2013 m. kovo 22 d.    
Nr. 12
(2036)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Bus daugiau jautrumo žmonių poreikiams visame pasaulyje

Išsipildė Lietuvos kardinolo širdies troškimas, kad naujasis Popiežius būtų iš Pietų Amerikos

Su Vilniaus arkivyskupu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu kalbamės netrukus po penktadienį vykusio Kardinolų kolegijos susitikimo su Šventuoju Tėvu.

 

Eminencija, Jūs jau antrą kartą dalyvavote konklavoje. Kokie jausmai? Kokie įspūdžiai?

Taip, teisingai, bet antrą kartą dalyvaujant buvo kiek laisviau. Įėjau jau žinodamas, kaip viskas vyksta. Kaip ir aną sykį buvo labai graži maldos nuotaika. Meldėmės jau ir Šv. Mortos namuose, kur visi gyvenome prieš tai, ir ypač išvakarėse. Kartais sakoma, kad konklava yra liturginis aktas. Aš sutinku su tokia interpretacija. Prieš savo sąžinę ir prieš Dievą apsvarstai daug dalykų, Bažnyčios padėtį ir problemas. Jauti savo atsakomybę prieš Dievą: ko Viešpats nori Petro įpėdiniu, kuris vadovautų Bažnyčiai? Tad įėjau visiškai ramiai, tarsi jau įpratęs, bet paskui vis tiek ateina susijaudinimo momentas, jauti, kad tai tikrai svarbus įvykis, kad priklauso ir nuo tavo balso, kas bus išrinktas, kad reikia žiūrėti ne tik žmogiškų apskaičiavimų, bet kur mus Dvasia veda. Jaudulys, nerimas, atsakomybės jausmas prieš visą Bažnyčią ir prieš Dievą, prieš sąžinę – ir antrą kartą įėjęs į konklavą jauti to momento svarbą.

Išrinktas pirmas Pranciškus, pirmas jėzuitas, pirmas ne europietis. Kokia bus šių naujovių įtaka Bažnyčios gyvenimui artimiausiu metu?

Aš džiaugiuosi, kad po daugelio europiečių, Popiežius yra iš Pietų Amerikos. Toks buvo mano širdies troškimas. Ten krikščionybė turi giliai įleistas šaknis. Žmonių tikėjimas ten išreiškiamas paprastu būdu, paprastu religingumu, pamaldumu Dievo Motinai. Gal nėra kokių ypatingai didelių teologų, bet ir jie turi savitą mokyklą. Šio Popiežiaus išrinkimas – tikrai svarbus gestas visam pasauliui. Bažnyčia yra visuotinė Bažnyčia, o ne vien Europos. Žengtas svarbus žingsnis – išėjome iš Europos ir nuėjome į Pietų Ameriką. Tai mane džiugina ir manau, kad tai labai svarbus dalykas.

Bet ar akcento perkėlimas į kitą žemyną, pasitraukimas iš Europos neturės neigiamų pasekmių ir šiaip didelių bėdų turinčiai Europai?

Nemanyčiau. Vis tiek Bažnyčia yra Romos Bažnyčia, Vatikanas yra Romoje, Šventasis Tėvas yra Romos vyskupas. Ir jis tai labai aiškiai pabrėžė prisiimdamas atsakomybę būti Popiežiumi. Jo šeima yra kilusi iš Italijos, tad yra ryšys su Europos žemynu. Nemanau, kad ne europiečio išrinkimas galėtų pakenkti Europai. Svarbu yra žmonės arba, kitaip tariant, „komanda“, kurią Šventasis Tėvas turės surinkti aplink save. Svarbu, kad ji atstovautų visų kontinentų balsui. Tai – kolegialumas. Aš manau, kad eisime šituo keliu, kad bus girdimas Vyskupų konferencijų – Europos, Amerikos, Afrikos, Azijos – balsas, kad bus progos dalintis, žiūrėti, kaip Bažnyčia vystosi tuose kraštuose. Jau Vatikano II Susirinkimo metu buvo sukurtos visos kolegialumo struktūros, bet, sakyčiau, jos dar neveikia visu pajėgumu. Manau, kad bus labai svarbu siekti, kad tai vystytųsi. Mokymo požiūriu mūsų doktrina pastovi ir moralės srityje nemanau, kad kas nors galėtų keistis. Dabartinis Popiežius yra vienas iš pagrindinių vyskupų, kurie Pietų Amerikoje sukūrė visą žemyno naujos evangelizacijos planą, paskelbtą Aparecidoje prieš keletą metų. Jis jau turi visuotinę viziją. Manau, kad ją bus galima pritaikyti visam pasauliui. Aš manau, kad Popiežiaus ne europiečio išrinkimas nepakenks, bet priešingai, įneš daugiau naujumo, nebūsime vergai tik to, ką sako Europos spauda, bus daugiau jautrumo žmonių poreikiams visame pasaulyje.

Matėme, kad šiandien audiencijos pabaigoje Jūs gana ilgai, ilgiau už kitus kardinolus, kalbėjotės su nauju Šventuoju Tėvu. Gal ne paslaptis, ką jis Jums sakė, ką Jūs jam sakėte...

Tikrai ne paslaptis. Tai buvo paprastas pokalbis. Sveikindamas Šventąjį Tėvą pasidžiaugiau jo išrinkimu, ypač jo pasirinktu Pranciškaus vardu. Pasakiau, kad Lietuvos Bažnyčia už jį meldžiasi ir asmeniškai užtikrinau, kad mes, kardinolai, esame pasiryžę jam padėti. Aš jam pabrėžiau: „Šventasis Tėve, būkite ramus“. Tai jam pasakiau ispaniškai, nes jis, mane sutikęs, tuojau paklausė: „Tu ispaniškai moki?“ Užtikrinau, kad visa Lietuvos Bažnyčia meldžiasi, kad mes džiaugiamės, kad mes viską darysime, ko jis prašys iš mūsų, brolių kardinolų. Jis pabrėžė, kad mes visi turime prisidėti, kad būtų ta „communio“, ta sunkiai į lietuvių kalbą išverčiama „bendrystė“, tarp mūsų visų ir ypač kardinolų; kad jam padėtume vykdyti jo pareigas. Tad ta prasme aš jam pasakiau: „Šventasis Tėve, mes čia esame ir Jus palaikysime, visais būdais, kokiais tik galėsime“. Galiu dar pridurti, kad dabar, išeidamas iš Šv. Mortos namų, dar kartą visai netyčia jį sutikau. Jis man sako: „Jau pabėgi?“ Atsakiau: „Ne. Aš rytoj žadu važiuoti į Asyžių pasimelsti už Popiežių“. Jis man atsakė: „Aš niekad nesu buvęs Asyžiuje“. Jam pažadėjau: „Aš pasimelsiu už Jus prie šv. Pranciškaus kapo“. Tai štai toks dar vienas visiškai netikėtas ir nelauktas pokalbis buvo. Aš tikrai tam ir važiuoju į Asyžių.

Labai ačiū, Eminencija.

„Vatikano radijas“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija