Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ukraina bus Eurazijos sąjungos narė?

Laima Andrikienė

Kalėdų išvakarėse Kremlius išplatino informaciją: Eurazijos sąjunga bus įkurta 2015 metais, joje tikrai bus Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas, o Ukraina irgi galinti pasirinkti narystę šioje sąjungoje. Pasak Kremliaus propagandistų, tada Europoje būsią dvi konkuruojančios ir bendradarbiaujančios sąjungos: Europos Sąjunga, kurią dabar sudaro 28 valstybės narės, ir Eurazijos sąjunga, kurią sudarys Rusija plius x valstybių. Kas tai – nauja Kremliaus propagandos „antis“ ar realus projektas, pagimdytas Rusijos strategų, kuris jau įgyvendinamas?

Ukraina – vėl kryžkelėje

Nepriklausomybės aikštė Kijeve šurmuliuoja, žmonės nesiskirsto. Išgirdę naują pranešimą apie Ukrainos strateginei eurointegracijos krypčiai pavojingus V. Janukovyčiaus valdžios viražus, į aikštę per pusdienį suplūsta šimtai tūkstančių piliečių, ne liaudies. Galima ginčytis, daug tai ar mažai sostinei, turinčiai kelis milijonus gyventojų, ir valstybei, kurioje gyvena 46 milijonai žmonių. Faktas būna akivaizdus: aikštė – sausakimša, joje susirinkusiųjų pozicija – aiški ir tvirta: už Asociacijos sutarties pasirašymą su ES ir prieš viską, kas tam trukdo ar prieštarauja.

Gruodžio 15–16 dienomis, sekmadienį ir pirmadienį, lankiausi Kijeve. Norėjau ne tik savo akimis įsitikinti, kuo kvėpuoja Ukraina, protesto dalyviai, bet ir savo buvimu išreikšti solidarumą ir paramą Ukrainos piliečiams, mūru stojantiems už jų šalies ir tautos ateitį suvienytoje Europoje. Susitikimuose su opozicinių partijų „Udar“, „Batkivščina“, „Svoboda“ lyderiais Vitalijumi Kličko, Arsenijumi Jaceniuku, Olehu Tiagnyboku kalbėjome apie ateities strategiją ir galimas taktikas, apie pagalbą, kurią Ukrainai galėtų suteikti Europos Sąjunga. Susitikome ir su Verhovnos Rados Europos integracijos komiteto pirmininku Borisu Tarasiuku.

Tomis dienomis nebuvau vienintelė europarlamentarė Kijeve: tuo pat metu ten lankėsi mano kolegos Vytautas Landsbergis, EP Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmar’as Brok’as (Vokietija), Žaliųjų frakcijos Europos Parlamente pirmininkė vokietė Rebecca Harms. Visi kartu dalyvavome spaudos konferencijoje, kuri buvo surengta Euromaidano štabe. Kijeve sutikau ir kelis Lietuvos Seimo narius (E. Zingerį, P. Auštrevičių), kurie buvo atvykę stebėti gruodžio 15 dieną vykusių pakartotinų rinkimų į Ukrainos parlamentą keliose rinkimų apygardose. Su V. Landsbergiu iki vėlaus vakaro vaikštinėjome tarp barikadų, kalbėjomės su žmonėmis. Trumpai sakant, darėme tai, ką atmintinų 1991-ųjų sausio dienomis darė kitų valstybių parlamentarai, atvykę į Vilnių paremti mūsų, neleisti uždusinti laisvam gyvenimui pakilusios Lietuvos. Išbandyti, efektyvūs metodai. Ir apskritai tokiose situacijose geriau yra patyrę(s)...

Opozicijos lyderiai žinojo, ką atvykimo į Kijevą išvakarėse, vos prieš keletą dienų, buvau pasakiusi iš Europos Parlamento tribūnos: ši valdžia yra praradusi didelės dalies Ukrainos žmonių ir ES pasitikėjimą, todėl geriausia išeitis iš Ukrainą ištikusios gilios politinės, ekonominės, finansų krizės – priešlaikiniai prezidento ir parlamento rinkimai. Jie žinojo ir apie grupės Europos Parlamento narių – L. Andrikienės, V. Landsbergio, Bernd’o Posselt’o (Vokietija), Bastiaan’o Belder’io (Olandija), H.-G. Poettering’o (Vokietija), J. I. Salafrancos Sanchez-Neyra (Ispanija) ir kt. – kreipimąsi į kolegas europarlamentarus, ES lyderius dėl galimo naujo jėgos panaudojimo prieš taikius protestuotojus, artėjant prezidento V. Janukovyčiaus vizitui į Maskvą. Opozicijos žmonės sakė nieko gero iš valdžios nelaukiantys: pastaroji greičiausiai ryšis Ukrainos interesų išdavystei. 

Verhovnos Rados pirmininkas V. Rybakas: mums dabar svarbiausia – išsaugoti valstybę

Pirmadienio, gruodžio 16-osios, rytą įvykęs ilgas susitikimas su Verhovnos Rados pirmininku Volodymyru Rybaku bent jau man nepaliko jokių vilčių: tapo aišku, kad ši Ukrainos valdžia Asociacijos sutarties su ES nepasirašys. Argumentai – žinomi: Ukrainos rytinė dalis yra labai priklausoma nuo tiekimų iš Rusijos, jų pagrindinė rinka irgi esanti Rusija, todėl pastarosios spaudimas ir šantažas jau davė savo vaisius: gamybos apimtis tenka mažinti, prekybos apyvarta su Rusija per pirmuosius devynis šių metų mėnesius sumažėjo ketvirtadaliu, daugeliui žmonių gresia nedarbas. „Aš žinau, ką reiškia kalbėtis su alkanais šachtininkais. Jie – ne tas Kijevo jaunimas, studentai, kurie dabar susirinkę Maidane. Šie yra sotūs, anie būtų alkani ir pikti“, – sakė mums vienas aukščiausių Ukrainos vadovų ir artimiausių prezidento V. Janukovyčiaus bendražygių. Pirmininkas V. Rybakas nuogąstavo ir dėl šalies dezintegracijos, galimo skilimo. To dabartinė valdžia visomis priemonėmis stengiasi išvengti. Susitikimo metu buvome informuoti ir apie sutartis, kurias Maskvoje pasirašys Ukrainos prezidentas. Stojimo į Rusijos inicijuojamą Muitų sąjungą nebūsią, tikino mus parlamento vadovas. Tačiau 10–12 bendradarbiavimo sutarčių būsią pasirašytos, tarp jų – ir dėl naujos, gerokai mažesnės iš Rusijos tiekiamų dujų kainos, ir dėl finansinės paramos Ukrainai, kuri yra ant bankroto slenksčio. Kalbėjome ir apie politinio dialogo būtinumą šalies viduje, apie apskritąjį stalą, prie kurio turėtų susėsti valdžios žmonės ir opozicija. V. Rybakas neprieštaravo, tačiau kritikos opozicijai šis Regionų partijos atstovas negailėjo. Turiu pripažinti, kad ponas V. Rybakas buvo objektyviai kritiškas Europos Sąjungos atžvilgiu: „Nors ES vadovams ir įvairaus rango atstovams sakėme apie labai sunkią mūsų ūkio, finansų būklę, tačiau supratimo ir paramos nesulaukėme nei iš ES, nei iš Tarptautinio valiutos fondo. Vietoje paramos – sąrašas reikalavimų, kuriuos reikia įvykdyti iki Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimo tam, kad būtų pasirašyta Asociacijos sutartis. Ir dar papildomi reikalavimai, kad mums būtų skirta bent minimali ir toli gražu nepakankama finansinė parama paskolos pavidalu. Ir taip elgiamasi Rusijos spaudimo sąlygomis, žinant, kad už siekį pasirašyti susitarimą su ES Ukraina jau yra negailestingai baudžiama“.

Prezidento V. Janukovyčiaus vizitas į Maskvą

Parlamento pirmininkas mūsų neapgavo: antradienį, gruodžio 17-ąją Maskvoje prezidentas V. Janukovyčius pasirašė net kiek daugiau – ne dvylika, o keturiolika – sutarčių su Rusija. Sutarta ir dėl ženkliai mažesnės dujų kainos (nuo 410 iki 268,5 JAV dol.), ir dėl 15 milijardų JAV dolerių finansinės paramos paketo Ukrainai.

Ukrainos Vyriausybės vadovui M. Azarovui su palengvėjimu sveikinant pasiektą susitarimą, kuris neva išgelbėjo Ukrainą nuo bankroto, laukusio jau artimiausiais mėnesiais, Euromaidane susirinkusi minia susitarimų nesveikino. Sako, kad savo namus netoli Kijevo esančiame kaime iš Maskvos grįžęs prezidentas V. Janukovyčius pasiekė ne automobiliu, o sraigtasparniu, siekdamas išvengti galimų nepageidautinų susitikimų su bendrapiliečiais.

Pirmąjį Ukrainos vertybinių popierių (obligacijų) paketą už 3 milijardus JAV dolerių Rusija jau išpirko. Vyriausybės vadovas M. Azarovas ragina Rusiją nedelsti ir su kitu sprendimu, nes kelių milijardų injekcija neišgelbės Ukrainos nuo bankroto.

Ir štai nauja žinia prieš pat Kalėdų šventes, nuo kurios pradėjau šį komentarą. Kalbama jau ne apie Muitų sąjungą, o apie Eurazijos sąjungą, suprask – politinę, ekonominę, muitų ir t.t.

Ką turėtume suprasti, prieš imdamiesi tolesnių veiksmų?

Kaip vertinti dabartinę situaciją? Ar ES pakanka kaip maldą kartoti: ES durys Ukrainai tebėra atviros? Kai kuriuos atsakymus ir išvadas pateikiau, skaitydama pranešimą Europos studijų centro konferencijoje Briuselyje, vykusioje gruodžio 18 dieną, kuri buvo skirta padėčiai Ukrainoje ir ES politikai Ukrainos atžvilgiu aptarti. Žemiau rasite dalį išvadų ir pasiūlymų.

Pirma: Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas, kaip galimybė priglausti Ukrainą prie demokratinės Europos, yra prarastas. Tai yra ne tik Ukrainos praradimas, bet visų, pirmiausia, ES pralaimėjimas geopolitiniame žaidime. Trys šalys, ES Rytų partnerystės politikos pradininkės ir didžiausios advokatės – Švedija, Lenkija ir Lietuva – pasirodė esą per silpnos pasiekti šį geopolitinį tikslą. Tokios šalys kaip, pavyzdžiui, Rumunija, turinti bendrą sieną su Ukraina, apskritai pasiliko nuošalyje.

Antra: dabartinė Ukrainos vyriausybė nepasirašys Asociacijos sutarties su ES ne tik dėl Rusijos spaudimo ir šantažo, bet ir dėl politinės valios stokos, nepakankamo politinio įsipareigojimo suvokimo. Nepaisant tarsi mantros kartojamos formulės, kad ES pasilieka atvira Ukrainai ir Asociacijos sutarties pasirašymui su ja, kai sąlygos bus įvykdytos, Ukrainai gresia Baltarusijos scenarijus: diskreditacija, izoliacija, sankcijos, ypatingai, jei prieš taikius protestuotojus bus panaudotas smurtas.

Trečia: jei Ukrainos žmonės siekia matyti savo valstybę kaip demokratinės Europos dalį, integruotą į ES, priešlaikiniai prezidento ir parlamento rinkimai yra būtini ir neišvengiami. Dabartinės M. Azarovo vyriausybės atstatydinimas ir pakeitimas kokia nors pseudotechnokratų vyriausybe padėties nepakeis.

Ketvirta: ES turi nedelsdama peržiūrėti savo Rytų partnerystės ir kaimynystės politiką. Ukraina nėra tas pats, kas Gruzija, Moldova ar Baltarusija. Kiekviena valstybė yra kitokia, todėl ir strategija bei taktika jos atžvilgiu turi būti apgalvota ir skirta tik jai. Antraip neišvengsime naujų klaidų ir nusivylimų.

Penkta: Rusija negali dalyvauti derybose su ES ir Rytų partnerystės šalimis, kuomet deramasi dėl ES ir kurios nors valstybės Asociacijos ar laisvosios prekybos sutarties. Rusija neturi ir veto teisės, kuomet sprendžiama kurios nors kitos valstybės ateitis. Rusija, kuri jau daugiau nei prieš metus tapo Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare, privalo laikytis visų narystės įsipareigojimų. Jos taikomos prekybos sankcijos kitoms šalims, siekiant politinių tikslų (pavyzdžiui, įsijungimo į Muitų sąjungą), yra nepriimtinos pagal PPO taisykles ir turi būti sustabdytos.

© 2014 „XXI amžius“