|
Tapęs laisvės kovų legenda
Paskutinio žuvusio partizano, Lietuvos kariuomenės karo lakūno Kosto Liuberskio-Žvainio 100-osioms gimimo metinėms
Vilmantas Krikštaponis
(Tęsinys. Pradžia nr. 33,
36)
Apie partizanams spendžiamas pinkles ir jų rezultatus saugumiečių dokumentuose nepavyko nieko rasti, tačiau žinoma, kad jiems per laisvės kovotojų rėmėją suvesti agentų-smogikų grupę su partizanais taip ir nepavyko, nes pastarieji, supratę, kuo tai gali baigtis, į jiems rengiamas pinkles nepakliuvo. Nėra išlikusios informacijos ir apie A. Rudnicko-Žirnio tolimesnį likimą. Jo netrukus nebeliko minėtoje laisvės kovotojų grupėje. Partizanams vis sunkiau buvo kovoti ginkluotą kovą prieš okupantus ir jų parankinius. Tad jie apsiribojo tik laikraštėlio leidimu. Prie K. Liuberskio-Žvainio ir St. Erstikio-Paparčio-Patašono prisijungė 1954 metais partizanauti išėjęs J. Adomaitis-Erdvilas. Ši trijulė tęsė laikraštėlio rengimą ir leidimą.
Saugumiečiai intensyviai tęsė šių laisvės kovotojų paiešką. Per savo agentus jiems kartas nuo karto pavykdavo užčiuopti partizanų buvimo vietą, tačiau suimti ar likviduoti nepajėgdavo. 1954 metų vasarą Girkančių miško 14-ajame kvartale tris laisvės kovotojus, vedinus šunimi, pastebėjo agentas Miškinis. Su dviem iš jų pastarasis pasikalbėjęs, o trečiasis stovėjęs atokiau. Saugumiečiai iš agento pranešimo padarė išvadą, kad pastarasis kalbėjosi su K. Liuberskiu-Žvainiu ir St. Erstikiu-Paparčiu-Patašonu, o trečiasis galėjęs būti J. Adomaitis-Erdvilas. Netrukus buvo nutarta į minėtą vietovę pasiųsti karinę paieškos grupę. Rugpjūčio 1 d. Kruopių valsčiaus Semeniškių kaime, netoli laisvės kovos rėmėjo Zigmo Klovo ūkio, paieškos grupė apšaudė besitraukiančius K. Liuberskį-Žvainį, St. Erstikį-Papartį-Patašoną ir J. Adomaitį-Erdvilą. Pastarieji, sužeidę vieną stribą, pasitraukė be aukų. O tuo metu Z. Klovo namuose buvo atlikta nuodugni krata. Kratant gyvenamojo namo palėpę, buvo atrasti penki ryšulėliai popieriaus, tinkamo naudoti rašomajai mašinėlei. Suimtas ir tardomas Z. Klovas jokių parodymų apie partizanus ir aiškaus atsakymo, kam tas popierius buvo skirtas, saugumiečiams nedavė.
Kitą panašų susidūrimą laiške, datuotame 1954 m. rugpjūčio 10 d., skirtame savo sužadėtinei, laisvės kovų rėmėjai ir laikraštėlio talkininkei K. Džiugytei-Vaidilutei-Undinei, yra aprašęs ir pats K. Liuberskis-Žvainys. Jame rašoma (čia ir kitur kalba taisyta minimaliai):
Daug tamsiųjų naktų, daug nuostabiai didingai kilnių naktelių praslinko man bevaikštinėjant šioje Senosios Lietuvos didžiųjų vyrų karalystėje. Daug tamsių, didžiai sunkių vargelių eidamas perbridau, oi, daug, oi, daug nuostabių paraku dvelkiančių pavojų perkopiau šioje didingoje karalystėje, daug kartų atdaromis akimis žvelgiau į baisiai šaltą mirties veidą...
Ir kaip nuostabiai mažyčiai ir visiškai nereikšmingi yra visi šie vargeliai, pavojai ir net mirtis prieš mūsų nelaimingosios Tėvynės ir prieš visų taip mielų, patekusių komunizmo nasruose, lietuvių kančias, ašaras, kraują ir vargus!..
Tavo kilnioji širdis, mano nuostabioji drauge, visa tai supranta, atjaučia ir pritaria tam mūsų sunkiam už laisvę žygiui. Galimas dalykas, jog ne vieną tamsią ir lietingą naktį, pakėlęs Tavo išdidžią krūtinę ir išsiveržęs sunkus, lyg akmuo, atodūsis susimaišo su tamsiausiomis nakties vėtromis, nešdamas mums, kovojantiems, mūsų pasiryžimui pastiprinimą, mūsų kovai sėkmę. Taip, taip, tai visa gali būti, nes Tavo kilnioji širdis plaka mūsų gretose...
Lietingą šeštadienio vakarą pakeičia užslinkusi juoda, lyg varnas, naktis. Ties pamiške, toje juodoje nakties tamsoje, sunkiai pasikėlusi tyvuliavo tiršta papievių migla, darydama naktį dar tamsesnę. Sunkiai pabridę ta drėgme dvelkiančios miglos skraiste pasukome per nupjautą rugių lauką. Rugių pėdai, lyg vienos nelaimės paliesti broliai, susiglaudę gubose, liūdni kentė lietingąjį orą. Žemė nuo dažnų lietų patežusi mums praeinant šniurkščiojo it verkiantis vaikas. Mes laikas nuo laiko paeidami tarėmės su vyresniuoju broliu (St. Erstikiu-Paparčiu-Patašonu V. K.) apie tiesesnį ir saugesnį kelią, apie žygio sėkmingumą.
Kaimuose po sunkių dienos darbų kietai miegojo nualinti mūsų broliai, nelaimingieji kolchozninkai. Ir kiek kantrumo bei ištvermės turi tie mielieji mūsų broliai! Ir kaip nuostabiai didžiu laisvės troškimu turi plakti jų paprastos širdys, kad galėtų be pasipriešinimo kęsti tokią baisiai sunkią, priešų primestą vergovę. Gal štai ir dabar mums žengiant toje tamsioje naktyje per šlapius Tėvynės dirvonus, štai ten tuose juoduojančiuose kaimuose, šimtai sunkiųjų darbų prikamuotų lietuvių nuostabiai linksmuose savo sapnuose gėrisi išaušusiu laisvės rytu džiaugiasi prisikėlusia, laisvužės sparnais pakilusia savo miela Tėvyne.
Praslinkus vidurnakčiui, pasidarė dar tamsiau. Pagaliau išbridę iš klampių dirvonų pasukome šlapiu lauko keliu. Laikas nuo laiko garsiai supliauškėdavo keliuko liūgnai, mūsų kojų užgauti.
Staiga 57 metrų pryšakyje pasigirdo lyg mažo nuskriausto vaiko išsigandęs balsas Stok! Mes skubiai, visi lyg vienas, šokome iš keliuko į juodą, klampią dirvą. Tuo pačiu metu lyg sapne, lyg nuostabiausiame kino teatre toje begalinėje nakties tyloje pasigirdo daugybės automatų šūvių, ir toje juodoje nakties tamsoje sužibo nuostabiai gražių rausvučių liepsnelių, kurios nuo keliuko krašto skrido lyg bičių spiečiai į mus. Ir štai mes tame pragariškame automatinių ginklų klaikiame nakties kvatojime, kulkų liepsnelių apsupti atsigrįžome į per 7 metrus gulintį priešą. Mes visi trys stovėdami vienas nuo kito per 23 metrus stati prisiglaudę savo ištikimuosius bičiulius paleidome į darbą.
Šilta automato buožė virpino mano žandą, kai pirštas vis kiečiau, tvirčiau ir karščiau laikė nuspaudęs gaiduką. Gaila, kad Tau neteko, nuostabioji mano drauge, matyti tą didingai puikų vaizdą. Aštriai lyg plienas skardėjo mūsų automatų šūviai, nuožmiai piktos žalsvai-melsvos liepsnelės sklido nuo mūsų, atsiplėšdamos iš tamsių automatų nasrų į vieškeliuko purve besiraitantį priešą. Mūsų mieli ginklai karštomis liepsnomis alsuodami kvatojo kaskart vis pikčiau ir pikčiau... Kulkos skrisdamos iš kiekvieno mūsų rankų pulkeliais, palydėtos mažyčių, melsvai mirgančių liepsnelių vieškeliukan kirto vis aštriau ir aštriau. Kaskart vis labiau ir labiau mūsų melsvosios liepsnelės slopino, žeidė nuo vieškeliuko skrendančias raudonąsias liepsneles. Staiga toje baisioje dvikovoje, vieškeliuko purvyne pasigirdo šiurpus suvaitojimas, ir raudonosios liepsnelės visiškai pranyko, priešas nustojo šaudęs. Mes visi, lyg būtume susitarę, vienos bendros minties vedami, su išdidumu širdyse, kad sutramdėme, pažabojome laukinį priešą, apsisukę žygiavome klampiu dirvų arimu link tolumoje matomo miško iškyšulio.
Staiga tą tamsiąją naktį pakeitė nuostabiai skaisti diena: aukštyn į tamsų dangaus skliautą iškilo šnypšdama lyg gyvatė balta raketa. Viskas aplink paskendo aštrioje raketos šviesoje. Gulkime, gulkime greičiau! perspėjau skubiai savo kovos brolius. Ir žaibu visi trys kritome į klampų arimų purvyną. Vos tik mums parkritus, nuo vieškeliuko vėl sutratėjo šūviai ir daugybė kulkų, įkyriai zirzdamos skrido virš mūsų galvų, o kitos smigdamos į arimus taškė mus purvais.
Ir toje atsinaujinusioje kovoje, gulėdamas raketos apšviestas ant juodų, šlapių arimų, zvimbiančių priešo kulkų prislėgtas kurčiai nusijuokiau, atsiminęs kažkur giliai mintyse užsilikusią eilėraščio nuotrupą:
Tos lūpos, tos, kur šiandien, laimės siekt
mėgino,
Gal vieną tamsią naktį krauju bučiuos arimą
Greta manęs gulėdamas vyresnysis brolis iššaudęs ragiuką (ragelio formos šovinių dėtuvę V. K.), keikėsi negalėdamas išsitraukti iš kobūro (įdėklo šovinių dėtuvei V. K.) diskos. Kiek užpakaly ir šone kažką piktai bambėjo jaunasis brolis (J. Adomaitis-Erdvilas V. K.). Pagaliau raketa nusileido ir vėl mieloji naktelė apglėbė mus savo tamsiuoju glėbiu. Mes visi pasikėlę vėl traukėmės į miško kampą. Šlapias ir klampus arimas, permerktas nuolatinių lietų, taip įkyriai ir sunkiai klampino mums kojas, movė žemyn batus, jog kaskart darėsi eiti vis sunkiau ir sunkiau. Batus einant laikas nuo laiko teko prisilaikyti rankomis, o nuo klampaus ir sunkaus ėjimo darėsi krūtinėje trošku, plaučiai karčiai peršėjo. Praėjus pusę kelio iki miško kampo, vėl nauja nušvito diena, vėl nauja pakibo virš mūsų raketa, ir išdavikiškoji jos šviesa vėl rodė priešui mus, mūsų žygiavimo kryptį. Vėl visi vikriai parkritę ant arimų, po pirmųjų priešo šūvių, atsigręžę, paleidome savo mielų ginklų serijas.
Ir štai aš visiškai netikėtai, bet baisiai aiškiai savo šūvių garsuose išgirdau taip gerai pažįstamą ir taip mielą balsą, kuris išgąstingai, bet su dideliu įsitikinimu šaukė: Žvainy, nežudyk! Nežudyk! Sustabdyk ginklą! Bet aš tame pasiutusiame mirties šokyje, tame giltinės dalgio žvangėjime, keršto saldybės pagautas, negalėjau, neįstengiau prisiversti atitraukti pirštą nuo ginklo paleidimo. Bet štai lyg šventųjų stebukle: tik nutilus Tavo balsui, tuoj nutilo dar kartą spragtelėjus ir trumputė serija. Nustojo liepsnomis alsavęs perkaitęs automatas. Nejaugi Tu tokia galinga? Ir kodėl gi trukdai? rūsčiai užsipuoliau Tavo, mylimoji, vaizdą, kuris draudė man šauti ir žudyti ir kurio ranka suspėjo tarp serijos šovinių įmaišyti seną nesprogstantį šovinį, tuo padarydama kliūtį, sustabdydama manąjį ginklą.
Raketai užgesus vėl pasikėlę traukėmės klampiuoju arimu į miško kampą. Nors ir sunkiai klampodami, nors ir gerokai įvargę vis dėlto pasiekėme savojo namelio kampą mieląjį miškelio kampą. Palydėti dar viena raketa ir keletu automatų serijų, pro pirmuosius šlapius krūmokšnius suėjome į tyliai snaudžiantį mieląjį miškelį. Ir kiek jis malonus ir savas tas tamsus šlapias ir purvinas miško pakraštys! Tiek mielas tas jo ošimas, kad nemainytume, rodos, jo net į viską pasaulyje.
Palaukite, aš negaliu bepaeiti, batą purvai visiškai numovė! sunkiai alsuodamas, pridusęs atsisėdo miške vyresnysis brolis. Kol jis movėsi batą, mes tvarkėmės, pildėmės ginklus šoviniais.
Nieko nebus, reikia ir man prie ripkos (šovinių dėtuvės V. K.) kabintis, linksmas dėjosi į automatą diską jaunasis brolis. Priešas vis leido nuo vieškeliuko raketą po raketos, bet arčiau miško nėjo. Pagaliau mes priešo raketų šviesoje susitvarkę ir išsitepę su vaistais batų padus, žygiavome mišku tolyn. Priešas lyg nujausdamas mūsų išžygiavimą, tarsi atsisveikindamas paleido dar vieną trumputę seriją.
Kiek paėję šlapiu ir tamsiu mišku priėjome takutį, į kurį ir pasukome. Vėliau sustoję tarėmės kur eiti. Iki dienos švitimo bebuvo likę vos pusantros valandos, ir mes nė į vieną saugesnį mišką persimesti nebegalėjome. Todėl nors ir nenorėdami mes turėjome eiti per priešo sekamas, pavojingas vietoves į mažiau saugius miškelius.
Ir vėl visi su (...) paruoštais automatais slinkome miglų pridengtais krūmokšniais, tikėdamiesi kiekviename žingsnyje išgirsti nuskriaustųjų vaikų išsigandusį: Stok!
Ir štai, brangusis mano angele, dar kartą išplėšiau savo gimtą, nuosavą gyvybę iš baisiai kaulėtų giltinės rankų, iš jos veržlaus glėbio. Dar kartą per šūvių gausmą ir kulkų zvimbimą išėjau skaidrus tolimesniam gyvenimui, naujoms kovoms.
Gyvendami laisvės kovotojų gyvenimą, kartas nuo karto apsilankydami pas ištikimus rėmėjus, saugodamiesi nuolat vienur bei kitur tykančių pavojų, partizanai K. Liuberskis-Žvainys, St. Erstikis-Papartis-Patašonas ir J. Adomaitis-Erdvilas tebeleido Juozapavičiaus tėvūnijos laikraštėlį.
Nesnaudė ir priešai. Nerdamiesi iš kailio, saugumiečiai niekaip šių laisvės kovotojų negalėjo nei gyvų paimti, nei nužudyti. Tam tikslui saugumas buvo pasitelkęs daug agentų, kurie, gyvendami miškingose vietose, buvo įpareigoti sekti pasirodančius partizanus ir, reikalui esant, padėti juos jei ne sulaikyti gyvus, tai bent likviduoti.
Kas gi galėjo ryžtis tokiam Judo darbui? Vienas Dzūkijos laisvės kovotojų Lionginas Baliukevičius-Dzūkas taip apie juos rašė: Šnipai dažniausiai atsiranda iš mažiausiai sąmoningos, žemos moralės, bolševikinei santvarkai prijaučiančių gyventojų dalies. Laisvės kovotojų gretas padėdavo praretinti šnipų pranešimai saugumui, kur pasirodo ir bazuojasi partizanai. Tad ir laisvės kovotojai stengėsi su jais negailestingai kovoti. Ir tai buvo daroma ne be pagrindo. Apie tai savo atsiminimuose rašė ir žymus Lietuvos laisvės kovotojų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: Dėl šnipų naikinimo partizanus galės kaltinti tik tas, kuris sunkios okupacijos metu pataikavo priešui, pats buvo vienokiu ar kitokiu būdu užverbuotas MGB pareigūnų, užsimaskavęs, priklausė įvairaus plauko šnipų gaujai ir galbūt slaptai jau yra išdavęs ne vieną savo artimą draugą.
Klastingų išdavikų pasitaikydavo ir tarp tokių, kurie sunkioje kovoje prieš okupantus rėmė laisvės kovotojus ir kuriais pastarieji buvo linkę pasitikėti. Taip atsitiko ir su Laumakių (Šiaulių r.) kaime gyvenusiu Adolfu Šliažu partizanų ryšininku, turėjusiu Vėtros slapyvardį. Pas jį nuo seno Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai ne kartą rasdavo prieglobstį, jis duodavo maisto bei padėdavo atlikti įvairiausius darbus. Apie tai byloja išlikęs Genocido aukų muziejuje saugomas J. Adomaičio-Erdvilo rašytas dienoraštis, kuriame atsispindi K. Liuberskio-Žvainio, St. Erstikio-Paparčio-Patašono bei paties autoriaus gyvenimas, laikraštėlio leidimas ir partizaniška buitis. Dienoraštyje nuo 1955 m. liepos 1 iki rugsėjo 4 d. rašoma:
Liepos 1 d. po pietų užmaskavome stovyklą, sukavojome indus ir paėmę m(mašinėlę V. K.), pradėjome eiti kvartalais J(urdaičių V. K.) mišku. Paėję apie du kvartalus, ėjome linijomis, palengva pailsėdami. Saulei leidžiantis perėjome į T(yrelio V. K.) mišką. Saulei nusileidus apsiniaukė, ir iš pietų pusės pradėjo smarkus lietus lyti. Lietui lyjant žygiavome per pelkę. Perėję pelkę ir perlipę per upę, nutarėme netoli susikurti ugnį. Už upės prasidėjo lieknas (pelkė red.) ir nebuvo kur apsistoti, ir nebuvo malkų sukurti laužui. Teko lieknais dar toli eiti, kol radome sausesnę vietą ir malkų. Radę patogesnę vietą, susikūrėme ugnį ir sugulėme.
Liepos 2 d. prieš pietus, kai vėjas išpurtė iš medžių vandenį, pradėjome eiti link Vėtros (A. Šliažo V. K.) palaukės. Ėjome kvartalais, lieknais ir takeliais. Priėję ir atpažinę Vėtros palaukę, atgrįžome atgal nuo linijos giliau į kvartalą ir susikūrėme ugnį. Palaukėme, kol nubaigė kristi visai rasa, pavakarėje išlindome pas Vėtrą. Subeldus į stogą, Vėtros šeimininkė tuojau išėjo laukan ir atnešė mums cigarečių, o Vėtros neradome namie, tai parašėme raščiuką ir prašėme perduoti Vėtrai, kai jis bus namuose, kad jis ateitų į paštą (paštu vadintas ryšio punktas, kur būdavo paliekami pranešimai V. K.) kitą dieną, o mes grįžtame į tą pačią stovyklą, kur susikūrėme ugnį.
Liepos 3 d. rytą 11 valandą nuėjome į paštą, ir tuojau atėjo Vėtra. Mes parėjome į stovyklą, parodėme Vėtrai m(ašinėlę V. K.) ir prašėme suremontuoti. Vėtra neturėjo laiko, greitai išėjo į namus, prižadėjo vėliau ateiti. Vakare ateidamas iš Uošvienės (rėmėjos slapyvardis V. K.) mums atnešė ragaišio, bulką ir virtų šiltų varškėčių. Pasikalbėjus prižadėjo rytoj ateiti su įrankiais į stovyklą mašinkos remontuoti. Pradėjus temti Vėtra išėjo namo, o mes pasilikę įkrovėme beržinių malkų į laužą.
Liepos 4 d. pietų laike Vėtra atėjo į stovyklą, atsinešė remonto įrankius, plaukų kirpimo mašinėlę ir fotoaparatą. Tuojau pradėjome žiūrėti mašinėlę, bet taip greitai jos negalėjome sutaisyti, tai nutarėme palikti pas Vėtrą ilgesniam laikui remontuoti. Po to prasidėjo fotografavimas. Nusifotografavome su mašinėle ir dar keletu visokių pozų. Nusipaveikslavus paprašiau Vėtros man plaukus nukirpti. Nukirpus plaukus panešėme toliau nuo stovyklos ir pakavojome į kelmą m(ašinėlę V. K.) Vėtros žiniai. Po to atsisveikinome su Vėtra, ir jis išėjo namo. Mums atgrįžus į stovyklą, Žvainiui paprašius nukirpti plaukus, aš pradėjau jam žarėti žemėn ilgas jo užaugintas kasas.
Liepos 5 d. rytą Vėtra atėjo į stovyklą parsinešti žirklių ir plaukų kerpamosios mašinėlės ir, ilgai negaišęs stovykloje, išėjo namo, o mes, praleidę dieną, pavakare išėjome į kitą mišką. Perėję Nemuną (Mūšos upę V. K.), ėjome atgal per pelkę. Eiti buvo sunku, pelkė buvo klampi, o oras buvo labai tvankus. Saulė ritosi pabalusi lyg per vandenį. Ėjome palengva, nesėdėdami. Perėję pelkę ir didelį liekną, saulei visai leidžiantis perėjome į J(urdaičių V. K.) mišką. Paėję vienu kvartalu palei liniją ir įlindę į kvartalą, pasirinkome sausesnę vietą ir susikūrėme ugnį nakčiai praleisti.
Liepos 6 d. apie pusryčius atsikėlėme, užmaskavome ugniavietę, vėl pradėjome eiti kvartalais, lieknais, kemsynais ir kelmynais. Perėję keturis kvartalus, atėjome į S(kaistgirio V. K.) mišką, senosios stovyklos vietą. Nusiėmę diržus su ginklais, tuoj susikūrėme ugnį, atsinešėme iš suvirtusių eglių pakavotus miltus ir lašinius ir virėmės pietums lašiniuočius.
Liepos 7 ir 8 d. leidome gražioj stovykloj prieš saulutę.
Vėliau gautos žinios. Sužinota, kad birželio 12 d. Ž(eimių V. K.) miške burliokai siautė ištisus kvartalus, buvo pastebėta prie vieškelio išsidėsčius burliokus kas 3040 metrų. Sulindo siausti į palaukinius kvartalus antroj pusėj vieškelio. Burliokai, nieko nepešę, vakare iš miško sugriuvo į Damelių kaimą. Birželio 13 d. keturios mašinos burliokų krėtė Normančių kaimą ir Jurdaičių. Pakratę jie išvažiavo.
Liepos 9 d. 7 valandą po pietų išėjome į Ž(ei)m(ius), į susitikimą su Aguona (nenustatytas asmuo V. K.). Perėjome visą S(kaistgirio V. K.) mišką ir saulei leidžiantis perėjome per vieškelį. Eidami užėjome į pavasarinę stovyklą apžiūrėti, ar nėra radę burliokai per siautimą. Apžiūrėję stovyklą, pasiėmėme pakavotus indus ir likusį maistą, perėjome į kitą kvartalą ir susikūrėme ugnį praleisti naktį.
Liepos 10 d. rytą atsikėlę ėjome dar keletą kvartalų iki sutartos susitikimo vietos. Mudu su Žvainiu paėję į kvartalą susikūrėme ugnį, o Patašonas nuėjo į sutartą vietą laukti atvykstant Aguonos. Išlaukęs 3 valandas ir nesulaukęs, Patašonas grįžo pas mus ir pradėjome grįžti į S(kaistgirio V. K.) mišką. Eidami pasiėmėme katilą ir kitus indus, sustojome prie kanos, paėmėme rašomąjį popierių ir kalkę, ir saulei leidžiantis parėjome į S(kaistgirio V. K.) mišką. S(kaistgirio) miške paėję porą kvartalų, pasirinkome stovyklą ir susikūrėme laužą.
© 2013 XXI amžius
|