Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kaskart pasinerti į gyvojo vandens gelmę

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai vėlai vakare šiam straipsneliui ieškojau Šventojo Rašto paralelinių minčių ir kitos krikščioniškos medžiagos, kuri teiktų tam tikrą impulsą rašymui apie Kristaus krikštą, patyriau savotišką sielos pasinėrimo į Viešpaties gyvenimo vandenis palaiminimą. Per dvasinį skaitymą bei apmąstymą iš naujo suvokiau, kad Jėzaus krikštijimasis Jordano upėje buvo ne tik įvadas į būsimąjį Jo kraujo krikštą (žr. Lk 12, 50) bei neprilygstamą Prisikėlimą, bet Dievo Dvasios malonių gausybė, išsiliejusi ant Mesijo ir dabar užliejanti tų Jo ištikimų krikščionių širdis, kurie, nepaisydami įvairių išbandymų, yra pasiryžę tęsti savo kilniausią žemėje pasiuntinybę, tai yra veikiant Šventosios Dvasios patepimui, skelbti bei liudyti ateinančią Dievo karalystę (žr. Mt 6, 10) iki paskutinio gyvenimo atodūsio.

Jėzus nesvyruodamas žengė į vandenį krikštytis ir tokiu būdu paliudijo, kad nors visiškai tapatinasi su mumis, nusidėjėliais, bet kardinaliai atsiriboja nuo mūsų nuodėmių, nes, jei būtų priešingai, Jo nevadintume žmonijos Gelbėtoju. Taigi Išganytojo krikštas simbolizuoja mūsų Krikšto ir kitų sakramentų malonių atnaujinimą, kad mes, remdamiesi Jo nuolankumu bei klusnumu, kasdien skirtume laiko Dievo žodžio apmąstymui, maldai bei tikėjimo darbų praktikai, nes visos mūsų pastangos patikti Viešpačiui yra apvainikuojamos tikrumo dovana, kuri liudija, jog mes žengiame Jo pramintu taku... Paviršutiniškai žvelgiant, išminčius nepasižymėjo niekuo nepaprastu. Susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, galėdavo būti išsigandęs ir nusiminęs. Galėdavo verkti ir juoktis, kartais ir supykdavo... Jis mėgo puikų maistą, neatsisakydavo taurės ar dviejų... Keliautojui pasiskundus, kad išminčius visai ne šventasis, jo mokinys jam pasakė: „Viena – būti šventam, ir visai kita – atrodyti šventam tau“.

Palaimintas yra žmogus, kurio nekaltina jautri sąžinė, kuris nesiliauja alkti Dievo ir kuris Jame atranda poilsį bei ramybę. Iš pavydo ar dėl kitų priežasčių žmonės įvairiai apie jį kartais gali kalbėti, bet tokį žmogų Viešpats laimina ir globoja, nes, kai jis suklysta, nedelsdamas gailesčiu apgeni savo šakelę, idant ja vėl tekėtų atnaujintos malonės syvai, ir jis dar su didesniu atkaklumu stengiasi kitiems duoti gerumo vaisių... Kiekvienas uolus Kristaus sekėjas tikrai bus tinkamai įvertintas ir pagerbtas panašiais žodžiais: „Šitas yra mano mylimojo Sūnaus mokinys, kuriuo Aš džiaugiuosi“ (žr. Mt 3, 17). Tačiau kas tik deklaruoja esąs tikintysis, bet jo gyvenimo darbai kertasi su Kristaus bei Bažnyčios tiesomis, jam tiesiog būtina pasinerti į Susitaikymo sakramento upę, kad būtų numazgotos visos kaltės, aptemdžiusios individo protą ir neleidžiančios pamatyti savųjų vidinių žaizdų. Kaip kadaise samarietei (prie Jokūbo šulinio) Jėzus atvėrė protą bei į jos sielą įliejo gyvojo vandens „statinę“, taip ir dabar Jis kantriai laukia, kad klystantis žmogus atgailautų bei taip pasikeistų, kad visą gyvenimą prisimintų: kiekvienos nuodėmės šaknų esmė – savimeiliškas asmens atsigręžimas į kūrinius, atsukant nugarą Kūrėjui.

Vienas iš keliančių nuostabą ir trikdančių vieno mokytojo mokymų buvo toks: „Dievas artimesnis nusidėjėliams nei šventiesiems“. Štai kaip jis tai aiškino: „Dievas kiekvieną žmogų laiko už virvelės. Kai nusidedi, virvelę nutrauki. Tada Dievas ją suriša mazgu ir taip prisitraukia tave truputį arčiau savęs. Tavo nuodėmės kaskart iš naujo nutraukia virvelę, ir sulig kiekvienu mazgu Dievas tave prisitraukia kaskart vis arčiau“.

Ne svarbiausias dalykas, ar mūsų gyvenimo virvelė yra gausybe mazgų suraišiota, ar ji surišta vienu kitu mazgu, vis tiek mes nenumaldomai artėjame prie gyvojo Dievo, ir neabejotina, kad turėsime Jam pateikti generalinę visų savo darbų apyskaitą. Pirmiausia atsakysime patys už save. Sunku žodžiais apsakyti džiaugsmą tų, kurie nors daugelį kartų parklupdavo po nuodėmės našta, bet ir vėl, sutelkę visas jėgas, kildavo, atgailaudavo ir kitiems liudijo, kad Viešpats jų neapleidžia, kad Jis be galo myli juos ir gėrisi jais, o jie – Juo.

Bet nemenkas vargelis gali tekti tiems, kurių vidines akis buvo aptemdžiusi klastingoji puikybė, ir jie nejučiomis savimi perdėm gėrėjosi, lygino save su kitais ir sakė: „Man geriau sekėsi, aš mažiau nusidėdavau ir Dievo įsakymų stengiausi stropiai laikytis...“ Tada Viešpats jų klaus: „Parodykite man savo geruosius tikėjimo darbus“. Teisingas atsakymas lems galutinį visų mūsų likimą.

Nerk, o siela, į be krašto mylinčio Dievo Širdies bedugnę ir atrask joje didžiausią gyvenimo džiaugsmą! Melskis, belskis, nerimk ir nuolat alk Viešpaties Jėzaus artumo. Nes Jis yra Tas, kuris buvo ir yra pilnas perkeičiančio žmogaus būtį Dvasios veikimo. Šventoji Dvasia, vesk ir mane ten, kur Tu nori; padėk išgirsti Tavo kvietimą ir atverk per mane kito žmogaus širdyje Dangaus mėlynę...

© 2014 „XXI amžius“