė kelis tūkstančius socialinių komunikacijų darbuotojų, kurie pastarosiomis dienomis ir savaitėmis informavo pasaulį apie Bažnyčiai svarbius įvykius po Benedikto XVI netikėto pareiškimo vasario 11 dieną iki dabar. Po Popiežiškosios Socialinių komunikacijų tarybos pirmininko arkivyskupo Klaudijaus Marijos Čelio sveikinimo kalbos popiežius Pranciškus kreipėsi į Pauliaus VI audiencijų salėje susirinkusius žurnalistus. Popiežius visiems dėkojo už pastarųjų dienų darbą, pareikalavusį labai daug pastangų, kad Bažnyčios istorijos įvykiai būtų pristatyti iš teisingesnės perspektyvos ir tikėjimo šviesoje. Bažnyčia yra žmogiška ir istorinė institucija, tačiau neturi politinės prigimties. Jos prigimtis iš esmės yra dvasinė. Tai Dievo tauta, kuri žengia link Jėzaus Kristaus. Tik tai suprasdami galime aiškiai suvokti tai, ką atlieka katalikų Bažnyčia, sakė socialinių komunikacijų darbuotojams Popiežius ir tęsė: Kristus yra Bažnyčios Ganytojas, tačiau, kad būtų istorijoje, reikia žmogaus laisvės. Vienas iš jų buvo išrinktas, kad tarnautų Jo vikaru, apaštalo Petro įpėdiniu, tačiau centre yra Kristus, o ne Petro įpėdinis. Kristus yra centras, pagrindas ir Bažnyčios širdis. Be jo Petro ir Bažnyčios nebūtų ir negalėtų būti. Kristus veda savo Bažnyčią. Šventoji Dvasia buvo pagrindinė veikėja, įkvėpusi Benedikto XVI apsisprendimą vardan Bažnyčios gerovės. Ji vedė kardinolus maldoje ir rinkimuose. Jūsų darbą, tęsė popiežius Pranciškus, šeštadienį kalbėdamas socialinių komunikacijų darbuotojams, Bažnyčia didžiai vertina. Ji reikalauja pasiruošimo, jautrumo ir patirties, tačiau jai ypač reikalingas ypatingas Kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardądėmesys tiesos, gėrio ir grožio atžvilgiu. Todėl esame labai artimi, nes Bažnyčia egzistuoja dėl to, kad perduotų suasmenintą Tiesą, Gėrį ir Grožį.
|
|
Bus daugiau jautrumo žmonių poreikiams visame pasaulyje
Išsipildė Lietuvos kardinolo širdies troškimas, kad naujasis Popiežius būtų iš Pietų Amerikos
Su Vilniaus arkivyskupu kardinolu Audriu Juozu
Bačkiu kalbamės netrukus po penktadienį vykusio Kardinolų kolegijos
susitikimo su Šventuoju Tėvu.
Eminencija, Jūs jau antrą kartą dalyvavote konklavoje.
Kokie jausmai? Kokie įspūdžiai?
Taip, teisingai, bet antrą kartą dalyvaujant buvo kiek laisviau. Įėjau jau žinodamas, kaip viskas vyksta. Kaip ir aną sykį buvo labai graži maldos nuotaika. Meldėmės jau ir Šv. Mortos namuose, kur visi gyvenome prieš tai, ir ypač išvakarėse. Kartais sakoma, kad konklava yra liturginis aktas. Aš sutinku su tokia interpretacija. Prieš savo sąžinę ir prieš Dievą apsvarstai daug dalykų, Bažnyčios padėtį ir problemas. Jauti savo atsakomybę prieš Dievą: ko Viešpats nori Petro įpėdiniu, kuris vadovautų Bažnyčiai? Tad įėjau visiškai ramiai, tarsi jau įpratęs, bet paskui vis tiek ateina susijaudinimo momentas, jauti, kad tai tikrai svarbus įvykis, kad priklauso ir nuo tavo balso, kas bus išrinktas, kad reikia žiūrėti ne tik žmogiškų apskaičiavimų, bet kur mus Dvasia veda. Jaudulys, nerimas, atsakomybės jausmas prieš visą Bažnyčią ir prieš Dievą, prieš sąžinę ir antrą kartą įėjęs į konklavą jauti to momento svarbą.
|
|
|