|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
Popiežiaus jėzuito paskatos vienuolijos broliams Mindaugas BUIKA
Dar vienos pamaldos Jėzaus bažnyčioje Bažnyčios liturginėje Švenčiausio Jėzaus Vardo šventėje pradedant kelis mėnesius truksiantį Jėzaus Draugijos atkūrimo 200 metų minėjimą, popiežius Pranciškus, kuris pats yra jėzuitas, aukojo šv. Mišias pagrindinėje šios vienuolijos Romos Jėzaus (Gesu) bažnyčioje. Sausio 3 dieną vykusios pamaldos ženklino padėką Šventajam Tėvui, kad jis prieš kelias savaites kanonizavo XVI amžiuje gyvenusį kunigą Šv. Petrą Faberį SJ (plačiau apie šį šventąjį rašoma šio XXI amžiaus numerio priede Kristus ir pasaulis), kuris kartu su šv. Ignacu Lojola ir šv. Pranciškumi Ksaveru laikomas vienu pagrindinių Jėzuitų vienuolių ordino įkūrėju ir buvo pirmasis jėzuitas, gavęs kunigystės šventimus. Šv. Mišias kartu su popiežiumi Pranciškumi koncelebravo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), generalinis Romos vyskupijos vikaras kardinolas Agostinas Valinis (Agostino Vallini), Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Luisas Franciskas Ladarija Fereris SJ (Luis Francisco Ladaria Ferrer), šv. P. Faberio gimtosios Anesy (Prancūzija) diecezijos vyskupas Yvas Buavino (Yves Boivineau) ir generalinis vikaras monsinjoras Alenas Furnje-Bido (Alain Fourniez-Bidoz) bei generalinis Jėzaus Draugijos vyresnysis tėvas Adolfas Nikolasas SJ (Adolfo Nicolas) su septyniais jaunais jėzuitais kunigais, atstovavusiais Romai ir visiems kontinentams, kuriuose veikia beveik 17,5 tūkstančio narių turinti ši didžiausia Katalikų Bažnyčios vienuolija. |
||
|
|
||
Kaskart pasinerti į gyvojo vandens gelmę Kun. Vytenis Vaškelis
Kai vėlai vakare šiam straipsneliui ieškojau Šventojo Rašto paralelinių minčių ir kitos krikščioniškos medžiagos, kuri teiktų tam tikrą impulsą rašymui apie Kristaus krikštą, patyriau savotišką sielos pasinėrimo į Viešpaties gyvenimo vandenis palaiminimą. Per dvasinį skaitymą bei apmąstymą iš naujo suvokiau, kad Jėzaus krikštijimasis Jordano upėje buvo ne tik įvadas į būsimąjį Jo kraujo krikštą (žr. Lk 12, 50) bei neprilygstamą Prisikėlimą, bet Dievo Dvasios malonių gausybė, išsiliejusi ant Mesijo ir dabar užliejanti tų Jo ištikimų krikščionių širdis, kurie, nepaisydami įvairių išbandymų, yra pasiryžę tęsti savo kilniausią žemėje pasiuntinybę, tai yra veikiant Šventosios Dvasios patepimui, skelbti bei liudyti ateinančią Dievo karalystę (žr. Mt 6, 10) iki paskutinio gyvenimo atodūsio. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |