Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šiaulių vyskupijoje

Joniškio dekanate

Kovo 11-ąją prisimintas kraštietis

Prie majoro Loeno Virbicko tėvų kapo

Kraštiečiui monsinjorui Augustinui Paulauskui džiugu prisiminti susitikimų akimirkas su Leonu Virbicku

SKAISTGIRYS. Šiemet Kovo 11-ąją skaistgiriečiai pasitiko kiek neįprastai. Kaip niekad daug parapijiečių apledėjusiomis gatvėmis rinkosi į šv. Mišias, kurias aukojo kraštietis Raudondvario klebonas, Kauno 2-ojo dekanato dekanas monsinjoras Augustinas Paulauskas. Parapijos klebonui kun. Jordanui Urbonui padėkojus svečiui už prasmingą pamokslą gimtosios parapijos žmonėms, parapijiečiai Skaistgirio kapinėse nusilenkė ir uždegė atminimo žvakeles kraštiečio, majoro, poeto Leono Virbicko tėvams. Po trumpos susikaupimo minutės gražus būrelis skaistgiriečių rinkosi į miestelio biblioteką. Jos darbuotojos Lijana Degimienė ir Jolanta Jatulienė organizavo prisiminimų popietę, skirtą kraštiečiui Leonui Virbickui. Popietėje svečiavosi jo dukterėčios Ona Džiugienė, Aldona Balsienė bei jų sesers Kleopasės Paulauskienės vaikai.

Popietę pradėjo folkloro kolektyvas, vadovaujamas Birutės Dauginytės, dainomis pagal kraštiečio eiles. Rimutė Veronika Bilienė susirinkusiems pristatė svečius ir priminė, kodėl būtent tokią dieną organizuojamas prisiminimų vakaras, skiriamas kraštiečiui Leonui Virbickui.

Pirmiausia prisiminimais dalijosi Leono Virbicko dukterėčios Kleopasės sūnus, kraštietis monsinjoras Augustinas Paulauskas. Garbusis svečias, dar kartą visus pasveikinęs su Kovo 11-ąja, ne tik supažindino su kraštiečio L. Virbicko biografija, bet ir šiltai prisiminė judviejų susitikimą už Atlanto. L. Virbickas gimė 1896 metų rugpjūčio 25 dieną Lankaičių kaime, Skaistgirio valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Žagarėje, o pasibaigus pirmajam pasauliniam karui mokslą tęsė Šiaulių gimnazijoje, savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę. Baigė karo aviacijos mokyklą. Už pasižymėjimą fronte ir nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiais, Gedimino ordinu, 5-ojo laipsnio Savanorių kūrėjų medaliu, Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio, Latvijos nepriklausomybės 10-mečio medaliais, Šaulių žvaigžde. 1938 metais L. Virbickas išėjo į pensiją turėdamas majoro laipsnį. Po penkerių metų jis pasitraukė į Vakarus ir 1949 metais apsistojo Amerikoje, Niujorke. Gyvendamas už Atlanto dėdė Leonas aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Ilgą laiką pirmininkavo Atgimimo Sąjūdžiui. Gyvendamas toli nuo gimtinės ilgesį Tėvynei Lietuvai išreiškė poezijos posmais. Yra išleista eilėraščių knyga „Ilgesio posmai“. „Leonas Virbickas priklausė tai kartai, kuri visomis išgalėmis kūrė Lietuvą, kad ji būtų gražesnė, tvirtesnė. Patriotizmas spinduliavo iš jo vidaus. Visada buvo nuosaikus, ramus. Apie tokį jį kalbėjo dėdės šeima, toks jis pasitiko mane, Kauno kunigų seminarijos klieriką, 1991 metais. Kalbantis su giminaičiu visą laiką jausdavosi gimtosios žemės ilgesys. Jo žodžiai – „Išeini į gatvę auga palmės, o matai augančius svyruonėlius baltakamienius berželius“ – ypač sujaudino mane, būsimą kunigą. Klausiant, ar negalvojąs grįžti tėviškėn, dėdė atsakydavęs: „Aš jau ten svetimas“. Už Atlanto dėdė daug rašė ilgesingų eilių, tapė paveikslus, kurių daugelis yra gavę pripažinimą, o apie Lietuvą kalbėjo pačiais šilčiausiais žodžiais. Dėdė Leonas Virbickas palaidotas Sent Pitersberge, Floridoje, kur gyveno nuo 1976 metų“, – dvasingai ir šiltai prisiminė dėdę mons. A. Paulauskas.

Skaistgirio krašto šviesuolis Augustinas Drigotas, paskaitęs posmus iš kraštiečio poezijos knygos, prisiminė tėčio pasakojimus apie šį iškilų kaimyninio kaimo žmogų. Pasak Augustino Drigoto, jų kaimynystėje gyveno L. Virbicko sesuo Sruogienė su šeima. Teko ne kartą girdėti pasakojimų apie jį, išeivijoje gyvenantį.

L. Virbicko dukterėčia Ona Džiugienė savo prisiminimus pradėjo eilutėmis iš dėdės marčios Algutės rašyto laiško jai: „Bravo, kad poezijos knygą sugalvojot atiduoti muziejui, tai jam būtų didelė pagarba...“ „Su dėde, galima sakyti, prasilenkėme. Man buvo vieneri, kai jis pasitraukė iš gimtosios Lietuvos. Buvo gal 1956 metai, kai po ilgos tylos gavome laišką iš Amerikos, pasirašytą S. Sirtauto. Mes dar galvojome, kas tas žmogus, rašantis iš svetimos šalies, o mamai skruostu ritosi džiaugsmo ašaros. Brolis atsirado, džiaugėsi daug neaiškindama mums, vaikams. Jis buvo mums antras tėvas. Dažnai pasiekdavo mus siuntiniai, kuriuose audiniai, drabužiai. Prisimenu, jau panelės buvome, kai dėdė atsiuntė batams odos. Pasiuvo batsiuvys batus, koks džiaugsmas buvo mums. Nebuvo to laiško, kuomet jis neklausdavo, kaip ta Lietuvėlė, kaip jūs ten. Visą laiką jautėsi ilgesys ir meilė tėviškei. Dėdė mirė 1993 metų kovo 25 dieną, tačiau laiškai kaip skriejo į Lietuvą, taip skrieja. Juos rašo likę artimieji. Po dėdės Leono mirties praėjus metams Lietuvoje apsilankė jo žmona Marija. Atvyko pirmą kartą ji dalyvauti respublikinėje dainų šventėje. Dar po metų ji atvažiavo, kai Veiveriuose buvo atidengtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Šiam paminklui ji aukojo pinigų ir prašė, kad Leono Virbicko pavardė būtų iškalta tarp kitų minimų pavardžių. Marija mirė 2011 metų sausio 11 dieną“, – dalijosi prisiminimais apie Virbickų šeimą Ona. Prisiminimus baigė eilėmis apie žydinčią vyšnią gimtinės sodyboj, gimtinės krašte. O. Džiugienės prisiminimus lydėjo Jolantos Gižienės atliekama daina.

Turėjo ką prisiminti apie Virbickų šeimą Stanislovas Norgilas, kurio tėvai nuo 1936 metų nuomavo Virbickų ūkį: „Tame ūkyje augome mes, keturi vaikai. Gerai mename eilėse apdainuotą žydintį vyšnių sodą į pietus nuo seklyčios langų. 1,5 ha sode augo dvi didžiulės vyšnios, kurios išsiskirdavo iš didelio būrio mažesnių. O jau uogų skanumas, burnoje tirpdavo. Tai – be galo tvarkinga ūkininkų sodyba, turėjusi 80 ha žemės. Klausau eilėraščio, dainos ir tai puikiai primena sodybą. Nuo Gimbūčių link Lankaičių ulyčios augo didelis obelų sodas. Pavasarį tarsi snaigės kristų, kai vėjas pagaudavo žiedlapius“. Gražius prisiminimus teko ne kartą girdėti ir iš Ramoškių kaimo sūnaus Tado Dantos, kuriam teko Kaune bendrauti su Leonu. „Jis –  tikras Lietuvos patriotas. Vokiečių laikais vos spėjęs pasitraukti į Vakarus“, – savo pasakojimuose minėdavo Tadas Danta. „Šiandien jau abiejų nebėra gyvų, likę tik prisiminimai, pasakojimai“, – sakė S. Norgilas. Jis prisiminė Leono brolį Steponą, nuoširdų žmogų, seserį Sruogienę, kurios sodo lysvėse augdavo braškės, ir vaikus visuomet pavaišindavo pirmosiomis uogomis. Steponui Virbickui sukūrus šeimą ir grįžus į tėvų ūkį, Norgilų šeimai teko jį palikti. „Tuomet tėvas pastatė namus ant pirktos žemės lopinėlio, kurį jam buvo pasiūlęs pirkti Leonas Virbickas“, – Virbickų šeimą nuoširdžiai prisiminė S. Norgilas.

Išsekus prisiminimams, skambėjo Skaistgirio saviveiklininkų dainos pagal Leono Virbicko eilių žodžius, kuriems muziką sukūrė Birutė Dauginytė. Lietuvai brangią dieną neskubėjo skirstytis nei skaistgiriečiai, nei svečiai. Gurkšnodami arbatą prisiminė ištuštėjusius kaimus, juose gyvenusius kaimynus. Mons. A. Paulauskas prisiminė tuos metus, kai jis dar buvo klierikas, kai kartu su Skaistgirio jaunimu plušėjo įrengiant parapijos salę. Šiltai dalijosi gyvenimo išmintimi ir džiaugėsi tuo, kad skaistgiriečių širdyse dar gyva tėviškės istorija, gyvi kraštiečiai ir jų darbai.

Nuoširdžius prisiminimų vakarus, pradėtus bibliotekininkės Rimutės Veronikos Bilienės, sėkmingai tęsia Lijana Degimienė ir Jolanta Jatulienė. Visi prisiminimai suguls į pirmtakės bibliotekininkės pradėtą kraštotyros darbą „Kraštietis majoras, poetas Leonas Virbickas“. Tą dieną bibliotekoje veikė literatūrinė paroda, skirta kraštiečiui Leonui Virbickui prisiminti.

Vida URBONIENĖ

Autorės nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“