|
Didysis paradoksas
Gintaras Visockas
Praėjusi savaitė labai panaši į ankstesnes. Spaudos uslapiuose, televizijos ekranuose, internetinėse erdvėse gausu triukšmingų diskusijų. LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės vestose diskusijose įsimintina daug sykių skambėjusi pastaba, jog Lietuvos valdžios per dažnai kaitalioja senatvės pensijų skaičiavimo formules ir didžiajai visuomenės daliai, būtent tai, kuri negali pasigirti turėjusi solidžius atlyginimus, keblu atskirti pensijų kaupimo formulių privalumus bei trūkumus. Nėra jokių garantijų, kad tos formulės artimiausiu metu vėl nebus patobulintos sunkiai besiverčiančiųjų sąskaita. Be to, Europos Sąjungos visuomenė sensta, tad pensininkų nuolat daugės, o dirbančiųjų mažės. Argi pesimistinės prognozės nėra realiausios?
Laidoje Nuoga tiesa, kurią Lietuvos ryto televizijoje veda Rūta Janutienė, dėmesį patraukė pastaba, kad mes jau seniai nebeturime lito, nes mūsų finansinė politika seniai reguliuojama ten, Briuselyje. Tik eurai, kuriais šiandien atsiskaitome Lietuvoje, kol kas dar vadinami litais. Taigi, mums anksčiau ar vėliau teks pamiršti litą. Į klausimus, ar euro zonai neiškilusi žlugimo grėsmė, socialdemokratų atstovas Seime Gediminas Kirkilas tvirtino nemanąs, jog šitoks pavojus realus. O jei vis dėlto euras žlugs, tai žlugs ir lietuviškasis litas, nes mes sudėtinė Europos Sąjungos dalis. Nuogoje tiesoje kalbėjo ir buvęs premjeras Gediminas Vagnorius. Šis politikas nenorėjo sutikti su skeptikais, esą įsivedus eurą kainos Lietuvoje šoktelės, nes jos bus apvalinamos, kaip visuomet, ne pirkėjų labui. Lietuvos gidų atstovas tautininkas Ričardas Garuolis pabrėžė, jog į Lietuvą atvykstantys turistai iš eurą įsivedusių šalių dažnai keikia šią valiutą, ir estai vargu ar labai džiūgauja turėdami eurą. Verslo atstovai Nuogoje tiesioje gynė poziciją, girdi, Lietuva bei euro Lietuva be ateities. O kas pasakys, kaip yra iš tiesų?
Įsiminė triukšmingas privačių gydymo įstaigų vadovų susitikimas su Sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Andriukaičiu, surengtas kovo 14-ąją Vilniaus savivaldybėje. Privačia medicinine veikla užsiimantys medikai iš Vilniaus, Jurbarko, Panevėžio, Klaipėdos pasakojo, kaip jiems sunku konkuruoti su valstybiniam sektoriui priklausančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis poliklinikomis, ligoninėmis. Privačių medicinos įstaigų savininkai tvirtino ir taip jau esą skriaudžiami, o jei šiandieninės sąlygos bus dar labiau pablogintos valstybinių įstaigų naudai, jiems dažnai teks bankrutuoti arba emigruoti į svečias šalis. Valstybinei medicinai prioritetą atiduodantis Sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis pasielgė teisingai, išklausydamas savo oponentus. Tačiau ką mes, ne specialistai, žinome, kaip turėtų būti iš tiesų?
Negalima pamiršti ir Ūkio banko žlugimo sukeltų galvosūkių. Dar nespėjome užgydyti Snoro sukeltų žaizdų, o jau turime uždarytą Ūkio banką. Per pastaruosius dvylika metų, kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas ėjo Reinoldijus Šarkinas, Lietuvoje nebuvo uždarytas nė vienas bankas. O kai šios pareigos buvo patikėtos Vitui Vasiliauskui, per maždaug pusantrų metų netekome net dviejų bankų. Kas tai? Žurnale IQ paskelbtas dėmesį patraukęs Manto Dubausko rašinys Botagas vietoj meduolio, kuriame retoriškai klausiama: Jeigu teisi dabartinė Lietuvos banko vadovybė bei Snoro ir Ūkio bankų laikinieji administratoriai, prižiūrėtojai pražiopsojo daugiau nei 5 mlrd. litų. Toks Snoro ir Ūkio bankų turto trūkumas. Tad ar priežiūra R. Šarkino laikais buvo aplaidi, ar V. Vasiliausko laikais ji per griežta? Bankų finansais jau senokai besidomintis M. Dubauskas taikliai pastebi: Jeigu pasitvirtins, kad Snore ir Ūkio banke trūksta iš viso daugiau nei 5 mlrd. litų, bus galima kelti klausimą, kas dėl to kaltas? Žinoma, kelti tokį klausimą būtina ir prasminga. Juk penki milijardai litų ne keliolikos centų vertės polietileninis maišelis, dėl kurio vagystės mūsų teisėsauga galėjo drąsiai numoti ranka, bet nenumojo, ir todėl po teismus atkakliai tampė vieną nelaimėlį. Jei toks atkaklumas buvo demonstruojamas dėl dingusio tegul net ir kelių litų vertės maišelio, koks sujudimas turėtų kilti dėl penkių milijardų litų? Bet čia ir slypi didysis paradoksas: vargu ar kada nors tiksliai žinosime, kas gi atsitiko tiems bankams.
Vertos dėmesio buvo ir LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno Įžvalgos, kuriose savo poziciją dėstė premjeras Algirdas Butkevičius. Mat naujoji Vyriausybė, pakeitusi iki tol ketverius metus dirbusį Andriaus Kubiliaus Ministrų kabinetą, švenčia šimtadienį. Lietuvoje galioja taisyklė: naujosios Vyriausybės kritikuoti negalima šimtą parų. Po to kimbama į atlapus. Visuomenės nuomonės apklausos byloja, jog socialdemokrato A. Butkevičiaus Vyriausybė populiari. Viena iš pagrindinių priežasčių neskubėjimas mosuoti kirviu priešingybė ankstesniosios Vyriausybės darbo manieroms. Jei konservatorių lyderis A. Kubilius pasižymėjo skubiai priimamais drastiškais sprendimais ir arogantišku nenoru bent jau formaliai pasiteirauti tautos nuomonės, tai jį pakeitęs A. Butkevičius elgiasi kardinaliai priešingai. Naujasis premjeras bent jau sudaro įspūdį, jog neskuba keisti visų dešiniųjų sumanytų planų, ir dažnokai elgiasi taip, tarsi jam nuoširdžiai rūpėtų, ką mano tautiečiai. Net jei ši socialdemokratiška taktika ir apsimestinė, ji vis tiek maloni tiems, kurie pavargo nuo konservatorių išdidžios laikysenos, esą tik jie viską supranta ir išmano. Lyginant premjerą A. Kubilių su premjeru A. Butkevičiumi, derėtų atkreipti dėmesį ir į Lauryno Kasčiūno komentarą, neseniai pasirodžiusį portale 15min.lt. Labai jau intriguojantis publikacijos pavadinimas: Kokios Tėvynės sąjungos reikia Rusijai? Šis dešiniesiems simpatizuojantis autorius įvardija išties daug kam į akis krintančią konservatorių bėdą: Paklauskime savęs, kodėl Kremliui naudinga būtent tokia TS-LKD, kokia ji yra šiandien? Užsidariusi didžiuosiuose miestuose, niekaip nesusikalbanti su mažesnių Lietuvos miestelių ir kaimo žmonėmis. (...) kartais dėl šio nesusikalbėjimo linkusi kaltinti ne save, o tą pačią provinciją, kuri daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių būtent ir sudaro konservatyvių bei krikščioniškai demokratijai atstovaujančių politinių partijų atramą. Skaudžiai, bet taikliai pasakyta. Ar nėra taikli ir šioji L. Kasčiūno pastaba: Rusijai kaip tik yra naudinga tokia TS-LKD, kuri niekaip neranda recepto, kaip patekti į vargingesnių, socialinio solidarumo reikalaujančių ir kiek toliau nuo Vilniaus ir Kauno gyvenančių Lietuvos piliečių protus ir širdis. O juk būtent dėl to TS-LKD yra priversta likti opozicijoje ir taip užleisti vietą socialdemokratams bei kitoms rytietiškų geopolitikos pėdsakų turinčioms politinėms jėgoms. Taigi prognozės liūdnokos. Turint mintyse visus paskutiniuosius dvidešimt metų, konservatorių ir krikščionių demokratų lyderiai neišmoko (o gal ir nenorėjo išmokti) bendrauti su provincijos žmonėmis, nors privalėjo išmokti tokių elgesio taisyklių savo pačių labui, nes lietuviškoji provincija yra gana skaitlinga. Taip, šiandien ji traukiasi, mažėja, silpsta, o keli pagrindiniai mūsų didmiesčiai plečiasi, tačiau nurašyti provinciją kaip neįtakingą yra neprotinga. Provincijos rinkėjų nevertinančias partijas gali ištikti bankrotas. Tokių partijų gali tiesiog nebelikti. Keista ir tai, kad, kaip pastebi L. Kasčiūnas, Lietuvos dešinieji atsuko nugarą tautiškoms ir krikščioniškoms tradicijoms, kurios silpsta dar ir natūraliai (dėl populiarėjančių kosmopolitinių, globalistinių tendencijų). Juk natūralu, jog mažiau skaitlingos tautos turi daugiau pavojų ištirpti didžiųjų glėbyje, bet dabartinė konservatorių vadovybė šias bėdas tarsi pamiršusi. Būtina sutikti ir su L. Kasčiūno nuomone, jog stebina kai kurių TS-LKD narių išskirtinis dėmesys užsienio kalbų pozicijoms Lietuvoje. Tai kiek keistokai atrodo, nes Tėvynės sąjungai labiau susirūpinti reikėtų valstybinės lietuvių kalbos reikalais, kuriuos Vyriausybėje esanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija nusprendė gerokai sujaukti.
Vienintelis paguodžiantis praėjusių dienų įvykis nutiko kovo 19-ąją. Tądien grupė visuomenės veikėjų Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė beveik 17 tūkst. piliečių pasirašytą kreipimąsi dėl Reikalavimo ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą. Tą pačią dieną toks pat laiškas įteiktas ir Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui, ir premjerui Algirdui Butkevičiui. Laišką pasirašė istorikai akademikas Antanas Tyla, dr. Romas Batūra, rašytojas, dramaturgas, vertėjas Eugenijus Ignatavičius, Vilnijos draugijos pirmininkas, kalbininkas hab. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotoja, Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė. Parašų rinkimas dar tęsiasi. Reikalavimai yra pagrįsti: kad Lietuvos valdžia nepažeistų Lietuvos Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo, kad nebūtų iškraipomi autentiškų etninių lietuvių žemių vietovardžiai bei įteisinami gatvių pavadinimai nevalstybine kalba, kita polonizuotų ar suslavintų formų viešoji rašyba. Pasisakoma prieš antikonstitucinius siekius Lietuvos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nevalstybine kalba. Prašoma neatsisakyti valstybinės kalbos egzamino suvienodinimo bendrojo ugdymo mokyklose, o Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinto lietuvių kalbos valstybinio statuso nepaversti Lietuvos ir Lenkijos derybų objektu, protestuojama prieš vadinamosios Lenko kortos dalinimą Lietuvos Respublikos piliečiams, kuri susaisto juos lojalumo ryšiais su Lenkija. Lietuvos vadovybė raginama siekti, kad Lenkija pripažintų prieškarinę rytų Lietuvos okupaciją ir atsiprašytų Lietuvos už vykdytą prievartinę polonizaciją. Kreipimosi autoriai pabrėžia, kad tik pripažinus prieškarinius konfliktus ir jų pasekmes galima tikėtis pasitikėjimo dvišaliuose santykiuose tarp valstybių. Ši akcija nuteikia optimistiškai vadinasi, Lietuva suvokia lenkiškosios ekspansijos keliamus pavojus. Tačiau šis optimizmas vis dėlto yra keistokas. Kaip mes žemai kritome, jei po dviejų laisvės dešimtmečių priversti savo valdžiai priminti tokius akivaizdžius dalykus? Štai čia ir turime didįjį paradoksą: kuo daugiau metų Kovo 11-osios Aktui, tuo mes silpnesni, nors įvykiai turėtų klostytis priešingai: kuo ilgiau džiaugiamės nepriklausomybe, tuo jaučiamės esą stipresni ir atsparesni...
© 2013 XXI amžius
|