2013 m. kovo 22 d.    
Nr. 12
(2036)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventojo Tėvo inauguracija

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus laimina
jį pasveikinti į Šv. Petro aikštę
atvykusius maldininkus iš viso pasaulio

Popiežius Pranciškus meldžiasi
Marijos Didžiojoje bazilikoje

Naujojo Popiežiaus ganytojiškas herbas

Per inauguraciją užmaunama
popiežiškoji insignija –
Žvejo žiedas

Popiežius laimina jo inauguracijoje
dalyvavusį mažametį maldininką

Argentiniečių jaunimas džiaugiasi
savo tautiečio išrinkimu
į apaštalo Petro sostą

Šventasis Tėvas susimoka
už nakvynę viešbutyje

Delegacijos – pripažinimo ženklas

Nors prie didžiulių maldininkų susibūrimų Romos Šv. Petro aikštėje pastaruoju metu buvome pripratę, juk atsistatydinusio Popiežiaus emerito paskutiniuose susitikimuose dalyvaudavo iki 200 tūkstančių žmonių, tačiau naujo popiežiaus Pranciškaus inauguracijos iškilmėse dalyvaus daug aukštų valstybinių ir religinių delegacijų. Kaip paminėjo Šventojo Sosto atstovai, į kovo 19 dieną vykusias apeigas specialiai niekas nebuvo kviečiamas – galėjo dalyvauti visi, kas norėjo, ir visi buvo mielai priimti. Atvyko delegacijos net iš 132 pasaulio šalių: šeši monarchai (karaliai ir kunigaikščiai), 33 prezidentai (dalyvavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė), 12 vyriausybių vadovų, o kitoms delegacijoms vadovavo prezidentų sutuoktinės, viceprezidentai, parlamentų pirmininkai, užsienio reikalų ministrai ar kiti svarbūs valstybiniai pareigūnai.

Religinių veikėjų buvo negirdėta įvairovė, tarsi kaip per didžiausią ekumeninį ar tarptikybinį susitikimą. Buvo atvykę net 14 hierarchinių stačiatikių delegacijų iš Konstantinopolio, Aleksandrijos (Egiptas), Rusijos, Graikijos, Rumunijos, Armėnijos, Etiopijos ir kitų šalių. Paminėtinas nemenką ekumeninę reikšmę turintis istorinis faktas: pirmą kartą po beveik 1000 metų (!) Romos popiežiaus inauguracijoje dalyvavo pats Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Skaitlingai buvo atstovaujamos ir Vakarų krikščionių (protestantų) bendruomenės – liuteronai, metodistai, reformatai, baptistai ir kiti. Vadovus buvo atsiuntusios tarptautinės ekumeninės organizacijos, įskaitant Pasaulio Bažnyčių tarybos generalinį sekretorių pastorių Olavą Fyksą Tveitą. Dalyvavo autoritetingi nekrikščioniškų religijų – judaizmo, islamo, budizmo, induizmo, džanaizmo – dvasininkai.

Žinoma, Romos vyskupo inauguracijos apeigos buvo katalikiškos, todėl prie altoriaus buvo susibūrusi Katalikų Bažnyčios hierarchija: dešimtys Šventąjį Tėvą konklavoje rinkusių kardinolų (įskaitant Lietuvos kardinolą Audrį Juozą Bačkį), keli vienybėje su Roma esančių Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchai, daugiau kaip 250 arkivyskupų ir vyskupų, apie 1200 kunigų ir seminaristų. Prieš pamaldas popiežius Pranciškus, pirmą kartą pasinaudodamas atviru papamobiliu, apvažiavo šimtų tūkstančių maldininkų užpildytą aikštę, laimindamas tikinčiuosius, ypatingą dėmesį skirdamas ligoniams ir tėvų laikomiems vaikams. Liturginė ceremonija prasidėjo Vatikano bazilikoje, Šventajam Tėvui pagerbiant pirmojo savo pirmtako apaštalo šv. Petro kapą. Po to jau aikštėje naujajam Popiežiui buvo įteiktos pagrindinės apaštalinės tarnystės insignijos.

Kardinolas protodiakonas Žanas Lui Toranas, kuris kovo 13-ąją iš bazilikos balkono paskelbė apie naujo Šventojo Tėvo išrinkimą („habemus Papam“), dabar popiežiui Pranciškui uždėjo palijų, ant pečių nešiojamą raudonais kryželiais išsiuvinėtą baltos vilnos juostą, Gerojo ganytojo simbolį. Tuo pat metu kardinolas protopresbiteris Godfridas Danielsas sukalbėjo maldą, Bažnyčios vardu prašydamas Dievo laiminti Šventąjį Tėvą ir stiprinti jį Šv. Dvasios malone. Po to Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas popiežiui Pranciškui ant piršto užmovė auksu padengtą sidabrinį Žvejo žiedą, vieną išskirtinių popiežiškosios tarnystės simbolių, primenantį apaštalą Petrą, kuris buvo ežero žvejys, bet Viešpats jį pašaukė tapti žmonių žveju Bažnyčiai. Užbaigiant įžanginę ceremoniją, naujajam Šventajam Tėvui ištikimybę visų kardinolų vardu prisiekė šeši Kardinolų kolegijos atstovai – po du kardinolus vyskupus, kardinolus kunigus ir kardinolus diakonus.

Globėjiškas homilijos akcentas

Popiežiui Pranciškui aukojant šv. Mišias, tarp maždaug 180 koncelebrantų buvo Rytų katalikų patriarchai ir didieji arkivyskupai, kurie lydėjo Popiežių ir dalyvavo jo maldoje prie apaštalo šv. Petro kapo, visi pamaldose dalyvavę kardinolai bei didžiųjų vienuolijų vadovai kunigai – pranciškonų (mažųjų brolių) generalinis vyresnysis Chozė Rodrigesas Karbaljas OFM ir jėzuitų generalinis vyresnysis Adolfas Nikolasas Pačonas SJ. Pirmasis yra Katalikų Bažnyčios vienuolijų vyresniųjų sąjungos pirmininkas, o pastarasis – tos sąjungos vicepirmininkas. Tai yra labai simboliška, kadangi naujasis Šventasis Tėvas irgi yra vienuolis jėzuitas, pasirinkęs pranciškonų vienuolijos įkūrėjo – šv. Pranciškaus Asyžiečio – vardą.

Po įvairiomis kalbomis pristatytų Šventojo Rašto liturginių skaitinių, popiežius Pranciškus italų kalba pasakė homiliją, kuri piligrimų minios buvo atidžiai išklausyta ir ne kartą pertraukta plojimų.

Kovo 19 dienos liturginei Šv. Juozapo šventei pritaikytame pamoksle Šventasis Tėvas aptarė Švč. Mergelės Marijos sutuoktiniui Dievo paskirtą globėjišką misiją Šventajai Nazareto šeimai ir visai Bažnyčiai bei jos įgyvendinimo bruožus. „Kaip Juozapas globoja? Santūriai, nuolankiai, tyliai, tačiau nuolat ir ištikimai, net ir tuomet, kai ta globa jau sunkiai suprantama“, – aiškino popiežius Pranciškus, pabrėždamas Juozapo dėmesingumą Dievo duodamiems ženklams, pasirengimą „daryti ne tai, ko pats norėtų, bet tai, ko nori Dievas“. Jis tada tampa dar dėmesingesnis jo globai patikėtiems žmonėms, realiai suvokia įvykių prasmę, gali priimti išmintingus sprendimus. Iš to kiekvienas gali pasimokyti, kaip atsiliepti į Dievo skirtą pašaukimą, kurio pagrindas krikščioniui yra Kristus.

„Saugokime Kristų mūsų gyvenime, kad galėtume apginti ir globoti kitus, kad galėtume saugoti kūriniją“, – daro išvadą Šventasis Tėvas. Pabrėždamas, kad kūrinijos globa yra skirta visiems, o ne tik krikščionims, jis patvirtina, jog svarbiausia pareiga yra globoti brangiausius Dievo kūrinius – žmones, reikia „su meile rūpintis visais, ypač vaikais, senais žmonėmis, tais, kurie silpniausi ir dažnai lieka širdies periferijoje“. Popiežius perspėjo, kad, vengiant globos atsakomybės, iškyla destrukcijos pavojai šeimoje, bendruomenėje, valstybėje. „Deja, kiekvienoje istorijų epochoje yra „erodų“, kurie kuria mirties planus, griauna ir bjauroja žmogaus veidą“, – sakė Pranciškus. Jis kreipėsi į atsakingas pareigas politikoje ir ekonomikoje užimančius asmenis, kad jie saugotų „gamtoje įrašytą Dievo planą“, kad iš pasaulio pagal savo galimybes šalintų griovimo ir mirties apraiškas. Tam yra svarbus gerų charakterio savybių, ypač švelnumo, koks buvo būdingas šv. Juozapui, ugdymas. „Švelnumas – ne silpnojo dorybė, nes ji byloja apie dvasios tvirtumą, dėmesingumą, atsivėrimą kitam žmogui, meilę“, – aiškino Šventasis Tėvas, kviesdamas nebijoti šių savybių.

Baigdamas homiliją jis priminė, kad toje liturginėje Šv. Juozapo šventėje vyksta jo, kaip Romos vyskupo ir kaip Petro įpėdinio, tarnystės inauguracija. Šis vaidmuo yra susijęs su tam tikru valdžios įgyvendinimu per Jėzaus Kristaus suteiktą Petrui galią, tačiau niekada nevalia užmiršti, kad tikroji valdžia yra tarnavimas, todėl ir Popiežius iš esmės atlieka tarnystę, „kurios kilniausia viršūnė yra Kryžius“. Popiežius Pranciškus pasižadėjo šv. Juozapo pavyzdžiu į savosios meilingos globos glėbį priimti visą Dievo tautą ir, kiek įmanoma, visą žmoniją, ypač silpniausius ir mažiausius. „Globoti Jėzų su Marija reiškia saugoti visą kūriniją, ginti kiekvieną žmogų, ypač vargstantį, reiškia saugoti mus pačius. Štai tokią tarnystę vykdyti yra pašauktas Romos vyskupas“, – sakė baigdamas pamokslą Šventasis Tėvas ir vėl prašė už jį pasimelsti, kad Šv. Dvasia lydėtų jo išskirtinę misiją.

Pirmasis vizitas pas Mariją

Svarbu pabrėžti, kad pasibaigus inauguracijos šv. Mišių liturgijai, popiežius Pranciškus nuėjo pasimelsti čia pat šalia improvizuoto altoriaus buvusios (matyt, jo nurodymu padėtos) Dievo Motinos statulos. Tai reikšmingas ir daug apie naujojo Šventojo Tėvo pamaldumą sakantis elementas, ypač prisimenant, kad netrukus po konklavos pirmasis ir oficialiai neplanuotas jo vizitas buvo į Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką. Tai norisi išsamiau aptarti. Teigiama, kad kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas (dabartinis popiežius Pranciškus), su bažnytiniais reikalais iš Buenos Aires atvykęs į Vatikaną, visada užsukdavo pasimelsti į tą seniausią vakarų krikščionybės Dievo Motinos šventovę. Jėzuitų vienuolijai, kuriai priklauso naujasis Popiežius, ta bazilika brangi dar ir tuo, kad jos Siksto koplyčioje Jėzaus Draugijos įkūrėjas – šv. Ignacas Lojola – per 1538 metų Kalėdas aukojo savo, kaip kunigo, pirmąsias šv. Mišias.

Aiškinama, kad savo primicijas Šv. I. Lojola norėjo švęsti Betliejuje, bet ten negalėjo nuvykti, todėl kelis mėnesius po kunigystės šventimų laukė Kalėdų, kad galėtų aukoti tas šv. Mišias prie Marijos Didžiosios bazilikos altoriaus, kuriame pagal tradiciją yra įmontuota prakartėlės, kurioje gimė Jėzus, relikvija. Kaip tik prie šio altoriaus meldėsi kovo 14-osios rytą į katedrą atvykęs popiežius Pranciškus, išvakarėse, tuoj po išrinkimo, patvirtinęs jį entuziastingai šv. Petro aikštėje sveikinusiai miniai, jog nori pirmiausia „pasimelsti Švenčiausiajai Mergelei, kad globotų Romą. Šio netikėto, bet suprantamo vizito metu jį lydėjo Marijos Didžiosios bazilikos arkikunigas kardinolas Santosas Abrilis Kastelas ir Romos generalinis vikaras kardinolas Agostinas Valinis. Ant altoriaus priešais garsiąją Dievo Motinos – romiečių globėjos (Salus Populi Romani) – ikoną Šventasis Tėvas padėjo puokštę gėlių.

Teigiama, kad tą atvaizdą tapė pats evangelistas šv. Lukas, daugiausia rašęs apie Jėzaus gimimą, tačiau menotyrininkai paveikslą datuoja VII amžiumi, teigdami, kad XII šimtmetyje jis iš naujo buvo perpieštas, kai prasidėjo Dievo Motinai skirtos procesijos. Popiežiaus Pijaus XII 1954 metais karūnuotą ikoną ne kartą apsilankymu yra pagerbę popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI. Jos kopija išstatoma tarptautiniuose katalikiškojo jaunimo renginiuose, studentų piligriminėse sueigose, kai meldžiamasi į Švč. Mergelę Mariją, kaip Išminties Sostą (Sedes Sapientiae). Popiežius Pranciškus užsuko ir į jėzuitams brangią Siksto koplyčią, kuri dabar remontuojama, ir trumpai pasimeldė prie čia palaidoto popiežiaus Pijaus V kapo, Katalikų Bažnyčią valdžiusio 1556–1572 metais.

„Gero pavyzdžio“ rodymas

Vizito metu nesakydamas jokių oficialių kalbų, Šventasis Tėvas draugiškai pasveikino susirinkusius bazilikos kapitulos kanauninkus, nuodėmklausius, kitus ten tarnystę einančius kunigus, seseris vienuoles, kurios džiugiai prisistatė, kad yra iš Meksikos, taigi, iš Lotynų Amerikos, kaip pats Popiežius, bei katedroje buvusius tikinčiuosius. Pakeliui jis paprašė sustoti prie šalia šventovės įsikūrusios mokyklos ir linksmai pasisveikino su moksleiviais. Grįždamas Pranciškus vėl visus nustebino, paprašęs užsukti į dvasininkams skirtą viešbutį Domus Internationalis „Paulus VI“, kuriame buvo apsistojęs prieš prasidedant konklavai. Atvykęs į viešbutį su jį lydėjusiais kardinolais, Šventasis Tėvas maloniai bendravo su personalu, susirinko daiktus iš nuomoto kambario bei, paprašęs sąskaitos, iš karto susimokėjo už nakvynes. Kaip vėliau žiniasklaidai pasakojo kardinolas S. Abrilas Kastelo, popiežių Pranciškų norėta atkalbėti nuo tokio poelgio sakant, kad Vatikano atstovai sutvarkys visus nuomos mokesčius, bet Šventasis Tėvas aiškino, kad nori susimokėti pats, taip duodamas „gerą pavyzdį“ kitiems dvasininkams ir pabrėžti, kad Popiežius tuose dalykuose neturi jokių privilegijų.

Beje, viešbutyje paaiškėjo, jog kardinolas Ch. Bergoljas buvo iš anksto užsisakęs lėktuvo bilietą grįžti į Argentiną po konklavos. Taigi, matyt, visiškai nesitikėjo būti išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą. Tačiau kardinolų elektorių dauguma (už tai reikia jai padėkoti), stebėtinai greitai bei ryžtingai išrinkusi naują Popiežių, veikiant Šventajai Dvasiai, nusprendė kitaip. Ir dabar tikrai galima sakyti, kad su prasidėjusiu popiežiaus jėzuito Pranciškaus pontifikatu suspindo nauja „vilties žvaigždė“ tūkstantmetėje Visuotinės Bažnyčios misijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija