|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Perkeičiantys maldos atodūsiai Kun. Vytenis Vaškelis
Skaudi ir persmelkta dramatiškos Kristaus meilės yra žmonijos išganymo atomazga. Kai Jis prisikels iš numirusių, didžiojo atpirkimo kryžiaus antrą kartą į Golgotą nebeneš, budelių patyčių nebegirdės, o skausmingiausios mirtinos agonijos valandėlės bus amžinai praėjusios. Bet kol Viešpats regimu žmogaus pavidalu buvo tarp savųjų, tol net į nuoširdžias žmonių liaupses skirtas Jam, kai Jis Verbų sekmadienį jojo ant prieraišiausio asilo, įsismelkia netikrumo ir neištikimybės dulkės. Negalima visiškai pasikliauti tais, kurie šaukia: Osana aukštybėse!, bet dar nėra tapę naujais kūriniais Kristuje. Jis tai žino, todėl tarp Verbų ir amžinųjų Velykų procesijų dalyvių džiaugsmo dar yra praraja. Jėzus ryžtingai siekia svarbiausio tikslo, išskyrus žmonijos sukūrimą, iki pabaigos. Jis, niekieno neverčiamas, vien Tėvo meilės genamas, eina ten, kur mirtis pikdžiugiškai iššieps dantis... Bet iš tiesų nedžiūvančių džiaugsmo ašarų rubinais bus apdovanotas tas, kam ši privilegija suteikta būti paskutiniam. Prieš suėmimą, nuteisimą ir pasmerkimą Jėzus Alyvų sode meldėsi. Jo malda negirdėti atodūsiai, išsiveržę iš krauju pasruvusios širdies gelmių, kurie suvirpina dangaus skliautus, ir beregint iš aukštybių atskuba angelas, kad sustiprintų Tą, kuris, būdamas Visagalis, tarsi antrą kartą prisiima kūdikio bejėgiškumą, nes bus suvystytas iki pat mirties neišvengiamos kančios krauju permirkusiais aprišalais. Tačiau ne gimtosios nuodėmės užauginta kančia, o begalinio gailestingumo malonė veda Jėzų į mirties glėbį, kad pasiektų Prisikėlimo iš numirusių saulėtekį. Jo žemiškojo gyvenimo vakarui artėjant, išskirtinis vaidmuo vėl skiriamas maldai. Prikaltas ant kryžiaus, Jis meldžia savo budeliams pasigailėjimo, patirdamas iki galo nesuvokiamą vienišumo liūdesį, kreipiasi į Tėvą, o paskutinį savo maldos atodūsį ir dvasią aukoja Tam, kuris savo Sūnaus mažiausią pralieto kraujo lašą priėmė bei padarė didžiausia žmonijos atpirkimo brangenybe. Kadangi pats Jėzus maldai skyrė (ir taip toliau daro) vieną iš svarbiausių prioritetų, todėl niekas iš Jo sekėjų negali teisintis, kad jis per mažai melžiasi, nes trūksta laiko. Ne laiko trūksta, bet meilės Jam. Kas pažindamas Jėzų vis labiau įsimyli Jį, Jam skiria daugiau laiko, nes ne tik suvokia, kad Jis vertas to, kas geriausia, bet visko, ką tiktai Jam galime skirti, atiduoti ir paaukoti, bet per maldą mus aplankantis didesnis ar mažesnis Kristaus artumas ir neslopstantis tikrumas, kad Šventoji Dvasia, mus vis įkvėpdama, ragina mus kaskart iš naujo išsiveržti iš daiktų ir kai kurių žmonių netvarkingų įtakų, kaustančių mūsų vidinį ryšį su Dievu, štai kas yra brangiausia, nes užtikrintai, nors pamažu mus veda į tobulos laisvės sodus. Per šią Gavėnią teko patirti mažą ir truputį kitokį maldos poveikį. Kažkur eidamas ar kažką darydamas, retkarčiais mintyse tariu Sveika, Marija maldą ir stengiuos nors labai trumpai apmąstyti Rožinio slėpinio fragmentą, kurį savaip prisitaikau sau... Kai atliekami daugiau dėmesio reikalaujantys darbai, suprantama, kad šis užsiėmimas praleidžiamas, bet kai vėl yra laisvesnės minutės, mintyse gana dažnai savaime iškyla minėta malda ir drauge nejučiomis atsiranda poreikis prisiminti ankstesnįjį Rožinio slėpinį, idant būtų galima irtis į priekį. Žinoma, šios maldos metu būna neišvengiamų išsiblaškymų, trukdymų, minčių pertrūkių, bet nepaisant visko, tęsiame, ką esame pradėję, nes mūsų pastangos vienytis su neregimuoju Viešpačiu, tikrai nėra bergždžios. Be abejo, yra daugybė ir kitų maldos būdų ir formų, mus artinančių prie Dievo. Svarbu, kad atpažintume, koks kiekvienam iš mūsų pamaldumas čia ir dabar labiau tinka... Kai su Juo valingai ir nuoširdžiai vienijamės maldose, Jis veda mus į savojo netikro aš atsisakymą, suteikia drąsos taip save prarasti, kad Jo šviesoje save išvystume dvasiškai naujesnius bei šviežesnius... Tada suvoksime, kad Gavėnios laikas yra iš tiesų palaimintas, nes per maldas, tikėjimo ir meilės darbus, skirtus artimui, kaskart panašėjame į nukryžiuotą ir prisikėlusį mūsų Viešpatį Jėzų.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |