Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventojo Tėvo gairės XXI amžiaus Bažnyčiai

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus apaštalinio paraginimo ispaniškoji laida

Apaštalinio paraginimo istoriškumas

Naujasis apaštalinis paraginimas „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“), popiežiaus Pranciškaus kreipimasis į katalikų vyskupus, kunigus, vienuolijų narius ir nares bei pasauliečius tikinčiuosius dėl Evangelijos skelbimo šiandienos pasaulyje yra visuotinai pripažįstamas kaip didysis jo pontifikacijos manifestas. Nors oficialiai tai yra popiežiaus emerito Benedikto XVI sušauktos ir 2012 metų rudenį vykusios naujajam evangelizavimui skirtos Vyskupų Sinodo  asamblėjos baigiamasis dokumentas, tačiau savo apimtimi ir tematika yra žymiai platesnis netgi už encikliką. Todėl visiškai teisėtai jis įvardytas ne kaip posinodinė adhortacija, bet kaip popiežiaus Pranciškaus direktyvinės gairės visai misijų, pastoracijos ir socialinei katalikų veiklai, tikroji jo pontifikato programa XXI amžiaus Bažnyčiai. „Tai – kvietimas iš naujo atrasti pranašišką ir pozityvią susidariusios tikrovės viziją, neignoruojant iššūkių“, – aiškino lapkričio 26 dieną pristatydamas dokumento turinį Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas, arkivyskupas Salvatorė Rinas Fizikela (Salvatore Rino Fisichella). Tokiu būdu Šventasis Tėvas stengiasi įkvėpti drąsos visai Dievo tautai jos evangelizacinėje kelionėje ir ragina ją žvelgti į priekį. Nepaisydamas dabartinės sunkios moralinės, socialinės ir tikėjimo krizės, jis ryžtingai vėl iškelia Kristaus kryžių ir prisikėlimą, kaip mūsų pergalės šūkį.

Šventoji Dvasia ruošia mus Kalėdoms

Kun. Vytenis Vaškelis

Ne ryškiai degančios spalvingų eglių girliandos, akis rėžiančios parduotuvių vitrinose reklamos, didžiulės kai kurių prekių nuolaidos ir tik kartą per metus atėjimas su šeimynykščiais į Šv. Kūčių vakaro pamaldas išreiškia didžiosios Kalėdų šventės prasmę, bet Kristaus gimtadienio šventės šventimą geriausiai apibūdina mūsų paprastas, natūralus, kasdienis ruošimasis padovanoti Viešpačiui tokią dovaną, kurios pirmiausia ne Jam reikia, bet mums patiems.

Per Adventą mūsų uolesnės pastangos maldingai apmąstant skaityti Dievo žodį ar kitą Šventosios Dvasios patepimu alsuojančią knygą, atsipirks šimteriopai, nes ne tik suteiks naujos malonės impulsą drąsiau tikėti antgamtinių dalykų tikrumu, bet asmeniškai pajusime tam tikrą veržlesnę vidinę paskatą ramiai, nuosekliai bei ištikimai veikti kasdienybėje remiantis augančiu širdyje tikėjimu. Atsiras labiau juntamas troškimas su kitais dalintis tuo, ką esame gavę iš Dievo. „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau Tavo, Viešpatie, Galybių Dieve!“ (Jer 15, 16).