|
Tapęs laisvės kovų legenda
Paskutinio žuvusio partizano, Lietuvos kariuomenės karo lakūno Kosto Liuberskio-Žvainio 100-osioms gimimo metinėms
Vilmantas Krikštaponis
(Tęsinys. Pradžia nr. 33,
36,
37)
Partizano J. Adomaičio-Erdvilo dienoraštyje toliau rašoma: Liepos 11 d. rytą atsikėlę išsivirėme pusrytį. Pavalgę, per dieną pailsėjome, o pavakarėje ėmėme eiti mišku toliau. Perėję porą kvartalų, sugrįžome į senąją stovyklą ir susikūrėme ugnį.
Liepos 12 d. leidome stovykloje, pavakarėje išėjome į kaimą maisto ir vidurnaktyje sugrįžome atgal į stovyklą.
Liepos 13 d. pietų laike aš ir Patašonas išlindome
į Ž(eimių V. K.) kaimą tabokos. Rūkalų negavome, sugrįžome
į stovyklą. Pavakarėje ėmėme maskuoti stovyklą ir ruoštis žygiui
pas Vėtrą. Eidami užėjome į kaną pasiimti reikalingų daiktų. Oras
buvo gražus ir šiltas, žygy buvo smagu. Saulei leidžiantis perėjome
į T(yrelio V. K.) mišką. Perėję pelkę ir Nemuną (Mūšą
V. K.), apsistojome jaunuolyne.
Liepos 14 d. rytą atsikėlę užmaskavome ugniavietę ir ėjome į paštą. Paštoje radome Vėtros padėtą pranešimą, kad jis batų negavęs nupirkti, o rūkalai pas jį namuose. Mes tuojau nuėjome pas jį į namus. Radome namuose ir ėjome giliau į mišką pasikalbėti. Mašinėlės dar nebuvo taisęs, nes neturėjo laiko. Prašėme, kad sekmadienį jis taisytų ir susitarėme sekmadienį susitikti stovykliukėje. Pasikalbėjus Vėtra nuėjo namo, o mes paėjome giliau į mišką. Biržėje prieš saulę sugulėme.
Liepos 15 ir 16 d. leidome biržėje.
Liepos 17 d. rytą atsikėlę ėjome į Vėtros stovykliukę laukti ateinant Vėtros. Išlaukėme visą dieną, Vėtros nesulaukėme ir temstant ėjome atgal į biržę.
Liepos 18 d. pavakarėje mudu su Patašonu ėjome į paštą pažiūrėti, ar nėra padėto Vėtros pranešimo, ir, nuėję į paštą, radome Vėtrą berašant pranešimą. Mašinėlės nebuvo taisęs, nes neturėjo laiko. Pasikalbėję nuėjome prie kelmo, kur buvo pakavota mašinėlė, apžiūrėjome ir atradome jos kliūtį, ir ją tuojau pašalinus, galėjo gerai dirbti. Vėtros paprašėme nueiti pas Uošvienę paprašyti duonos. Nuėjome visi į palaukę, mudu su Patašonu palikome krūmuose, o Vėtra nuėjo ir atnešė bakaną duonos. Su Vėtra atsisveikinę, eidami pasiėmėme mašinėlę ir temstant parėjome į biržę, ir radome jau Žvainį verdant vakarienę.
Liepos 19 d. pradėjome spausdinti leidžiamo laikraščio protokolą.
Liepos 20 d. spausdinome protokolą. Patašonas rašė, aš diktavau, o Žvainys dėstė kalkę su popieriumi ir tvarkė išspausdintus lapus.
Liepos 21 d. pabaigėme rašyti protokolą, surūšiavome į knygutes
ir susitvarkę po pietų pradėjome palengva eiti per mišką į palaukę
ir vakare į kaimą prie maisto. Sutemus išėjome į J(urdaičių
V. K.) kaimą, bet maisto negavome ir grįžome atgal į mišką.
Įlindę į kvartalą, susikūrėme ugnį ir sumigome.
Liepos 22 d. rytą apie pusryčių laiką atsikėlėme, užmaskavome
ugniavietę ir, paėję giliau į mišką, apsistojome biržėje ant saulės.
Praleidę biržėje dieną, saulei leidžiantis, išėjome į liniją ir
linija ėjome iki palaukės. Palaukėje susikūrėme mažą ugnelę, palaukėme,
kol subaigė temti, ir sutemus išėjome į D(amelių V. K.)
kaimą. Tenai pasirinkome maisto ir prieš dieną grįžome į mišką,
ir, susikūrę ugnį, sugulėme pailsėti.
Liepos 23 d. rytą pailsėję iki pietų, ėjome giliau į mišką.
Eidami pakeliui pasiėmėme paslėptus indus ir mašinėlę, ir paėję
kvartalą, apsistojome biržėje netoli Nemuno (Mūšos V. K.),
ir čia įsirengėme stovyklą.
Liepos 24 d. leidome stovykloje.
Liepos 25 d. rytą pradėjo smulkus lietus lynoti, mes atsikėlėme apie 11 valandą, užsitaisėme mašinkai pasidėti stalą ir, užsitempę palapinę, ėmėme spausdinti laikraštėlį.
Liepos 26 d. taip pat rašėme mašinėle, pietų laike nustojome rašę, ir mudu su Patašonu ėjome pas Vėtrą rūkalų. Nuėję pas Vėtrą, neradome jo namie ir, rūkalų negavę, ėjome pas Uošvienę. Nuėjus pas Uošvienę, ilgai teko laukti pamiškėje, kol gavome prisišaukti. Prisišaukę paprašėme atnešti į pamiškę biški maisto ir rūkalų. Mums paprašius, Uošvienė tuojau nuėjo į namus, ir, įsidėjus į viedrą, atnešė, ko buvome prašę, ir papasakojo, kad rytoj gali būti toje apylinkėje daug ruskių, nes šiandien nukrito žemėn lėktuvas, o jo gali atvažiuoti ieškoti, kur jis nukrito. Daugiau Uošvienei įdavėme pinigų nupirkti cigarečių ir, padėkoję už viską, grįžtame į stovyklą. Stovykloje susitarėme persikelti į kitą vietą ir pradėjome pakuoti visus nešamuosius daiktus. Pradėjome eiti kvartalais, palengva pailsėdami ir nepadarydami šliūžių. Paėjus porą kvartalų, jau buvo pritemus, ir, pasirinkę doresnę vietą, apsistojome, susikūrėme ugnį, netrukus pradėjo smarkus lietus lyti.
Liepos 27 d. rytą atsikėlę išsivirėme pusrytį, pavalgėme ir pradėjome toliau rašyti mašinėle. Diena buvo apsiraugusi, tamsi ir lietus lijo visą dieną.
Liepos 28 d. taip pat rašėme su mašinka ir po pietų baigėme laikraščiuko rašymą. Pabaigę rašyti, susiuvome į knygutę. Pavakarėje oras pagerėjo, nustojo liję ir išsipagadijo.
Liepos 29 ir 30 d. leidome toje pačioje stovykloje pabiržėje, kartais išeidavome į biržę prieš saulutę pasivolioti. Liepos 30 d. pavakarėje, viską nešdamiesi susipakavę į brezentus, ėjome link Vėtros stovyklos. Tenai nuėjus, Žvainys pasiliko stovykloje kurti ugnį, o mudu su Patašonu ėjome į paštą ir iš pašto ėjome pas Uošvienę cigarečių. Uošvienę vos tik prisišaukus, mums besikalbant, keliuku ėjęs pas mergas, tiesiai ant mūsų pataikė užeiti Vėtra. Mes Vėtros paprašėme, kad jis nueitų iš Uošvienės atnešti mums rūkalų. Mes, įlindę į krūmokšnius, palaukėme, kol jis atėjo su cigaretėmis. Dar pasikalbėjome su Vėtra ir prašėme, kad jis ryte ateitų į mišką mašinėlės paremontuoti. Susitarėme 12 valandą susitikti ant linijos. Jau gerai sutemus grįžome į stovyklą ir radome Žvainį paklojus gules, ugnį bekūrenant.
Liepos 31 d. rytą atsikėlę nusiskutome barzdas,
nusiprausėme, ir 12 valandai atėjus, aš su Žvainiu išėjome į susitikimą.
Nuėjus į vietą, kiek palaukiau, ir Vėtra jau atėjo abudu su savo
draugu. Ir visi keturi parėjome į stovyklą. Stovykloje pradėjo remontuoti
mašinėlę ir suremontavę išėjo abu jie namo. Mes, sulaukę vakaro,
išsirengėme į žygį. Ėjome per Nemuną (Mūšą V. K.) ir, perėję
pelkę, įžengėme į J(urdaičių V. K.) mišką. Paėję linijomis
keletą kvartalų, įlindome į kvartalą ir susikūrėme ugnį, sugulėme
pailsėti.
Rugpjūčio 1 d. saulei patekėjus atsikėlėme ir, paėję dar porą kvartalų, išsirinkome stovyklą ir apsigyvenome liekningo kvartalo švendrynėje prie kanalo. Viską susitvarkę, pradėjome spausdinti laikraštuką.
Rugpjūčio 2 d. irgi spausdinome.
Rugpjūčio 3 d. persikėlėme stovyklą į kitą vietą tame pačiame
kvartale, nes tenai per arti buvo linija, ir persikėlę vėl ėmėme
spausdinti. Vakare išėjome į kaimą pas Burbuliukus (nenustatyti
rėmėjai V. K.) maisto. Gavę maisto, grįžome atgal į mišką.
Toliau dienoraštyje trūksta dviejų lapų.
Rugpjūčio 21 d. pietų laike išėjome į susitikimą su Burbuliukais
ir Uošviu (nenustatytas asmuo V. K.). Nuėjus į susitikimo
vietą, už valandėlės mūsų laukiami svečiai atėjo. Visi paėjome į
kvartalą ir susėdome ratu tarp maskuojančių eglaičių. Talkininkai
pradėjo mus vaišinti alučiu ir užkandžiais. Taip mums besikalbant
ir išgeriant po burnelę, atskubėjo ir vakaras. Mūsų talkininkai
rengėsi į namus. Išleidę svečius į liniją atsisveikinome, o mes
grįžome atgal į stovyklą.
Rugpjūčio 2223 d. rašėme mašinėle laikraštukus.
Rugpjūčio 24 d. po pietų ėjome vėl į susitikimą su Uošviu laukti jo dovanos atvežant į mišką. Pavakarėje Uošvis atvažiavo su talkininke savo kaimyne ir atvežė duoną. Susėdome netoli linijos trumpam laikui pasikalbėti. Iš talkininkų pusės greitai išdygo pustuopis ant žemės pakloto brezento. Pustuopį išgėrę, persipakavome duoną į savo kuprines ir, padėkoję talkininkams už vargą ir maistą, išleidome juos į namus, o mes grįžome su maistu į stovyklą.
Rugpjūčio 2526 ir 27 d. rašėme laikraštuką. Vakare Žvainys išėjo į kaimą pas Burbuliuką.
Rugpjūčio 28 d. Patašonas su Erdvilu pasilikę stovykloje spausdino laikraštuką.
Rugpjūčio 29 d. rytą sugrįžo Žvainys į stovyklą.
Rugpjūčio 30 d. vėl ėjome į susitikimą su Uošviu. Jis mums atvežė į mišką dar papildomai maisto. Paskui vėl grįžome į savo stovyklą.
Rugpjūčio 31 d. užbaigėme spausdinti laikraštuką ir sulūžo mašinka.
Rugsėjo 12 dieną tvarkėme išspausdintus laikraštukus ir purškėme jiems viršelius.
Rugsėjo 3 d. pakavojome su dokumentais kaną, užmaskavome
stovyklą, užkasėme šulinį ir, po pietų paėmę likusį maistą ir mašinėlę,
pradėjome traukti į J(urdaičių V. K.) mišką linijomis,
palengva pailsėdami, pasėdėdami. Pavakare perėjome į T(yrelio
V. K.) mišką. Perėję pelkes į Nemuną (Mūšą V. K.),
perėjome į lėktuvo (tikriausiai stovyklavietės pavadinimas V. K.)
stovyklą.
Rugsėjo 4 d. rytą atsikėlę, ėjome pas Vėtrą ir nešėme jam suremontuoti mašinėlę. Nuėję Vėtrą radome bemiegantį. Jis, močios pavadintas, greitai išbėgo iš trobos į krūmokšnius pas mus. Paėję giliau į mišką susėdome ir apkalbėjome, kas reikalinga mašinėlei pataisyti. Po to mes nuėjome į stovykliukę, o Vėtra nuėjo pas Uošvienę paprašyti mums maisto. Vėtra ateidamas su maistu į stovykliukę atsinešė Žvainiui nupirkęs batus.
Čia dienoraštis nutrūksta.
Kas gi atsitiko tą 1955 m. rugsėjo 4 dieną? O atsitiko tai, ko laisvės kovotojai iš A. Šliažo-Vėtros mažiausiai tikėjosi. Dar vakarykštis draugas, tądien tapo partizanų priešų bendrininku. A. Šliažas-Vėtra laisvės kovotojams tąkart atnešė septynis medumi teptus blynus. Deja, blynai buvo užnuodyti specialiuoju preparatu Neptun.
Tiek K. Liuberskis-Žvainys, tiek St. Erstikis-Papartis-Patašonas bei J. Adomaitis-Erdvilas tąkart tragiškos lemties tik per plauką išvengė. Bevaišindamas blynais, apnuodytais minėtu specialiuoju preparatu, apsinuodijo ir pats vaišintojas, tačiau partizanai, pasijutę apnuodyti, kol dar turėjo jėgų, bėgo tolyn nuo pavojingos vietos, jiems sutriko regėjimas, pradėjo reikštis įvairios haliucinacijos, besiblaškydami jie išmėtė daiktus bei ginklus. Mažiausiai užnuodyto maisto valgęs J. Adomaitis-Erdvilas, vilkte vilko tolyn nuo pavojingos vietos sąmonės netekusius ginklo brolius, kol ir pats sukniubo.
Specialiuoju preparatu tąkart apsinuodijo ir pats A. Šliažas-Vėtra. Skubėdamas apie įvykdytą užduotį pranešti atokiau laukusiems kagėbistams, pastarasis pakeliui neteko sąmonės, tad buvo žmonių rastas ir nuvežtas į Meškuičių ligoninę. Kol atgavo sąmonę ir iš ligoninės išsikrapštė, kol pranešė saugumiečiams, praėjo kelios dienos. Specialiai laisvės kovotojų paieškoms iškviestas dalinys, bešukuodamas visas aplinkines apylinkes, Žagarės valsčiaus Ražių kaimo miške terado tik išmėtytus partizanų daiktus: aprangą, laikraštėliams paruoštą medžiagą, spausdinimo priemones, laikrodį, užrašų knygutes, rankraščius, kurie kartu su ginklais buvo kurį laiką eksponuojami KGB būstinėje.
Atskirai reikėtų pakalbėti apie specialųjį preparatą Neptun. Kaip žinoma iš pokario laisvės kovų istorijos, saugumiečiai stengdavosi pavienius partizanus nelaisvėn paimti gyvus, kad, kuo nuožmiau juos kankindami, galėtų iškvosti, o neretais atvejais ir užverbuoti. Tad tam tikslui 1949 metais saugumiečiai per savo agentus pradėdavo laisvės kovotojus apnuodyti, pastaruosius kuriam laikui užmigdant. Tam tikslui ir buvo naudojami specialieji preparatai Neptun 12 bei Neptun 80. Jų cheminė sudėtis iki šiol dar nėra žinoma. Saugumo agentas turėdavo to preparato įmaišyti į partizanams skirtą valgį ar gėrimą, o jiems nusilpus ar netekus sąmonės, pranešti pasalaujančiai saugumiečių grupei, kad ateitų žmonių suimti. Taip 1953 metais saldainiu buvo apnuodytas partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas. Tuo pačiu preparatu būdavo užtaisomos ir granatos. Tokia granata buvo įmesta ir į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto bunkerį, kuriame buvo apsvaiginti ir tokiu būdu gyvi paimti minimas laisvės kovotojų vadas ir pas jį tąkart bunkeryje buvusios Elena Palubeckaitė-Liudas bei Marijona Žiliūtė-Eglutė. Jie sąmonę atgavo jau saugumiečių surišti.
Kad pats saugumo agentas specialiuoju preparatu neapsinuodytų, gaudavo ir priešnuodžiui skirtą specialią tabletę. Tačiau ne visi ir ne visada suspėdavo ja pasinaudoti. Tai patvirtina ir tas faktas, kai A. Šliažas specialiuoju preparatu užnuodytais blynais su medumi vaišinęs minėtus laisvės kovotojus, apsinuodijo iki sąmonės netekimo ir pats.
Ši istorija partizanų spaudoje nutylėta nebuvo. Apie ją buvo
rašoma laikraštėlyje Partizanų šūvių aidas, kurį po apnuodijimo
specialiuoju preparatu išgijęs leido K. Liuberskis-Žvainys kartu
su A. Adomaičiu-Erdvilu. Tad pirmajame, 1956 metais pradėtame leisti
naujojo laikraštėlio numeryje kreipimesi į kovotojus už laisvę rašoma:
Klasta, apgaulė ir nuodai įsiveržė į mūsų redakciją. Lygiai vieneriems
metams nutildė rašomosios mašinėlės tarškėjimą, kalkės ir popieriaus
šlamėjimą... Lygiai vienerius metus spalvotieji laikraštėlio Partizanų
šūviams aidint viršeliai nebeišvydo žydrosios šiaurinės Lietuvos
padangės, nebematė auksinių saulutės spindulėlių. Jau lygiai vienerius
metus, mieli kovotojai už laisvę, nebeskaitėte Partizanų Šūviams
Aidint, nebematėte jo marguose puslapiuose žūnančių gimtosios žemės
gynėjų, nebematėte skaitydami jį Jurdaičių, Tyrelio, Skaistgirio,
Žagarės, Girkančių miškuose didingų už laisvę kovų... Vieneri ilgi
ir juodi metai praslinko per šiuos miškus, per liūdnai šnarančius
medžius, pro liūdinčius tenai paukštelius, ir pro nusiminusius žvėrelius.
Tik vieneri metai, o kaip tai seniai labai atrodo... Mieli kovotojai
už laisvę, lygiai prieš metus, t. y. 1955 metų rugsėjo 4 dieną,
Tyrelio miške burliokai, prisikalbinę išdaviką ir niekšą savo brolių
žudiką iš Laumakių kaimo lietuvį Adolį Šliažą, apnuodijo mus, tris
redakcijos darbuotojus, su tikslu paimti gyvus... Bet taip jau Aukščiausiojo
buvo lemta, jog tiesa ir kilni idėja privalėjo nugalėti klastą,
baimę, niekšybę ir nuodus. Nors mes trys, to suniekšėjusio ir išsigimusio
lietuvio Adolio Šliažo apnuodyti, suvis neskirdami tikrovės nuo
tiesos, mirtinai prisikankinę, apnuoginti ir beginkliai, keturias
paras buvome burliokų vaikomi, bet nė vienas nepakliuvome į jų baisias,
daugelio nekaltų žmonių krauju sukruvintas rankas.
Klastingoji čekistinė gyvatė įkirto, bet laisvės
gynėjai atlaikė, nesuklupo.
Ir štai, mielieji kovotojai už savo gimtąją
žemę, mes jūsų tvirtų rankų palaikomi, tęsiame savo pradėtąjį žygį
už laisvę, vėl spausdiname ginkluotosios kovos teisybės žodį.
Ir darosi mūsų Šventoje Marijos žemėje stebuklai.
Lietuvos laisvės kovotojo nei kulka nekerta, nei nuodai mirtinai
lūpų neužčiaupia, nes jo daina sako: Dievas neapleidžia smilgos palaužtos,
Nei benamio paukščio, ištikto audros...
Neapleis ir mūsų Tėviškės brangios,
Čia Marijos žemė ir vaikai mes jos...
Tame pačiame laikraštėlio numeryje spausdinama ir K. Džiugytės-Vaidilutės-Undinės poema Saldieji blyneliai, skirta minėtai išdavystei. Čia pateikiama jos ištrauka:
Argi kada kas nors galvojo,
Kai respublika klestėjo,
Kad žudytų brolis brolį
Čia su priešu susidėjęs...
Ir kaip neverks motulės senos,
Ir negrius mediniai kryžiai,
Jei tuos, kurie senovę mena,
Išžudyti niekšas ryžos.
Niekad Tėviškė nebuvo
Taip labai jau sužalota,
Niekad sūnų tiek nepuvo
Be grabų, nepalaidotų...
Verkė miškas nusiminęs,
Ašaros iš medžių krito,
Kai žmogelis per tankynę
Pats prie laužo atsirito.
Pirmiausiai jis lėkštę padėjo,
Kur karšti, ką tik iškepti
Septyni blyneliai žvilgėjo,
Nes medum buvo tepti.
Nuo savęs mes kąsnį nutraukę,
Štai duodam jums paskutinį.
Nes daugel kovų dar laukia,
Jums, vyrai, už savo tėvynę.
Štai imkite, saldūs blyneliai,
Skubėkit, kad neatšaltų.
Juk matote, mylimi broleliai...
Balsas skambėjo nekaltas...
Po klastingo K. Liuberskio-Žvainio, St. Erstikio-Paparčio-Patašono ir J. Adomaičio-Erdvilo apnuodijimo jų keliai išsiskyrė. St. Erstikis-Papartis-Patašonas daugiau glaudėsi netoli savo tėviškės, Kruopių apylinkės miškuose ir kaimuose, tai pas vieną, tai pas kitą patikimą žmogų užeidamas. 1955 metų rudenį, po lemtingo apnuodijimo, St. Erstikis-Papartis-Patašonas buvo užėjęs į Rudausių kaimą pas Serapinus. Buvęs apibintuota galva, sublogęs. Pagyvenęs jų daržinėje apie 10 dienų ir nieko nesakęs išėjęs. Paulinos Serapinienės teigimu, St. Erstikis-Papartis-Patašonas minėjęs, jog užkasęs žinutę apie save. 1957 metų pabaigoje saugumo agentų buvo pranešta, kad St. Erstikio-Paparčio- Patašono bunkeris esąs Žagarės raj. Tautgailių kaime, tačiau saugumiečiams atlikus kratą, šie teiginiai nepasitvirtino. 1959 metų gruodį agentai-smogikai nustatė, kad St. Erstikio-Paparčio-Patašono bunkeris yra Mantoriškių miško 68-ajame kvartale. Buvo vėl ieškoma šio laisvės kovotojo, tačiau ir ši paieška saugumiečiams nedavė jokių rezultatų, o žmonės, jei ką apie šio partizano buvimo vietą ir žinojo, tai tylėjo.
Kai minėtų laisvės kovotojų keliai išsiskyrė, po apnuodijimo K. Liuberskis-Žvainys atėjo pas laisvės kovų rėmėją ir savo sužadėtinę K. Džiugytę-Vaidilutę-Undinę į Reibinių kaimą ir buvo jos išslaugytas. Paskui K. Liuberskiui-Žvainiui teko gyventi jos namuose, kol susitiko J. Adomaitį-Erdvilą. Atgavę jėgas, jiedu ketino susirasti ir St. Erstikį-Papartį-Patašoną, kad vėl galėtų pratęsti laikraštėlio leidimą, tačiau jo jau nebesutiko.
Išėję iš K. Džiugytės-Vaidilutės-Undinės namų, K. Liuberskis-Žvainys ir J. Adomaitis-Erdvilas apsigyveno Latvijoje, Duobelės rajono Ukrių kaimo Ilgos vienkiemyje pas Liuciją ir Vincentą Lukošius. Čia jiedu praleido 19551956 metų bei 19561957 metų žiemas. Vasaromis šie partizanai išeidavo į miškus, kartas nuo karto apsilankydavo pas laisvės kovų rėmėjus, apsirūpindavo maistu ir kitais būtinais dalykais.
© 2013 XXI amžius
|