Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Advento kelionė į sostinę

Geraširdis dzūkas, padovanojęs išvyką, prašė, kad Dievas saugotų žmones, kurie kasdien rūpinasi stokojančiaisiais

Mažieji keliauninkai su palyda Vilniaus geležinkelio stotyje. Dešinėje – adventinės kelionės mecenatas Robertas Seilius

„Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdieninio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?”

(Jokūbo 2:15,16)

Aldona KUDZIENĖ

Karitatyvinės veiklos valdžia neremia

Palaipsniui nyksta daug kas, nes pasaulis darosi kosmopolitiškas. Su šiuo procesu susiduriame bene kasdien. Nyksta ir atjauta. Socialine vertybe netampa žmogaus ryšys su žmogumi, o draugystė – nėra daug reiškiantis tarpusavio ryšys. Visa tai naikina laikini žmonių santykiai, nenuoširdus bendravimas, noras lengvai praturtėti.

Kitokių vertybių mokomi Šv. Angelų Sargų bažnyčios parapijiečiai, sekmadieniais su šeimomis po jaunimo šv. Mišių sugužantys į „Caritas“ patalpas pagal „Vilties“ programą pagilinti savo tikėjimo, pabendrauti tarpusavyje. Čia savanoriaujančios sumanios ir veiklios moterys, kartais ir iš kirvio sugeba nemažam būriui pietus pagaminti. Jų veiklos valdžia neremia, savanorės tokios paramos net neįsivaizduoja, nes vadovaujasi tikėjimo tiesomis, Dievo malone. Jis į šiuos namus pačiu sunkiausiu metu žiūrėk, ir atsiunčia dvasingą ir išmintingą aukotoją.

Pirmas mažas šiuo metu dosniausiojo aukotojo, Vilniuje gyvenančio ir dirbančio alytiškio Roberto Seiliaus žingsnelis į karitatyvinę veiklą buvo keli maišai nenešiojamų šeimos drabužių. Paskui – veikiantis, tik „neskubus“ kompiuteris. Kaip pats Robertas teigia, Šventai Dvasiai veikiant kilo minčių nepriteklių jaučiančių šeimų vaikams padėti pasiruošti Rugsėjo pirmajai. Visų šio filantropo aukų jau nesuskaitysi. Labiausiai įsimenami paskutiniai įspūdžiai. Kelios dešimtys „Vilties“ programos klausytojų, šiandien dar tebekalba apie išvyką į Vilnių, kurią jiems Advento metu padovanojo Robertas su savo šeima. Kartu vykti buvo pakviesti dienos centro „Parama šeimai“ vaikai.

Pasimeldė tremtinių koplyčioje

Tai – ne tik išvyka, bet ir labai brangi dvasine prasme tikėjimo pamoka. Kad ji būtų prasminga, Robertas kelionei po Vilniaus senamiestį užsakė tikinčią ir patriotišką vadovę Reginą. Net ir vaikų mamoms, kurios jaunystėje, studijų metais, ne vieną kartą buvo praėjusios Aušros Vartų gatve, suteikė įdomių faktų, skatinančių permąstyti, iš naujo įvertinti savo požiūrį į čia tvyrančias nuotaikas. Nepaprastų įspūdžių mažųjų širdelės pasipildė Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo Arkikatedroje Bazilikoje, arba tiesiog Vilniaus Katedroje. Alytiškis kunigas Marius Žitkauskas supažindino su Šv. Kazimiero koplyčia, Švč. Sakramento koplyčia, kurios tabernakulyje saugoma konsekruota Eucharistinė duona. Alytiškiai turėjo galimybę Šv. Vladislovo koplyčioje pamatyti eksponuojamą šventosios Turino drobulės, vienos iš katalikybės relikvijų, laikomų Jėzaus Kristaus įkapėmis, kopiją. Savo šeimose turintieji tremtinio kelius išgyvenusiųjų, už juos pasimeldė Tremtinių koplyčioje, kuri Vilniaus katedroje įkurta 1989 metais.

Mažoms širdelėms dar per sunku buvo įvertinti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco norus pasilaidoti po bažnyčios slenksčiu, po paprasta akmens plokšte ir taip kuo arčiau priartėti prie Dangaus karalystės, bet jo palikimas visus nustebino savo didingumu. Nors lauke siautė dargana, įžengus į didingą baltą bažnyčios erdvę, išpuoštą daugiau nei 2000 skirtingų, bet baltų puošybos elementų ir staiga pro kupole esančius langus švystelėjus saulei, ta didybė tiesiog pribloškė. Vaikai net glustelėjo vienas prie kito, prie mamų, dėkingai pažvelgė į šalia buvusį geradarį Robertą su žmona Raimonda ir dukrele Kotryna. Įspūdinga architektūra tarsi suvienijo visų jausmus be žodžių, širdžių lygmenyje.

Išmintingas ir dvasingas žmogus mąsto plačiau

Visą dieną alytiškiams, vaikščiojusiems po sostinės senamiestį, kelionė į namus buvo paįvairinta – iki Trakų visi vyko moderniu traukiniu. Robertas parūpino vietas antrame aukšte, kad panorama būtų atviresnė.

„Laimė yra sielos ramybė. Kai tau nerūpi materialūs dalykai, puikybė, pyktis, noras keršyti, esi laisvas nuo šių priklausomybių. Kai esi laisvas, tada esi ramus ir laimingas“, – yra įsitikinęs dvasingos išvykos mecenatas Robertas. Ir šį kartą, padovanodamas puikią išvyką pusšimčiui alytiškių, jis prašė, kad Dievas saugotų tokius žmones, kurie kasdien rūpinasi stokojančiaisiais – ne gailisi jų, ne pataikauja, o pasiaukojamai, gailestingai jiems patarnauja. Reiškšmingas ir toks epizodas, kad kelionėje ėmus kalbėti apie laimėjimus ir pirkinius už gautus pinigus, daugelis vaikų, teigė, kad juos pasidalintų, o savanorių vadovė Aldona Vasiliauskienė nė nedvejodama sakė, kad tuomet pirmiausia iš ūkininkų nupirktų didžiausią kiaulę ir pagamintų dešrų, kad visi miesto varguoliai jų iki soties prisišveistų. Taip gali mąstyti tik išmintingas ir dvasingas žmogus.

Alytus–Vilnius
Ingos Bubelienės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“