|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šventoji Dvasia ruošia mus Kalėdoms Kun. Vytenis Vaškelis
Ne ryškiai degančios spalvingų eglių girliandos, akis rėžiančios parduotuvių vitrinose reklamos, didžiulės kai kurių prekių nuolaidos ir tik kartą per metus atėjimas su šeimynykščiais į Šv. Kūčių vakaro pamaldas išreiškia didžiosios Kalėdų šventės prasmę, bet Kristaus gimtadienio šventės šventimą geriausiai apibūdina mūsų paprastas, natūralus, kasdienis ruošimasis padovanoti Viešpačiui tokią dovaną, kurios pirmiausia ne Jam reikia, bet mums patiems. Per Adventą mūsų uolesnės pastangos maldingai apmąstant skaityti Dievo žodį ar kitą Šventosios Dvasios patepimu alsuojančią knygą, atsipirks šimteriopai, nes ne tik suteiks naujos malonės impulsą drąsiau tikėti antgamtinių dalykų tikrumu, bet asmeniškai pajusime tam tikrą veržlesnę vidinę paskatą ramiai, nuosekliai bei ištikimai veikti kasdienybėje remiantis augančiu širdyje tikėjimu. Atsiras labiau juntamas troškimas su kitais dalintis tuo, ką esame gavę iš Dievo. Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau Tavo, Viešpatie, Galybių Dieve! (Jer 15, 16). Kai savyje laisviau leisime veikti Dievo Dvasiai, viską iš šaknų atnaujinančiai gyvybės Kūrėjai, tada samanomis apžels šv. Jono Krikštytojo minimas kirvis, nes nebebus blogų medžių, kurie iškirsdinami ir metami į ugnį (žr. Mt 3, 10). Dieviškos šviesos apšviestas žmogus nekliudomai matys savyje vis dar ataugančias kai kurių nuodėmingų piktžolių atžalas ir, nelūkuriuodamas, kol jos, apvijusios jo kaklą, pradės jį smaugti, pats imsis darbo ryžtingai kapos tuos svetimkūnius ir bodėsis jų... Jis suvoks, kad per maldą ir tikėjimą pasinėrimas į maloningą Viešpaties Dvasios ugnies kaitrą (žr. Mt 3, 11) ne tik iš pagrindų gydo bei išskaistina jo vidų, bet taip keičia jo charakterį, kad jis nejučiomis vis daugiau įgyja paties Aukščiausiojo panašumo bei Jo savybių. Vienas žmogus buvo giliai įklimpęs į alkoholizmą, žmonos ir vaikų gyvenimą pavertęs pragaru. Vieną vakarą jį pakvietė į susitikimą, kuriame buvo skaitoma Biblija. Išgirdęs vieną Šventojo Rašto sakinį, jis pajuto kūną užliejusį karštį ir suprato, kad pagijo. Po to kaskart jausdamas pagundą išgerti, skubėdavo atsiversti tą patį Biblijos puslapį ir vis iš naujo įgaudavo jėgų, kol galiausiai visiškai išgijo. Kai pasakodamas apie šią savo patirtį išpažino, kuris buvo tas lemtingas sakinys, jo balsas drebėjo iš susijaudinimo ir strigo gerklėje. Tai buvo Giesmių giesmės eilutė, sakanti: Skonėsimės tavo meile labiau negu vynu (Gg 1, 4). Tai ypatinga žmogaus viduje įvykusi antgamtinio gailestingumo transformacija, kai jis atvirai širdimi sugėrė Šventojo Rašto žodžius ir, kovodamas, atmesdavo demoniškas pagundas grįžti į pražūtingą alkoholizmo kelią. Kas trukdo pavieniams mūsų dvasininkams, pernelyg dažnai mėgstantiems kilnoti taurelę, savo vidumi priimti gydantį Dievo žodį (žr. Išm 16, 12), išsivaduoti iš šios, kartais vos pakeliamos vergystės jungo ir su savo Mokytoju pradėti tikrai džiaugsmingos laisvės kupiną gyvenimą Jame? Pasitaiko, kad genealoginiame giminės medyje dar būna sunkiai gydymui pasiduodančių įsisenėjusių šios ligos žaizdų ar yra jų įkyrių liekanų (nes alkoholiu piktnaudžiavo arba tai dabar daro, pavyzdžiui, kai kurie giminaičiai ar net namiškiai), kurios veikia kunigo pasąmonę, ir jis, būdamas silpnos valios, ištisus mėnesius neragavęs degtinės, ima ir net be motyvacijos užlūžta, pradeda gerti, ir kartais tokiu elgesiu papiktina aplinkinius... Čia geriausia išeitis sutelktomis blaivių artimųjų, dvasiškai brandžių parapijiečių bei kitų kunigų pastangomis sutartinai melstis už tą nuo svaigalų nuodų priklausomą dvasininką, kad jis, vieną kartą visiškai išsiblaivinęs, pagaliau ryžtųsi kreiptis į Vilniuje veikiančią anoniminių alkoholikų kunigų grupelę, į kurią periodiškai renkasi iš įvairių vietovių atvykę sergantys dvasininkai, ir pradėtų praktikuoti blaivaus gyvenimo būdą, realiai padedantį išsikapstyti iš tikros bėdos. Beje, Vilniuje ir kitose vietovėse yra įvairaus pobūdžio stacionarių gydyklų, kuriose, svaigalus į didesnį Dievo artumą iškeitęs, sveiksta vienas kitas kunigas. Ne tik Jėzus, bet ir Dievo Dvasia gydo tas mūsų žaizdas, kurias Jos šviesoje atpažinę, suvokiame, kad patys jų neišgydysime, kad mums būtinai reikia Šventosios Dvasios pagalbos. Nuolankus ir pasitikėjimo kupinas maldingas kreipimasis į Viešpatį tegul suminkština mūsų širdis, lai jos priima iš aukštybių nužengusios tiesos grūdą ir lai išaugina mumyse tikėjimo darbų želmenėlį, kuris bus tinkamiausia dovana Kalėdų Kristui ir mums patiems.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |