Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventojo Tėvo gairės XXI amžiaus Bažnyčiai

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus apaštalinio paraginimo ispaniškoji laida

Plačios apimties dokumentas išleistas knygos pavidalu

Apaštalinio paraginimo istoriškumas

Naujasis apaštalinis paraginimas „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“), popiežiaus Pranciškaus kreipimasis į katalikų vyskupus, kunigus, vienuolijų narius ir nares bei pasauliečius tikinčiuosius dėl Evangelijos skelbimo šiandienos pasaulyje yra visuotinai pripažįstamas kaip didysis jo pontifikacijos manifestas. Nors oficialiai tai yra popiežiaus emerito Benedikto XVI sušauktos ir 2012 metų rudenį vykusios naujajam evangelizavimui skirtos Vyskupų Sinodo  asamblėjos baigiamasis dokumentas, tačiau savo apimtimi ir tematika yra žymiai platesnis netgi už encikliką. Todėl visiškai teisėtai jis įvardytas ne kaip posinodinė adhortacija, bet kaip popiežiaus Pranciškaus direktyvinės gairės visai misijų, pastoracijos ir socialinei katalikų veiklai, tikroji jo pontifikato programa XXI amžiaus Bažnyčiai. „Tai – kvietimas iš naujo atrasti pranašišką ir pozityvią susidariusios tikrovės viziją, neignoruojant iššūkių“, – aiškino lapkričio 26 dieną pristatydamas dokumento turinį Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas, arkivyskupas Salvatorė Rinas Fizikela (Salvatore Rino Fisichella). Tokiu būdu Šventasis Tėvas stengiasi įkvėpti drąsos visai Dievo tautai jos evangelizacinėje kelionėje ir ragina ją žvelgti į priekį. Nepaisydamas dabartinės sunkios moralinės, socialinės ir tikėjimo krizės, jis ryžtingai vėl iškelia Kristaus kryžių ir prisikėlimą, kaip mūsų pergalės šūkį.

Arkivyskupas R. Fizikela paminėjo, kad popiežius Pranciškus, kuriam gruodžio 17 dieną sukaks 77 metai, savo apaštalinį paraginimą grindžia sukauptu pastoraciniu patyrimu per daugiau nei pusšimtį metų trunkančios sielovadinės tarnystės nuo jėzuito vienuolio ir kunigo iki kardinolo ir Romos vyskupo pareigų. Bet pirmiausia Šventasis Tėvas įtikinamai kviečia suvokti dabartinį Bažnyčios istorijos laikotarpį kaip „malonės metą“, kad ji, suvokdama visus ypatumus, su pasitikėjimu ir entuziazmu toliau žengtų savo misijų kelionėje. Anot arkivyskupo R. Fizikelos, taip yra išplėtojamas popiežiaus Pauliaus VI 1975 metais paskelbtas pirmasis posinodinis apaštalinis paraginimas „Evangelii nuntiandi“, kuris yra skirtas Evangelijos skelbimo dabarties aktualijoms ir pasirodė praėjus 10 metų po Vatikano II Susirinkimo. Dabar žvelgdamas iš gerokai ilgesnio laiko, praėjusio po minėto Susirinkimo, perspektyvos ir žinodamas naujų, gana prieštaringų pokyčių įtaką, popiežius Pranciškus su būdingu ganytojišku tvirtumu vėl pabrėžia nesikeičiantį Bažnyčios magisteriumo principą dėl Jėzaus Kristaus, pirmojo evangelizuotojo, mokymo centrališkumo, kviesdamas kiekvieną iš mūsų dalyvauti Jo išganymo darbuose. Aiškindamas svarbiąsias šios misijų veiklos detales, Šventasis Tėvas, viena vertus, nurodo dalinių Bažnyčių (nacionalinių arkivyskupijų) savitumo išlaikymo reikšmę, atsižvelgiant į gana skirtingo kultūrinio bei istorinio konteksto iššūkius bei galimybes įvairiuose pasaulio regionuose, o kita vertus, popiežius Pranciškus stengiasi pateikti „bendrą vardiklį“ Visuotinei Bažnyčiai bei kiekvienam evangelizuotojui, pabrėždamas, kad metodologijos bendrumas grindžiamas įsitikinimu, jog evangelizavimo veikla visada reikalauja dalijimosi, kuo pilnesnio visų tikinčiųjų bendruomenės narių dalyvavimo. Ji niekada neturi būti izoliuota, skirta tik kažkokiam uždaram bažnytiniam luomui ar grupei.

Pastoracinio atsinaujinimo bruožai

Pats popiežius Pranciškus dokumento „Evangelii gaudium“ įžangoje rašo, kad dabartiniame naujojo evangelizavimo etape remiantis Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos „Lumen gentium“ mokymo nuorodomis, jis nori susitelkti į tokių esminių klausimų aptarimą: pačios Bažnyčios atnaujinimą (struktūrinę reformą), reikalingą efektyvesniam jos misijos uždavinių įgyvendinimui; iškylančius iššūkius ir pagundas pastoracijos veikėjams, kurias privalu nugalėti; Bažnyčios, kaip visos ir vieningai Evangeliją skelbiančios Dievo tautos, aiškesnį supratimą; homilijos esminę reikšmę evangelizacijoje ir geresnio pasirengimo pamokslavimui procesą; rūpinimąsi vargšais ir kenčiančiais ir socialinio ir evangelizacinio veikimo glaudų santykį; taikos, santarvės ir dialogo visuomenėje sielovadinį skatinimą; visos Bažnyčios misijų veiklos dvasinės motyvacijos sutvirtinimą. „Cementas, kuris sujungia šias temas į vieną, yra susitelkimas į gailestingąją Dievo meilę, kuri nukreipta į kiekvieną asmenį, kad tokiu būdu būtų išreikšta Jo apreiškimo šerdis: kiekvieno žmogaus gyvenimas, pati jo egzistencija įgyja prasmę tik per susitikimą su Jėzumi Kristumi ir per džiaugsmingą Jo meilės patirties dalijimąsi su kitais“, – aiškino pristatydamas dokumento turinį arkivyskupas R. Fizikela.

Aptardamas pirmąjį iš penkių apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium“ skyrių, kuriame kaip tik kalbama apie Bažnyčios misijos atsinaujinimą, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas priminė, kad jame pakartojamas ir toliau išvystomas Šventojo Tėvo kvietimas Bažnyčiai „išeiti iš savęs“ svetingam kitų sutikimui. Tai – tikrai „dinamiškas egzodas“ ir netgi malonės dovana veiksmingai bei nuolatos atsinaujinančiai Evangelijos sėklos sklaidai. Tai – kelionė, kurioje negalima pasiklysti, kadangi pats Dievas visada žengia pirmas su visomis evangelizavimo iniciatyvomis ir rodo Bažnyčiai kelią, sutvirtindamas jos pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau pačiai Bažnyčiai irgi reikia imtis kūrybinio atsinaujinimo pastangų. Tai popiežius Pranciškus įvardija kaip „pastoracinį atsivertimą“, atsisakant perdėtai biurokratizuotos, sustabarėjusios ir administracinės savosios tarnystės vizijos. Be abejonės, yra svarbių bažnytinių struktūrų, kurios palengvina ir palaiko misijų užmojų koordinavimą, tačiau reikia pastebėti ir tas struktūras, kurios tik kliudo siekiamam evangelizacijos dinamiškumui (tokiam įvertinimui ir struktūriniam atsinaujinimui Vatikano lygiu Šventasis Tėvas įkūrė patariamąją Kardinolų tarybą, bet ir vietinėse Bažnyčiose laukiama atitinkamų iniciatyvų, ypač žinant finansinių išteklių ribotumą). Stagnacinės ir dabarties reikalavimų neatitinkančios pastoracinės praktikos buvimas įpareigoja mus drąsiai ir kūrybiškai peržiūrėti visą evangelizavimo eigą, atvirai nurodo popiežius Pranciškus. Jis pabrėžia, kad be aiškaus tikslų identifikavimo ir atitinkamų priemonių paieškos jų realizavimui visa minėta atsinaujinimo programa gali likti tik bevaisiu fantazavimu ir todėl bus pasmerkta sužlugti.

Bažnyčios decentralizavimo galimybės

Reikia susikoncentruoti į esminius dalykus, žinant, jog tik sisteminis priėjimas ir gebėjimas aiškiai nurodyti tiesų hierarchiją, gali padėti išvengti rizikos, kai tikėjimas pristatomas tik kai kurių moralės klausimų šviesoje, tarsi jie būtų spręstini neatsižvelgus į bendrąjį meilės svarbumą, aiškino pristatydamas dokumentą arkivyskupas R. Fizikela. Jis priminė Šventojo Tėvo perspėjimą, kad nematant šios perspektyvos iškyla akivaizdus pavojus, kad Bažnyčios statomas didingas moralinio mokymo pastatas gali tapti lengvai pažeidžiamu „kortų nameliu“, kurio neįmanoma išsaugoti daugybės išpuolių akivaizdoje. Todėl popiežius Pranciškus primygtinai kviečia rasti sveiką pusiausvyrą tarp skelbiamo tikėjimo turinio ir kalbos, kuria jis išreiškiamas, kad lingvistinio lankstumo stygius nepadarytų žalos tikrajam tikėjimo supratimui. Aiškindamas šį svarbųjį apaštalinio paraginimo bruožą, arkivyskupas R. Fizikela pasitelkia žymaus XX amžiaus pirmosios pusės lingvistinės filosofijos atstovo Liudvigo Vitgenšteino (Lüdvig Wittgenstein) įvestą „kalbos narvelio“ sampratą, pabrėždamas, jog būtina realiai matyti skirtumą tarp kalbos ribotumų ir niekad iki galo neišsemiamo tikėjimo turinio turtingumo. Jei bažnyčiai pritrūktų drąsos šios įžvalgos pripažinimui ir dinamiškam įgyvendinimui, iškiltų grėsmė jos, kaip nepaslankios mentalinės tvirtovės, įvaizdžio problema, o kai kurių klausimų aiškinime būtų prarastas reikiamas lankstumas viso Evangelijos mokymo pristatymui.

Arkivyskupas R. Fizikela teigia, kad pirmajame dokumento „Evangelii gaudium“ skyriuje ypatingą vietą užima 32 paragrafas, kuriame Šventasis Tėvas svarsto apie Katalikų Bažnyčios valdymo didesnio decentralizavimo galimybes per jo, kaip apaštalo šv. Petro įpėdinio, primato raišką ir nacionalinių vyskupų konferencijų vaidmens iškėlimą įgyvendinant Vatikano II Susirinkimo nuorodas. „Mano, kaip Romos vyskupo, pareiga – būti atviram siūlymams, kurie galėtų padėti vykdyti man patikėtą tarnystę pagal tą prasmę, kurią jai norėjo suteikti Jėzus Kristus ir pagal dabartinius evangelizavimo poreikius“, – rašo popiežius Pranciškus. Jis primena, kaip jo pirmtakas Jonas Paulius II krikščionių vienybės temai skirtoje enciklikoje „Ut unum sint“ irgi prašė paramos ieškant tų būdų, kurie skatintų ekumenizmą neprarandant esminės Romos vyskupo primato reikšmės. Dabar, anot Šventojo Tėvo, reikia ieškoti galimybių, kad vyskupų konferencijos, kaip senosios su Roma vienybę palaikančios Rytų katalikų patriarchalinės Bažnyčios, galėtų veiksmingiau prisidėti prie konkretaus kolegialumo dvasios realizavimo. Tam galbūt reikėtų peržiūrėti juridinį vyskupų konferencijų statusą, kuris sustiprintų jų doktrininį autoritetą.

Tarnavimo logikos prioritetas

Aiškindamas antrąjį apaštalinio paraginimo skyrių, kuriame nagrinėjami šiuolaikinio pasaulio iššūkiai ir būtinybė įveikti iškylančias lengvesnio kelio pagundas evangelizuotojams, arkivyskupas R. Fizikela pirmiausia nurodė popiežiaus Pranciškaus nuolat akcentuojamą vertybinio reliatyvizmo pavojų, kuris gali sudaryti krikščionišką gyvenimo būdą, svarbų tikėjimo liudijimui. Dėl neretai dabar pasirodančio savos rūšies pastoracinio nuovargio yra atsakingas asmens, kaip evangelizacijos objekto, nuasmeninimas, kai pirmumas teikiamas pačiai iniciatyvai ir jos organizuotam įgyvendinimui, o pats žmogus, į kurį nukreipta ši veikla, tarsi nueina į antrą planą. Svarbu pabrėžti, kad šie ir kiti iššūkiai naujajai evangelizacijai turi būti priimti, kaip proga augimui ir stiprėjimui, o ne smukimui į nusivylimą ir depresiją dėl tariamo pralaimėjimo. Kita vertus, reikia gerai suvokti pavojus, kurie neigiamai veikia daugelio žmonių pasaulietinį ir religinį gyvenimą, kartu su jų poveikiu pastoracijai. Tai – kone kasdienis netikrumas dėl ateities, sunkios blogio ir neteisingumo pasekmės, įvairių formų visuomeninis pasidalijimas, „stabmeldystė pinigams ir beveidis ekonomiškas diktatas“, vartojimo kultas, nežabotas konsiumerizmas. Išvardijęs šiuos sekuliarizacijos bruožus, popiežius Pranciškus savo dokumente pabrėžia, jog esame atsidūrę „globalizuoto abejingumo“ aplinkoje, kurioje pasityčiojama iš etikos, kai nuolat bandoma marginalizuoti kiekvieną rinkos pirmumo kritiką, kai kuriama iliuzija, kad laukinis kapitalizmas gali padėti įveikti bet kokį skurdą. O juk gerai žinoma, kad didžiulę pagarbą Bažnyčiai netgi netikinčiųjų daugumos terpėje sąlygoja ir jos socialinis mokymas apie artimo meilę bei praktiniai solidarumo darbai.

Rimtą iššūkį šiuolaikinei evangelizacijai kelia ir vadinamoji urbanistinė kultūra su paplitusiu sekuliarizmu (praktiniu ateizmu) bei „žavesį“ įgijusiu gnosticizmu, kuris bando primesti nuostatą, kad tikėjimas yra užsidaręs savyje, savo doktrininiuose elementuose ir kad tik tikinčiojo patirtis yra tiesos kriterijus kitų vertinimui. Kitas reiškinys, kuris kliudo evangelizacijai, yra perdėtas jos veikėjų susitelkimas į savo gebėjimus ir charizmas, kad viską įmanoma pasiekti savo jėgomis, o dieviškoji malonė vaidina tik pagalbinį vaidmenį. Popiežius Pranciškus ragina vengti tokio, kaip jis vadina, narcisistinio elitarizmo ir klausia tik savimi pasikliaujančių evangelizuotojų, ar jie nori būti „pralaimėjusios kariuomenės generolais“. O gal geriau būti paprastesniais, gal net eiliniais kariais, bet atkakliai tebetęsiančiais kovą būryje su kitais už didįjį tikėjimo reikalą. Taigi, ir Bažnyčios supasaulėjimo rizika yra reali, todėl, nepasiduodant šioms ir kitoms pagundoms, reikia liudyti visų Dievo tautos sluoksnių bendrystę, kurie vienas kitą papildo evangelizacijoje. Todėl Šventasis Tėvas savo dokumente ir pabrėžia pasauliečių veiklos stiprinimą lygiagrečiai su kunigiškų ir vienuoliškų pašaukimų ugdymu. Jis pabrėžia, jog pastarųjų dešimtmečių patirtis patvirtina, kad Bažnyčios gyvenimo pažanga yra tiesiogiai susijusi su praeityje vyravusio galios ir valdžios mentaliteto atsisakymu, kurį vis labiau pakeičia tarnystės logika. Tai visiškai nesumažina, o netgi padidina jos ganytojišką autoritetą. „Iššūkiai tam ir egzistuoja, kad būtų įveikti, – daro išvadą popiežius Pranciškus, baigdamas antrąjį apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium“ skyrių. – Tad būkime realistai, bet nepraraskime savojo džiaugsmo, ryžto ir vilties kupino įsipareigojimo. Neleiskime, kad iš mūsų būtų pagrobta misijų energija!“

(Popiežiaus Pranciškaus dokumento „Evangelii gaudium“ apžvalgos pabaiga bus kitame „XXI amžiaus“ numeryje)

© 2013 „XXI amžius“