Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardą

Popiežius Pranciškus šeštadienio rytą audiencijoje priėmė kelis tūkstančius socialinių komunikacijų darbuotojų, kurie pastarosiomis dienomis ir savaitėmis informavo pasaulį apie Bažnyčiai svarbius įvykius po Benedikto XVI netikėto pareiškimo vasario 11 dieną iki dabar.

Po Popiežiškosios Socialinių komunikacijų tarybos pirmininko arkivyskupo Klaudijaus Marijos Čelio sveikinimo kalbos popiežius Pranciškus kreipėsi į Pauliaus VI audiencijų salėje susirinkusius žurnalistus. Popiežius visiems dėkojo už pastarųjų dienų darbą, pareikalavusį labai daug pastangų, kad Bažnyčios istorijos įvykiai būtų pristatyti iš teisingesnės perspektyvos ir tikėjimo šviesoje. „Bažnyčia yra žmogiška ir istorinė institucija, tačiau neturi politinės prigimties. Jos prigimtis iš esmės yra dvasinė. Tai – Dievo tauta, kuri žengia link Jėzaus Kristaus. Tik tai suprasdami galime aiškiai suvokti tai, ką atlieka katalikų Bažnyčia“, – sakė socialinių komunikacijų darbuotojams Popiežius ir tęsė: „Kristus yra Bažnyčios Ganytojas, tačiau, kad būtų istorijoje, reikia žmogaus laisvės. Vienas iš jų buvo išrinktas, kad tarnautų Jo vikaru, apaštalo Petro įpėdiniu, tačiau centre yra Kristus, o ne Petro įpėdinis. Kristus yra centras, pagrindas ir Bažnyčios širdis. Be jo Petro ir Bažnyčios nebūtų ir negalėtų būti. Kristus veda savo Bažnyčią. Šventoji Dvasia buvo pagrindinė veikėja, įkvėpusi Benedikto XVI apsisprendimą vardan Bažnyčios gerovės. Ji vedė kardinolus maldoje ir rinkimuose“. „Jūsų darbą, – tęsė popiežius Pranciškus, šeštadienį kalbėdamas socialinių komunikacijų darbuotojams, – Bažnyčia didžiai vertina. Ji reikalauja pasiruošimo, jautrumo ir patirties, tačiau jai ypač reikalingas ypatingas Kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardądėmesys tiesos, gėrio ir grožio atžvilgiu. Todėl esame labai artimi, nes Bažnyčia egzistuoja dėl to, kad perduotų suasmenintą Tiesą, Gėrį ir Grožį“.

Popiežius, padėjęs į šalį kalbos tekstą su žurnalistais dalijosi išrinkimo apaštalo Petro įpėdiniu įspūdžiais.

„Kai kas nežinojo, kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardą. Vieni prisiminė Pranciškų Ksaverą arba Pranciškų Salezą, arba net Pranciškų Asyžietį. Aš jums papasakosiu, kaip tai įvyko. Per rinkimus sėdėjo šalia San Paulo arkivyskupas emeritas, kuris yra Kunigų kongregacijos prefektas emeritas ir mano didelis draugas, kardinolas Klaudijus Umešas. Kai reikalas darėsi kiek pavojingesnis, jis mane ramino. O kai balsų skaičius pasiekė du trečdalius, prasidėjo įprastinis plojimas, nes buvo išrinktas Popiežius. Jis mane apkabino, pabučiavo ir pasakė: „Nepamiršk vargšų!“ Tas žodis man įstrigo čia (Popiežius pirštu rodė į galvą): vargšai, vargšai. Tuoj pat po to, prisimindamas vargšus, pagalvojau apie Pranciškų Asyžietį. Paskui, kol toliau buvo skaičiuojami balsai, pagalvojau apie karus. Juk Pranciškus yra taikos žmogus. Šitaip mano širdyje atsirado Pranciškaus Asyžiečio vardas. Jis man yra vargšų žmogus, taikos žmogus, kuris myli ir saugo kūriniją; dabartiniu metu ir mūsų santykis su kūrinija ne labai koks, ar ne taip? Tai – vargšų žmogus, kuris suteikia mums taikos dvasią... Ach, kaip norėčiau, neturtingos Bažnyčios, skirtos vargšams! Paskui, kai kas pajuokavo: „Turėtum vadintis Adrianu, nes Adrianas VI buvo reformatorius, juk reikia reformuoti...“ Kitas man pasakė: „Ne, ne, turėtum vadintis Klemensu“. „Ogi kodėl?“. „Klemensu XV: šitaip atsikeršytum Klemensui XIV, kuris uždraudė Jėzaus Draugiją!“ Bet tai tik juokai“, – kalbėjo popiežius Pranciškus dėkodamas ir laimindamas audiencijos dalyvius, jų šeimų narius ir visus pavesdamas Marijos, Evangelizavimo Žvaigždės, globai.

Šventasis Tėvas Pranciškus pabaigoje ištarė kelis žodžius ispaniškai, paaiškino, kad jo palaiminimas audiencijos dalyviams bus tylus: „Daugelis nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, o kiti yra netikintys, todėl laiminu gerbdamas kiekvieno sąžinę, tačiau žinodamas, kad kiekvienas iš jūsų yra Dievo vaikas. Telaimina jus Dievas“.

Beje, tikriausiai įdomu, kodėl popiežiai keičia vardus? Buvo tvirtinusių, kad todėl, jog pats Viešpats pakeitė pirmojo Popiežiaus – Petro – vardą, kuris iki tol buvo vadinamas Simonu. Tai patraukli, bet mažai tikėtina teorija. Kur kas labiau tikėtina, kad, popiežiams esant įvairios kilmės – žydų, graikų, afrikietiškos – jų vardų keitimas yra susijęs su vertimais į kitas kalbas.

Pirmasis oficialiame popiežių sąraše, Popiežiškajame Anuarijuje (Žinyne), atvejis, kai pateikiamas ir pasaulietiškas, ir popiežiškasis vardas, siekia VI amžių: tai 533–535 metais popiežiavęs Jonas II, kuris prieš tai buvo vadintas Merkurijumi – ne visai aišku, ar tai buvo vardas ar labiau pavardė, ar pravardė. 955–964 metais valdžiusio Jono XII vardas buvo Oktavijus.

Nuo maždaug pirmo ir antro tūkstantmečio sandūros susiklostė įprotis popiežiams savo vardą pasirinkti iš pirmtakų vardų. Populiariausias vardas iki šiol yra Jonas, jį pasirinko 23 popiežiai, paskutinysis iš kurių, Jonas XXIII, mirė 1963 metais. Antrąją vietą pagal dažnumą dalijasi Grigaliaus ir Benedikto vardai, juos naudojo po 16 popiežių. Tačiau paskutinysis Grigalius gyveno XIX amžiaus viduryje. Klemensų buvo 14, Inocentų ir Leonų po 13, Pijaus vardą prisiėmė 12 popiežių. Kiti dažniau sutinkami vardai – Bonifaco, Urbono, Aleksandro, Pauliaus, Adriano, Celestino ir Siksto.

„Vatikano radijas“

© 2013 „XXI amžius“