|
Kodėl angelas įsivaizduojamas baltas
Turbūt dažnas esame matę, o gal net turėję vaikystėje prie lovelės pakabintą paveikslėlį, kuriame Angelas Sargas, ištiesęs rankas, saugo drugelį besivejančius vaikus. Nors angelai dvasinės būtybės, neturinčios kūno, tačiau dailės kūriniuose, kai jie, kaip Dievo tarpininkai ir pasiuntiniai, apsireiškia žemėje, įgyja materialumą ir tampa panašūs į žmones. Juos atpažįstame iš sparnų ir balto apdaro. Kodėl balto? Krikščioniškosios ikonografijos žodynas (Vilnius, 1997) nurodo, kad serafimai dažniausiai yra raudonos spalvos, o cherubinai tapomi mėlyna, rečiau geltona, auksine spalva šios dvi angelų kategorijos paprastai supa Dievo sostą danguje. Tačiau angelai, su kuriais susiduria žmonės Biblijoje, o šventieji ir savo kasdienybėje, yra paprasti dailūs jaunikaičiai su ilgais baltais drabužiais. Tad pakalbėkime apie baltą spalvą.
|
|
Tegul šviečia langai
Tąkart visiškai netikėtai apsilankiau Krekenevos mažojoje Bazilikoje dailininkė E. Gailiūnienė su dukra pakvietė pasižiūrėti, kaip atrodo jos batikos darbų paroda, kuri eksponuojama besikuriančiuose Bazilikos parapijos namuose sename ūkiniame pastate, jos klebono kun. Gedimino Jankūno įdomiai pavadintame tvarteliu. Aš labai apsidžiaugiau, pasakojo dailininkė. Molinės rusvos tvartelio sienos labai tiko prie mano darbų, atliktų batikos technika. Dailininkė labai kukli, nelinkusi reklamuotis, nes jos parodos tikslas kilnus. Moters paveikslai skleidžia šventumo ir ramybės dvasią: juose šventųjų veidai, čiurlioniška gamtos vaizdų ramybė, skatinanti valandėlei sustoti beprotiškai lekiančiame mūsų pasaulyje. Aš norėjau, kad parapijos žmonės, lankydamiesi šiame daug vilčių teikiančiame tvartelyje, susimąstytų, kokioje ypatingoje vietoje jie gyvena, augina vaikus, kokia nepaprasta Krekenavos bažnyčia. O prieš 150 metų čia vaikščiota, kurta garsaus Lietuvos poeto Maironio jo dvasia tebegyva, dalijosi mintimis menininkė.
|
|
Keliaukime kartu...
Laikraštį XXI amžius retkarčiais tekdavo paskaityti nuo pirmųjų jo leidimo metų. Nuolatiniu draugu tapo maždaug prieš dešimtmetį, kai pati pradėjau siųsti į jį savo straipsnelius. Daugelį metų gyvenau Lazdijų Šv. Onos (Vilkaviškio vyskupija) parapijoje, dabar esu Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus (Vilniaus arkivyskupija) parapijietė. Pirmojoje tuo metu tarnystę atliko klebonai kun. Rimantas Baltrušaitis ir Gintaras Urbštas, o Druskininkuose kun. Almantas Kibirkštis, kun. Žydrius Kuzinas. Abiejose parapijose šis laikraštis platinamas, kažkiek prenumeruojamas, skaitomas. Tik kai prisimenu močiutės, vyro tėvų pasakojimus, jog smetoninės Lietuvos laikais prenumeruoti katalikišką laikraštį buvo kiekvieno kataliko priedermė (o ir kunigai ragino tai daryti), tai dabar atrodo, kad jų labai sumažėjo... Nesigilinsiu į detales ir statistiką... Nei smerkti, nei kritikuoti nesiruošiu, tiesiog noriu pasidalinti savo įžvalgomis. Pasikeitė laikai ir žmonės... Absoliuti skaitymo laisvė. Skaito, kas ką nori. Įvairių laikraščių ir žurnalų, mirgančių smurto, žmogžudysčių, sekso, po kelis vyrus ar žmonas pakeitusių žvaigždžių žvaigždelių nuotraukų ir pikantiškų straipsnių pilnas oras. O kur dar interneto galimybės... Žinoma, reikia pasidžiaugti, kad žurnalai Artuma, Kelionė su Bernardinai.lt., Ateitis yra tas gaivinantis skaidraus kultūros, meno, tikėjimo ir artimo meilės šaltinio versmės gurkšnis. Tačiau tai žurnalai... Tik laikraštis, pasipuošęs kukliu apdaru, pasivadinęs krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės spaudiniu, XXI amžius vienintelis. Tiesa, tas pats leidėjas leidžia dvisavaitinį laikraštį Katalikas, bet tai tik mažytis informacijos lašelis, nepriimkit bloguoju... Tačiau pagrindiniai Popiežiaus žinia, Bažnyčios, Vyskupų Konferencijos, kiti dokumentai, svarbiausios krikščioniško pasaulio naujienos spausdinami tik XXI amžiuje. Visada malonu pasidalinti savos parapijos bendruomenėje užauginta tikėjimo ir krikščioniškos gyvenimo patirties duona: atlaidų tradicijomis, maldos grupelių veikla, kultūros, meno, kuklaus kaimo ar miesto žmogaus spinduliuojama sielos šviesa. Malonu paskaityti, ir kaip visa tai vyksta kitur. Tai iš tiesų skalsūs gyvenimo duonos ir artimo meilės grūdai. Reikia jais dalintis to mokė ir šiandien moko Kristus. Kaip ir kiekviename visuomeniniame laikraštyje, taip ir XXI amžiuje ne visi straipsniai man patinka, kai kurie atrodo galbūt tendencingi... Bet juk visada galiu pasirinkti ir mane dominantį rašinį. Rubrikos: Krikščionybė šiandien, Istorija ir dabartis, Ora et labora, Žvilgsnis (beje, krikščioniškas), Atmintis, Susitikimai, Laikas ir žmonės žinių sankaupos, kuriose surandu Gėrio, Šviesos, Tiesos blyksnius. Šiais metais laikraštis tampa dar įdomesnis. 2013 metais minima nemažai Lietuvai svarbių istorinių datų, paskelbti Tikėjimo metai pasaulyje. Redakcija tikrai stengiasi, ieško, aukojasi... Tikiu, kad gėris nugalės blogį, šviesa tamsą. Šviesos spinduliai pasiekia giliausius užkaborius, nes Jėzus yra pasaulio Šviesa. Jis sako: Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse... (Jn 8, 12). Laikraščiui reikia mūsų paramos: prenumeruoti, platinti, skaityti, piniginės aukos. Reikia ir maldos... Kiekvienas skaitytojas asmeniškai gali pridėti po maldos žiedelį ir nupinti gražų užtarimo, dėkojimo ir prašymo vainiką, ir padovanoti jį Viešpačiui. Netrukus išauš džiugus Kristaus Prisikėlimo rytas. Noriu palinkėti, kad su juo kartu yra ir XXI amžiaus prisikėlimo, atsinaujinimo diena.
|
|
Tikėjimą stiprina ir kelionės
Šiemet katalikiškasis pasaulis gyvena didelių religinių įvykių sūkuryje. 2013 metai yra paskelbti Tikėjimo metais. Žemaičių krašto krikščionys šiais metais mini protėvių krikštijimo pradžios 600 metų sukaktį. Popiežius Benediktas XVI visą vasarį kvietė melstis, kad migrantų šeimos, ypač motinos, būtų remiamos, o patirdamos sunkumus, neliktų vienos. Kita vasario misija, kad kariaujančios ir konfliktuojančios tautos tiestų kelią taikingai ateičiai kurti. Ir štai popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas. Į paskutinį susitikimą su Benediktu XVI šventadienio vidurdienio Viešpaties Angelas maldai į Romos Šv. Petro aikštę susirinko apie 200000 piligrimų iš viso pasaulio. Šio jaudinančio įvykio metu, kurie negalėjome nuvykti į Romą, prigludome prie televizorių ekranų. Dėkojame Rūtai Tumėnaitei, mons. Robertui Šalaševičiui, Žemaičių krašto kunigui Dariui Trijoniui už išsamų ir gražų šio nepaprasto įvykio komentavimą televizijos transliacijos metu tiesiogiai iš Romos.
|
|
|