Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus jėzuito paskatos vienuolijos broliams

Mindaugas BUIKA

Išrinkus popiežių Pranciškų vienas pirmųjų kovo mėnesį pasveikino Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis tėvas Adolfas Nikolasas SJ

Popiežius Pranciškus ir Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis tėvas Adolfas Nikolasas SJ

Šv. Mišių aukojimo Jėzaus bažnyčioje vaizdai

Dar vienos pamaldos Jėzaus bažnyčioje

Bažnyčios liturginėje Švenčiausio Jėzaus Vardo šventėje pradedant kelis mėnesius truksiantį Jėzaus Draugijos atkūrimo 200 metų minėjimą, popiežius Pranciškus, kuris pats yra jėzuitas, aukojo šv. Mišias pagrindinėje šios vienuolijos Romos Jėzaus (Gesu) bažnyčioje. Sausio 3 dieną vykusios pamaldos ženklino padėką Šventajam Tėvui, kad jis prieš kelias savaites kanonizavo XVI amžiuje gyvenusį kunigą Šv. Petrą Faberį SJ (plačiau apie šį šventąjį rašoma šio „XXI amžiaus“ numerio priede „Kristus ir pasaulis“), kuris kartu su šv. Ignacu Lojola ir šv. Pranciškumi Ksaveru laikomas vienu pagrindinių Jėzuitų vienuolių ordino įkūrėju ir buvo pirmasis jėzuitas, gavęs kunigystės šventimus. Šv. Mišias kartu su popiežiumi Pranciškumi koncelebravo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), generalinis Romos vyskupijos vikaras kardinolas Agostinas Valinis (Agostino Vallini), Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Luisas Franciskas Ladarija Fereris SJ (Luis Francisco Ladaria Ferrer), šv. P. Faberio gimtosios Anesy (Prancūzija) diecezijos vyskupas Yvas Buavino (Yves Boivineau) ir generalinis vikaras monsinjoras Alenas Furnje-Bido (Alain Fourniez-Bidoz) bei generalinis Jėzaus Draugijos vyresnysis tėvas Adolfas Nikolasas SJ (Adolfo Nicolas) su septyniais jaunais jėzuitais kunigais, atstovavusiais Romai ir visiems kontinentams, kuriuose veikia beveik 17,5 tūkstančio narių turinti ši didžiausia Katalikų Bažnyčios vienuolija.

Tai buvo jau trečiasis popiežiaus Pranciškaus apsilankymas ir antrą kartą jo aukotos šv. Mišios šioje jėzuitų bažnyčių motina įvardijamoje šventovėje, kurioje palaidotas šv. I. Lojola, šv. P. Faberis ir kiti žymūs Jėzaus Draugijos vadovai bei kai kurie iškilūs Katalikų Bažnyčios hierarchai (joje palaidotas ir pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600), buvęs Vilniaus, vėliau Krokuvos vyskupu). Pirmą kartą Jėzaus bažnyčioje kovą išrinktas Šventasis Tėvas aukojo šv. Mišias liepos 31 dieną, kai liturginiame kalendoriuje minimas šv. I. Lojola, kuris buvo pagrindinis šios šventovės, konsekruotos 1584 metais, statymo iniciatorius. Tose pamaldose, kaip ir dabar aptariamose sausio 3 dienos šv. Mišiose, dalyvavo šimtai Romoje gyvenančių jėzuitų, kurie darbuojasi Šventojo Sosto ir Jėzaus Draugijos valdymo struktūrose, dėsto jiems priklausančiame garsiajame Grigaliaus universitete, Biblijos institute, kitose akademinėse įstaigose bei „Vatikano radijuje“, žurnale „La Civilta Cattolica“ – žiniasklaidos priemonėse, kurios yra jėzuitų vadovaujamos ar tiesiog priklauso šiai vienuolijai. Dėl Jėzaus Draugijos turimos didelės įtakos Katalikų Bažnyčios veiklai, anksčiau šios vienuolijos generalinis vyresnysis kartais buvo vadinamas „juoduoju popiežiumi“ (atsižvelgiant į tamsią aprangos spalvą). Ta proga verta prisiminti ir unikalią padėtį Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, kai iš jos septynių teritorijų diecezijų, trims – Kauno, Telšių ir Panevėžio – vadovauja vyskupai jėzuitai, prisiimdami ypatingą atsakomybę dėl mūsų šalies katalikybės likimo. Kalbant apie dabartį ir ateitį, prisimenamas didžiulis sovietinio ateizmo sąlygomis pogrindyje veikusios Jėzaus Draugijos indėlis saugant ir ginant mūsų tikėjimą.

Dievas – gyvenimo ir veikimo centras

Tai, kad Jėzaus Draugijai priklausantys Bažnyčios hierarchai negali nusišalinti nuo savo vienuoliško tapatumo, paliudija ir popiežiaus Pranciškaus, pernai minėjusio stojimo į jėzuitų vienuoliją 55-ąsias ir iškilmingų įžadų davimo 40-ąsias metines, pavyzdys. Sausio 3 dieną aukotų šv. Mišių homilijoje kreipdamasis į pamaldų dalyvius, jis pabrėžtinai kartojo teiginį – „mes, jėzuitai“. Liturginėje tos dienos Šventojo Tėvo aprangoje buvo aiškiai matyti išsiuvinėtos jėzuitų vienuolijos monogramos raidės: HIS (Jesus Hominum Salvator – Jėzus žmonijos gelbėtojas), pabrėžiančios Kristaus ypatingumą visoje Jėzaus Draugijos veikloje nuo šv. Ignaco Lojolos ir šv. Petro Faberio laikų. Popiežius Pranciškus, kuris anksčiau duotuose interviu žiniasklaidai yra nurodęs, kad toliau „mąsto, kaip jėzuitas ir širdyje išlaikęs šį dvasingumą“, pradėdamas homiliją citavo pamokančius apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 5–7). Anot Šventojo Tėvo, „tai svarbu ir mums, jėzuitams“, nariams bendrijos, kuriai suteiktas Jėzaus vardas ir kurie turi vadovautis Išganytojo mokymu bei visu asmeniniu nusistatymu – mąstyti, vertinti, mylėti ir keliauti per gyvenimą kaip Jis. „Kristaus širdis yra Dievo širdis, kuri iš meilės „apiplėšė“ save, – sakė popiežius Pranciškus. – Ir kiekvienas iš mūsų, jėzuitų, sekdami Jėzų, turi būti pasirengęs save apiplėšti. Mes esame pašaukti šiam nusižeminimui, būti „apiplėšti“ žmonės, kurie negyvena susitelkę į save, nes Draugijos centras yra Kristus ir Jo Bažnyčia“.

Dievas visada mus stebina (Deus semper maior), ir jeigu tas žavesio kupinas Dievas nebėra gyvenimo ir veiklos pagrindas, Jėzaus Draugija gali prarasti orientaciją, pastebėjo Šventasis Tėvas. Nors jis tiesiogiai homilijoje neminėjo, bet pastaroji nuoroda gali būti suprasta kaip užuomina į kontroversijų kupiną XVIII amžių, kai popiežius Klemensas XIV 1773 metais paskelbta bule „Dominus ac Remptor“ jėzuitų vienuoliją buvo uždraudęs. Nors jis aiškino, kad taip padaręs, siekdamas krikščionių taikos ir prieštaringos galingos jėzuitų bendrijos veiklos apribojimo, tačiau tam sprendimui didelę įtaką darė pasaulietinės kai kurių monarchų valdžios spaudimas ir pradėjusi stiprėti antibažnytinė propaganda. Keturių dešimtmečių draudimo laikotarpiu Jėzaus Draugijos veikla buvo išlikusi tik Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje, nes šią jungtinę šalį pasidalijusi ir aneksavusi Rusija, iš dalies ir Prūsija dėl politinių priežasčių nesilaikė Vatikano nurodymų, o jėzuitų šviečiamoji, kultūrinė bei akademinė veikla buvo gyvybiškai svarbi. Po XIX amžiaus pradžioje Europoje įvykusių socialinių permainų popiežius Pijus VII, kuris pats buvo patyręs revoliucinės (napoleoniškos) Prancūzijos nelaisvę, sugrįžęs į Romą 1814 metais paskelbta bule „Sollicitudo omnium ecelesiarum“ vėl kanoniškai legalizavo Jėzaus Draugiją, kuri sparčiai atkūrė ir išvystė savo struktūras, dabar veikiančias 112 pasaulio šalių (tiesa, kaip tik tuo atsikūrimo metu carinė Rusija, susirūpinusi dėl katalikybės stiprėjimo, jėzuitus buvo uždraudusi, ir šis brutalus persekiojimas pratęstas Sovietų Sąjungos komunistinėje imperijoje).

Nesitenkinti „laboratorinėmis“ programomis

Paneigdamas masoniškosios ir sekuliaristinės propagandos bei ateistinio komunizmo ideologijos formuotą jėzuitų, kaip piktų ir klastingų sąmokslininkų, įvaizdį, popiežius Pranciškus sakytoje homilijoje pabrėžė, kad jėzuitų veiklos „dėl didesnės Dievo garbės“ („ad majorem Dei gloriam“) principas visuomet buvo palaikomas apaštališkuoju ieškojimo nerimu ir iškiliais troškimais. „Kaip tik šiuo nerimu gyveno šv. Petras Faberis, kuris buvo didelių troškimų vyras“, – kalbėjo Šventasis Tėvas ir priminė savo pirmtako popiežiaus Benedikto XVI pastabas apie pirmojo jėzuitų kunigo liudytą nuosaikumą, jautrumą, gilų vidinį maldos gyvenimą, bendravimo, draugiškumo įvairių tikybų žmonėms dovaną. Beje, popiežius emeritas Benediktas XVI apie tai kalbėjo 2006 metų balandžio 22 dieną (kurią Jėzaus Draugija kasmet mini kaip pirmųjų jėzuitų iškilmingų įžadų dieną) audiencijoje priėmęs didelę šios vienuolijos piligrimų į Romą grupę, kai pasaulio jėzuitai šventė didįjį šv. Pranciškaus Ksavero ir šv. Petro Faberio gimimo 500 metų bei šv. Ignaco Lojolos mirties 450 metų jubiliejų. Tokioje su dvasiniu šv. Ignaco Lojolos vadovavimu suformuotoje sielos pusiausvyroje šv. P. Faberis išmoko savo nerimastingumą derinti su gebėjimu priimti tvirtus sprendimus netgi labai sudėtingomis aplinkybėmis, aiškino homilijoje popiežius Pranciškus.

Šventasis Tėvas pripažino, kad „autentiškas tikėjimas visada skatina karštą troškimą keisti pasaulį“, tačiau tolesnis jo realizavimas priklauso nuo mūsų pačių: ar mes turime aukštus idealus ir ryžtingą charakterį, ar esame bebaimiai iššūkių akivaizdoje ir pasirengę visiškai atsiduoti išsikelto tikslo įgyvendinimui, o gal esame tik vidutiniokai ir tenkinamės „laboratorinėmis“ apaštalavimo programomis? Po šių prasmingų klausimų, kuriuos sau turi kelti ir atsakyti kiekvienas rimtas evangelizuotojas, Šventasis Tėvas ragino visada atsiminti, kad Bažnyčios stiprybė „glūdi ne joje pačioje ir ne jos organizaciniuose gebėjimuose, bet paslėpta giliuose Dievo vandenyse. Ir šitie vandenys kursto mūsų troškimus, taurina mūsų širdis“. Be iškilių troškimų, be vidinio nerimo ir ryžto drąsiai evangelizuoti sekuliarizuotą, neopagonišką aplinką, visos mūsų strateginės programos liks bevaisės. Būtent anuomet šv. Petras Faberis tik savo degančiuose troškimuose galėjo išgirsti sieloje Dievo balsą ir klusnumo dvasioje visiškai į jį susitelkti, keliaudamas, dažnai pėsčiomis per Europą, švelniai kalbėdamasis su visais, vesdamas reikiamą dialogą ir skelbdamas Evangeliją, tvirtino popiežius Pranciškus. Ta proga jis pastebėjo, jog kartais jam pačiam, o gal ir daugeliui kyla pagunda skelbti Evangeliją vedant įnirtingas inkvizitorines grumtynes ir be atodairos smerkiant kitus. Evangelija efektyviai gali būti skelbiama tik su reikiamu švelnumu ir broliška meile: kaip tik toks suvokimas ir Dievo pažinimas įgalino P. Faberį suprasti, kad vidinė patirtis ir praktinė apaštalinė veikla turi eiti kartu.

Jubiliejus ir prasmingas pašaukimo atnaujinimas

Šventasis Tėvas, cituodamas didžiojo jėzuito mintis iš jo publikuoto dienoraščio „Memoriale“, aiškino, kad iš jų atsiskleidžia didelis troškimas, kad „Kristus visiškai užvaldytų širdį“, ir su tokiu nusiteikimu P. Faberis galėjo be paliovos kirsti visas geopolitines sienas, nes buvo visiškai atsidėjęs Viešpaties išpažinimui. „Jeigu mes neturime tokio savo troškimo, tai reikia padaryti pauzę maldoje ir su tyliu užsidegimu prašyti Viešpatį per mūsų brolio P. Faberio užtarimą, kad Jis mus sužavėtų, nes būtent tokia Viešpaties nuostaba atvedė P. Faberį į visas jo apaštalavimo „beprotystes“ pozityviąja prasme“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Baigdamas homiliją, jis siūlė jėzuitams realiai suprasti savo ir kitų žmogiškus trūkumus, prieštaravimus, būdingą nenuoseklumą ir nuodėmingumą. „Bet mes esame vyrai, kurie nori eiti pirmyn pagal Jėzaus žvilgsnį. Mes esame menki, esame nusidėjėliai, bet norime iškovoti Kryžiaus vėliavą šioje Draugijoje, kuriai suteiktas Jėzaus vardas. Esame egoistai, bet norime gyventi didžių troškimų žadinamą gyvenimą, – sakė Šventasis Tėvas. – Tad atnaujinkime mūsų pasiaukojimą visatos Amžinajam Viešpačiui, kad su Jo šlovingosios Motinos pagalba gebėtume norėti, trokšti ir gyventi save apiplėšusio Kristaus jausmais“.

Šv. Mišių pabaigoje generalinis Jėzaus Draugijos vyresnysis tėvas Adolfas Nikolasas padėkojo popiežiui Pranciškui už vadovavimą Eucharistijos šventimui ir už šv. P. Faberio kanonizaciją, sakydamas, jog „kiekvieną kartą, kai jėzuitas tampa šventuoju, atsiranda puiki galimybė mums visiems pagilinti savąjį pašaukimą“. Tėvas A. Nikolasas prisiminė, kokį jis pajuto džiaugsmą, kada Popiežius jam asmeniškai paskambino telefonu ir pranešė, jog ką tik pasirašė dekretą dėl P. Faberio paskelbimo šventuoju. Dekretas buvo pasirašytas 2013 metų gruodžio 17 dieną, kada Šventasis Tėvas minėjo savo 77-ąjį gimtadienį. Tai buvo retai taikoma vadinamoji „ekvivalentinė kanonizacija“, kai priskyrimas prie visoje Katalikų Bažnyčioje garbinamų šventųjų įvyksta apeinant įprastas kandidato bylos tyrimo procedūras, įskaitant stebuklo su kandidato užtarimu patvirtinimą bei formalią liturginių kanonizacijos iškilmių ceremoniją. Tikima, kad vieno iš Jėzuitų ordino įkūrėjo paskelbimas šventuoju įgalins dar prasmingiau Jėzaus Draugijai susitelkti minint jos 200 metų atsikūrimo jubiliejų, kuris prasidėjo sausio 3-iąją ir bus užbaigtas rugsėjo 27 dieną, kurią 1540 metais Šv. Ignaco Lojolos ir bendražygių įsteigta Jėzaus Draugija gavo oficialų popiežiaus Pauliaus III pripažinimą.

Artėjant tam jubiliejui, tėvas A. Nikolasas laišku lapkritį kreipėsi į visus jėzuitus ir jų bičiulius, pabrėždamas, kad atsikūrimo metinių minėjimas bus dar viena proga „dvasiniam ir apaštališkajam atsinaujinimui“ per mokslines studijas ir akademines konferencijas, skirtas tam sudėtingam vienuolijos istoriniam laikotarpiui. „Visi gerai žinome, kad atmintis ir tapatybė yra giliai susiję: kas užmiršta praeitį, nebežino, kas jis esąs, – rašė generalinis vyresnysis. – Todėl kuo geriau mes prisimename savo istoriją ir vis giliau ją apmąstome, tuo geriau suvokiame ir savąjį, kaip apaštalinio kūno Bažnyčioje, tapatumą“. Kviesdamas, kad istorines studijas 2014 metais lydėtų asmeninė ir bendruomeninė malda, apmąstymai ir įžvalgos, tėvas A. Nikolasas paminėjo, kad tikslas yra ne tik susitelkti į praeitį, bet ir žvelgti į ateitį su jėzuitams būdingu uolumu jų šiandienos gyvenime, darbuose ir amžinojoje evangelizacijos misijoje. Jis pabrėžė, kad nors nuopelnai neabejotini, bet dėkojant Dievui už Draugijos egzistavimą, reikia vengti bet kokio iškilmingumo ir puikybės: atsikūrimo jubiliejaus minėjimas regionuose ir provincijose turi būti pakankamai nuosaikus, bet įsimintinas ir prasmingas kiekvienam jėzuitui ir visai vietinei bendruomenei.

© 2014 „XXI amžius“