|
Šventojo Tėvo inauguracija
Mindaugas BUIKA
|
Popiežius Pranciškus laimina
jį pasveikinti į Šv. Petro aikštę
atvykusius maldininkus iš viso pasaulio
|
Delegacijos pripažinimo ženklas Nors prie didžiulių maldininkų susibūrimų Romos Šv. Petro aikštėje pastaruoju metu buvome pripratę, juk atsistatydinusio Popiežiaus emerito paskutiniuose susitikimuose dalyvaudavo iki 200 tūkstančių žmonių, tačiau naujo popiežiaus Pranciškaus inauguracijos iškilmėse dalyvaus daug aukštų valstybinių ir religinių delegacijų. Kaip paminėjo Šventojo Sosto atstovai, į kovo 19 dieną vykusias apeigas specialiai niekas nebuvo kviečiamas galėjo dalyvauti visi, kas norėjo, ir visi buvo mielai priimti. Atvyko delegacijos net iš 132 pasaulio šalių: šeši monarchai (karaliai ir kunigaikščiai), 33 prezidentai (dalyvavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė), 12 vyriausybių vadovų, o kitoms delegacijoms vadovavo prezidentų sutuoktinės, viceprezidentai, parlamentų pirmininkai, užsienio reikalų ministrai ar kiti svarbūs valstybiniai pareigūnai.
|
|
Naujasis Popiežius Pranciškus
|
Popiežius Pranciškus iš karto visiems
sudarė malonaus ir paprasto, padėti
vargšams pasirengusio žmogaus įspūdį
|
Praėjusios savaitės antradienį iš viso pasaulio į Vatikaną susirinkę kardinolai, kuriems iki atsistatydinusio popiežiaus Benedikto XVI paskutinės valdymo dienos vasario 28-osios nebuvo sukakę 80 metų (tokių buvo 115), pradėjo naujojo Popiežiaus rinkimus konklavą. Žodis konklava kilęs iš lotynų kalbos žodžių cum clave, reiškiančių, kad naujo Popiežiaus rinkėjai būna užrakinti (šiuos žodžius pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pavartojo popiežius Honorijus III, kalbėdamas apie savo išrinkimo 1216 metais aplinkybes). Iš tiesų, renkant šį Popiežių kardinolai buvo uždaryti Perudžos miesto rūmuose ir iš rūmų negalėjo išeiti tol, kol neišrinko naujo Popiežiaus (šiuo atveju Honorijaus III).
|
|
Perkeičiantys maldos atodūsiai
Kun. Vytenis Vaškelis
Skaudi ir persmelkta dramatiškos Kristaus meilės yra žmonijos išganymo atomazga. Kai Jis prisikels iš numirusių, didžiojo atpirkimo kryžiaus antrą kartą į Golgotą nebeneš, budelių patyčių nebegirdės, o skausmingiausios mirtinos agonijos valandėlės bus amžinai praėjusios. Bet kol Viešpats regimu žmogaus pavidalu buvo tarp savųjų, tol net į nuoširdžias žmonių liaupses skirtas Jam, kai Jis Verbų sekmadienį jojo ant prieraišiausio asilo, įsismelkia netikrumo ir neištikimybės dulkės. Negalima visiškai pasikliauti tais, kurie šaukia: Osana aukštybėse!, bet dar nėra tapę naujais kūriniais Kristuje. Jis tai žino, todėl tarp Verbų ir amžinųjų Velykų procesijų dalyvių džiaugsmo dar yra praraja.
|
|
|